[Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?]
OSIP MANDELŠTAM
(1891–1938)
●
Man davė kūną – kas, kodėl ir kam?
Tokį vienintelį, tik man vienam?
Džiaugiuosi, kad kvėpuoju, kad einu.
Nuo ko gavau tą kūną dovanų?
Aš gėlę sodinu. Tai mes drauge
Šitoj būty: ir laimėj, ir varge.
Ant amžinybės stiklo jau žymu:
Ryškėja piešinys iš rašmenų.
Jis kada nors paliudys, kad buvau,
Kad mėgau šilumą ir alsavau.
Bet dar akimirksniui praeit reikės,
Kol mano ornamentas išryškės.
1908
●
Klausa įsitempė, kiek gali.
Akims – aplinkui tuštuma.
Tik paukščiai skrisdami pro šalį
Praplėšia tylumą daina.
Aš kaip gamta: negaunu duoklės,
Aš nereiklus kaip debesis
Ir mano laimė – lyg vaiduoklis,
Kurio didieji neklausys.
Jau mėnesiui pakilti laikas,
Jam patiesta balta skara;
Pasaulis keistas ir nesveikas,
Bet man jis tinka, koks yra.
1910
●
Vakare ištikimybė
Taip man tarė verkdama:
– Apie mudviejų bendrybę
Aš mąsčiau ateidama.
Aš karūną degant žvakei
Iškilmingai tau dedu.
Taip gyvenk, kaip ji įsakė
Laisvės priesaikos vardu…
– Man įsakymas – tai laisvė,
Sužadėtinė, žmona.
Karūna, jei tu man leisi,
Bus vertybė amžina.
Bet ar verta begalybėj
Paklajoti pasmerktiems,
Saugoti ištikimybę
Taip trumpai – ligi mirties.
1915
●
Šaltoka. Bet pavasario versmė
Skaidriu rūku jau Petro miestą puošia.
Tiktai Nevos medūzinė tėkmė
Negerumu man pojūčius užgožia.
Be pertraukos, tarytum per mane
Automobiliai lekia krantine,
O tarp vabzdžių ir vabalų daugybės –
Žvaigždžių auksinių marios begalinės,
Bet gražumu jos niekad neaplenks
Bangų mūšos smaragdinio vandens.
1916
●
Priimk man iš delnų ir pasidžiauki
Lašu medaus, keliais lašeliais saulės, –
Kaip Persefonės bičių įsakyta.
Nepririštos valtelės neatriši,
Šešėlio slenkant niekaip neišgirsi
Ir baimės būti neišvengsi niekaip.
Mums lieka šiltas bučinių švelnumas.
Toks minkštas, kaip mažų bitelių kūnai,
Kurios numiršta, avilį palikę.
Jos dūzgia erdvioje nakties tankynėj,
Taigeto miškas – jų nauja tėvynė,
Jų maistas – laikas, dobilas ir mėta.
Aš dovaną turiu tau netikėtą –
Tai vėrinėlis iš sausų bitelių,
Kurių medus kadaise virto saule.
1920
●
Nieko kitam nesakyk,
Matęs, patyręs – tylėk:
Paukštį, vienutę – ne tik –
Moterį seną. Vis tiek.
Lūpas praversi – iškart
Lietūs spygliuoti užlis,
Žodžio nespėjus ištart,
Kūną sukrės drebulys.
Širšė minty nepražus,
Plunksną primins vaikai.
Rašalas – uogų lašus,
Kurių niekada nerinkai.
1930, spalis
●
Sugrįžau aš į miestą, brangiausią visų –
Nuo nubrozdintų kelių, nuo tada, kai esu.
Jei grįžai, nepamiršk, kad praryti turi
Žuvų taukus, kurių dar yra žibury.
Atpažink, juk ir gruodžio diena dar gyva,
Aplieta su medum sumaišyta derva.
Peterburge, man mirti kol kas per anksti:
Dar tavi telefonai skamba vis atminty.
Peterburge, dar šaukia draugų adresai,
Telefono ragely aidi mirę balsai.
Man virtuviniais laiptais pakilus aukštyn,
Tuoj išplėštas skambutis suduos smilkinin,
O, belaukiant svečių, surakins grandine
Ir per naktį laikys senos durys mane.
1930, gruodis
●
O, kaip mes mokam apsimesti,
Užmiršt, kas buvome, ir dar –
Kad vaikas mirčiai artimesnis
Nei mes, kas esame dabar.
Vaikelis neišsimiegojęs pyks
Ir muš puodelį šaukšteliu.
Aš, pykčiui priežasties ieškojęs,
Vien ant savęs supykt galiu.
Bet kaip žuvis užmigt nenoriu
Net ir švariausiam vandeny,
O pasirinkt laisvai ir oriai
Kančias ir rūpesčius – kol gyvenu.
1932, vasaris–gegužės 14
●
Tu dar nenumirei, vienatvė nebaisi,
Tu mylimas mergaitės elgetėlės,
Gali erdve gėrėtis ir esi
Ne vieną audrą matęs ir pakėlęs.
Neturto, elgetystės prabanga
Ramybę ir paguodą skleidžia.
Ir palaimi̇̀nga skambanti banga
Visų darbų klaidas atleidžia.
O vargšas tas, kuris net pats save
Savu šešėliu įbauginti gali
Ir tam šešėliui lenkias net sapne,
Prašydamas sušelpti jį – bedalį.
1937, sausio 15–16
●
Tik apsigaubt išdrįst
Nematoma skara,
Pakilti ir išskrist
Ten, kur manęs nėra.
O tu čia spinduliuok
Visų žvaigždžių tiesa,
Iš jų ir sužinok,
Kas gi yra šviesa.
Ji spindulio esmė
Ir vaiko kuždesys.
Ji – kelias ir prasmė
Visiems, kurie paklys.
O aš, prie spindulių
Priskridęs kuo arčiau,
Tuo kuždesiu tyliu
Tave globot prašiau.
1937, kovo 23–gegužės pradžia
Vertė Ramutė Skučaitė
