Eilės
●
šviesa krenta
ant stogų ant lapijos ant rankų
aš eskizuoju augalus
jokių linijų tik šviesotamsa
nes iš tiesų mes linijų nematom
linija yra labiau kontrolės negu žiūrėjimo dalykas
varginantis dalykas
paukščiai krenta lėktuvai krenta šviesa krenta
ir viskas užsimuša
●
smulkioje dulksnoje kabo kilimas, džiūsta
bergždžia yra tas žodis, kuris gerai nusako
viską viską viską blet kodėl aš turėčiau kažką
tau aiškinti mano minčių ataudai visiškai
atbrizgę
sau
patylėk aš kalbėsiu
taip kaip tau nepatinka
man nenutinka nieko
man šmėkla kiaurai eina
už jos nekliūna dienos
ir lieka spalis tuščias
pripisęs saldžiapienio
vienišumo kompoto
iš sovietinės vazelės
su afrikine gėle
iš nusmaukyto
savęs paties ąsočio
iš pražiotos merginos
kuri tarsi myli
kažką kas mane
taip užpiso
Urtės Bimbaitės koliažas
sau
aš dar su tavim
pabūsiu truputį
tarp darbo ir darbo
tarp putės ir putės
pasikeitė knygos
ir ligos bet krato
nerimas ranką
kaip prieš dešimt metų
kai paauglį liesą
sutrikusį kiaurai
persmelkė alūs degtinės ir kaunas
aš viską prisimenu
byrantį tinką
manei kad patinka
ir tiko bet daužė
žvaigždė traukinys
archetipų šešėliai
į ką įsivėlei
iš to susipynė
nevyriškas balsas
kažką sau pasako
kas dešimtį metų
ir gergždžiantis rimas
užsikerta kaip jobanas dantratis
Užrašyti gvazdiką
ir kaip sunkiasi šilta tulžis į asfaltą
atpylė kažkoks benamis ant kelio važiuojamosios dalies
aš nešu ryškiai raudoną gėlę draugei
ir po pusvalandžio šilta gėlė sunkiasi į jos kvailas akis
●
neturiu ką pasakyti
nes gėlės abstrakčios
gvazdikai jie visi vienodi mano balkone
auga visi pasaulio gvazdikai
ir šitas vakaras yra visi vakarai
aš nieko nenuveikiau trisdešimt metų muisčiausi baimėje
kalbėjau abstrakčiai ir mylėjausi abstrakčiai
ir stovėjau kaip įbestas stačias kol kažkada man daužė galvą
aš taip nenoriu prisiminti bet nelabai liko ko norėti – visos reikšmės
nusipiso nuo žodžių
nusidaužė nuo žvilgsnių
pilki balkšvi šviesotamsos paviršiai
ir kvaili nejautrūs personažai supa
tą patį pagrindinį veikėją visų svarbiausią pasakotoją vyriausią sūnų talentingą
jaunuolį liesą užguitą berniuką
kuris taip tyli taip visiškai nesako nieko kad atrodo
girdi̇̀ tam zvimbime viso pasaulio banalybių chorą
●
nežinau ko norėti
paprastų dalykų seilėtų pirštų
kieno nors praviros burnos
degtinės gvazdikų
prisipirkti nukainotų knygų
būti mylimam bandžiau – nepatiko
●
norėčiau griebtis žodžių
bet nesigriebsiu nieko
ir stovėsiu nustėręs
juodoj šokių aikštelėj
tarp paauglystės ir trisdešimt
ir šiandienos nebelieka
ir nachui
