Dimensijos, Fridai

 

Dabar jis ateina, mano ranka, mano raudona vizija. Didesnis. Labiau tavo. Stiklo kankinys. Didžioji beprotybė. Kolonos ir kloniai. Vėjo pirštai. Kraujuojantys vaikai. Mikroninis žėrutis. Nežinau, ką galvoja mano juokaujantis sapnas. Rašalas, dėmė. Forma. Spalva. Aš esu paukštis. Esu viskas, daugiau jokios painiavos.

 

Iš Fridos Kahlo dienoraščių, pateiktų

Hayden Herreros knygoje

 

Dvi Fridos

 

(aš ir dvi Fridos esame pragare)

 

„čia atsiduoda šlapimu“ –

ištaria man –

Frida Kahlo.

 

kita Frida –

rankoje laikanti –

kruvinas žirkles –

tyliai suaimanuoja:

„tai Diego kvapas.“

 

stebint –

jos nuogą –

pulsuojantį kūną –

įspraustą –

į geležinį įtvarą –

mane apima nerimas.

 

(abi Fridos juokiasi)

 

antroji Frida –

žirklėmis nukerpa –

mus jungiančią –

arteriją –

„la muerte!“ –

sušunka –

merkdama akį –

„mes dar susitiksime

kitame infierno,

cariño“.

 

jos abi užsimerkia –

jų menki kūnai susmunka –

aš lieku stovėti –

tik dabar suprantu –

jog tai aš nužudžiau –

Fridą Kahlo.

 

 

Keli menki bakstelėjimai, monologas

 

„norėčiau būti juo –

(žvelgia į žudiko fotografiją) –

keliais menkais –

peilio bakstelėjimais –

įsiskverbti –

į Diego vidurius –

šaukiant –

„el cerdo!“ –

jo leisgyviam kūnui.“

 

I.

(po egzekucijos: Fridos versija)

 

„tuomet –

šokčiau –

purvinoje cantina –

gerčiau tekilą –

tyliai keikčiausi –

įsivaizduodama –

kaip lėtai miršta –

paskutinės –

jo kūno molekulės.“

 

II.

(po egzekucijos)

 

„ant mano pirštų –

sukrešėjęs jo kraujas.

 

vakar –

po ilgų tardymų –

prisipažinau:

„tik keli menki bakstelėjimai!“

 

vakar –

apspjoviau –

žudiko fotografiją –

šaukdama:

estúpida!“

 

 

Verkianti moteris: Diegą aplanko Fridos vaiduoklis

 

(įkvėpta legendos ir Chavelos Vargas dainos)

 

naktimis –

ji tapdavo –

verkiančia moterimi.

 

(Diegai,

Tu esi mano –

Šventoji Trejybė:

tėvas, sūnus ir Šventoji Dvasia.)

 

ji sėdėdavo prie upės –

gedėdama savo –

trijų mirusių kūdikių –

buvo tvirtai įsitikinusi –

jog tai aš juos paskandinau.

 

(Diegai,

jie buvo lyg dėlės!)

 

ją apimdavo priepuoliai –

nebuvo jokios išeities:

vien tik stebėdamas ją –

pasenau dešimčia metų.

 

(Diegai,

naktimis –

šnekėdavausi su mirusių dvasiomis –

norėdama, kad viskas greičiau pasibaigtų –

dabar esu pragare –

viva la vida!)

 

 

Retablos

 

I.

viva la revolución!

(Frida sveikina Trockį)

 

„mano žemė kraujuoja –

aš įaugu į ją –

mėtosi tirpstančios –

cukrinės kaukolės.“

 

II.

día de muertos

 

turgaus aikštėje –

karnavalas –

Mirusiųjų diena –

Frida rūko cigarą –

jai nusispjaut.

 

III.

mėlynasis namas

 

actekų šventovė –

kurioje –

gerdami pejotlį –

jie skaito Marksą.

 

IV.

¡que viva méxico!

(įkvėpta Sergejaus Eizenšteino filmo šiuo pavadinimu)

 

matadoras –

raudonu audeklu –

erzina –

raumeningą –

įniršusį Diegą –

Frida sėdi tribūnoje –

ploja rankomis –

ir tyliai krizena.