Kaulų maišelis

 

Dunya Mikhail (g. 1965) – nuo 1995 m. Jungtinėse Valstijose gyvenanti Irako asirų ir amerikiečių poetė, rašanti arabiškai ir angliškai. Šie eilėraščiai – iš poezijos rinktinės „Karas pluša“ (The War Works Hard, 2005), kurią į anglų kalbą vertė Elisabeth Winslow.

 

 

Kaulų maišelis

 

Kokia laimė!

Ji surado jo kaulus.

Kaukolė irgi maišelyje,

maišelyje jos rankoje,

maišelyje kaip kituose maišeliuose

kitose virpančiose rankose.

Jo kaulai kaip tūkstančiai kitų kaulų

masinėje kapavietėje,

jo kaukolė, ne tokia kaip kitos.

Dvi akys, arba kiaurymės,

kuriom per daug matė,

dvi ausys,

kuriom klausė muzikos,

sekusios savo istoriją,

nosis,

oro švaraus nepažinusi,

burna, žiojinti lyg praraja,

nepanaši į tą, ją bučiavusią

ten, tyliai,

ne šitoj vietoj,

tarškioje nuo dulkėtų kaulų ir kaukolių,

atkapstytų podraug su klausimais:

Ką reiškia mirti tokia mirtimi

vietoje, kur tamsybė skamba tokia tyla,

ką reiškia susitikt mylimiausius štai

šitokiom tuštymėm?

Grąžinti savo motinai

mirties proga

saują kaulų,

kuriuos ji tau dovanojo

gimimo proga?

Iškeliauti be mirties ar gimimo liudijimų,

nes diktatorius neišrašo kvito,

kai atima tau gyvybę?

Diktatorius taip pat turi širdį,

balioną, kuris niekad nesprogsta.

Jis turi ir kaukolę, didelę,

ne tokią kaip kitos.

Viena pati sprendė matematikos uždavinį,

iš kiek milijonų padauginti mirtį,

idant būtų lygu tėvynei.

Diktatorius – didžios tragedijos režisierius.

Ir žiūrovų jis turi,

žiūrovų, kurie ploja,

kol ima barškėti kaulai…

kaulai maišeliuose,

pilnas maišelis pagaliau jos rankoj,

ne taip kaip nusivylusios kaimynės,

kuri dar nesurado savųjų.

 

 

Batsiuvys

 

Įgudęs batsiuvys

per visą gyvenimą

kalė vinis

ir lygino odą

įvairiausioms kojoms:

kojoms, kurios sprunka

kojoms, kurios spardo

kojoms, kurios spraudžias

kojoms, kurios vejasi

kojoms, kurios bėga

kojoms, kurios trempia

kojoms, kurios linksta

kojoms, kurios šokčioja

kojoms, kurios klumpa

kojoms, kurios nejuda

kojoms, kurios dreba

kojoms, kurios šoka

kojoms, kurios sugrįžta…

Gyvenimas – tai sauja vinių

batsiuvio rankoje.

 

 

Inana*

 

Aš – Inana.

O čia mano miestas.

Ir štai mūsų susitikimas,

raudoniu išnokęs.

Čia, neseniai,

kažkas prašė padėti

visai prieš pat mirtį.

Namai tebestovėjo

su stogais, žmonėmis,

klegesiu.

Palmės

buvo man kažką bekuždą,

bet joms nukirto galvas,

kaip tiems svetimšaliams mano šaly.

Matau senuosius kaimynus

per televizorių,

bėgančius nuo

bombų,

sirenų

ir Abu Al-Tubaro**.

Matau naujuosius kaimynus,

bėgančius

šaligatviais –

rytinė mankšta.

Čia aš

mąstau apie ryšį

tarp pelės ir kompiuterio.

Ieškau tavęs internete.

Skiriu tave

kapas po kapo,

kaukolė po kaukolės,

kaulas po kaulo.

Regiu tave

sapnuose.

Regiu senienas,

išmėtytas

ir sudaužytas

muziejuj.

Mano karoliai tarp jų.

Rėkiu:

Atsitokėkit, mirusiųjų sūnūs!

Paliaukit kovoję

dėl mano apdarų ir aukso!

Kaip išblaškote miegą

ir išbaidote bučinių pulką,

skriejantį tautiečiams!

Granatmedžių ir kalėjimų pridaigstėte,

raudoniu išnokusių.

Tai jūsų skylės mano apsiauste.

Štai mūsų susitikimas…

 

 

Nekaringi pareiškimai

 

1

 

Taip, tikrai rašiau laiške,

kad lauksiu tavęs amžinai.

Ne tikrąja „amžinai“ reikšme,

tik dėl ritmo pavartojau šį žodį.

 

2

 

Ne, jo nebuvo tarp jų.

O jų tokia daugybė!

Daugiau, nei kada esu mačius

per televizorių.

O vis dėlto jo nebuvo tarp jų.

 

3

 

Be raižinių

ar atramų.

Ji visąlaik ten pat,

prieš televizorių,

ši tuščia kėdė.

 

4

 

Sapnuoju stebuklingą lazdelę,

kuri mano bučinius paverčia žvaigždėmis.

Kad naktį žvelgtum į jas

ir nė nemėgintum skaičiuoti.

 

5

 

Dėkoju kiekvienam, kurio nemyliu.

Jie neaitrina man širdies,

jie neverčia rašyti ilgų laiškų,

jie netrikdo mano sapnų.

Aš nelaukiu jų neramiai,

neskaitau jų horoskopų žurnaluose,

nerenku jų numerių,

apie juos negalvoju.

Aš jiems be galo dėkoju.

Jie neverčia mano gyvenimo aukštyn kojom.

 

6

 

Nupiešiau duris,

už kurių sėdėsiu,

nestygdama atidaryti,

vos tik tu parsirasi.

 

 

Nebylusis filmas

 

Ten,

dangaus žaidimų aikštelėj,

dievai svaido mus it prakeiktuosius

ir netarę nė žodžio

bloškia į žemę.

Jie stebi mus, bet

negirdi.

Mes nebyliajam kine

netikusio režisieriaus.

Nenuostabu, kad dievams nusibosta,

kad išjungę mus eina miegoti

arba pamiršta

besiriečiančius it klaustukai

tuščiame ekrane

ar žiovulio apimtus bemaldaujant

dievų sugrįžimo

net ir be žodžių.

 

Vertė Andrius Patiomkinas