MenaiScenos menai
Ypatingas laikotarpis
2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu.
Apie krikščionišką „Katedrą“ ir pagonišką demokratiją
MONIKA JAŠINSKAITĖ Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu. Justinas Marcinkevičius
Iš spektaklio: avarinis išėjimas
AURELIJA AUŠKALNYTĖ Aš, A. A., rašau šiuos žodžius, idant pasibaigtų gruodžio 30 dieną prasidėjęs Rūtos Butkus šokio teatro spektaklis „5g vilties“. Neturiu jokių kitų pretenzijų, negu tęsti savo kuklų gyvenimą. Visgi pirma tiems, kurie išvengė nelemtos pradžios, leisiu sau trumpai pristatyti, kaip tai įvyko. Spektaklyje savo vaidmenis atliko trys
Netikroviškas Brodvėjus tikroviškame Miltinyje
MATAS GRUBLIAUSKAS Lietuvos teatras ir toliau kalba apie save, ir ne tik metakalba, bet ir metavaidyba. Taip jis siekia nustatyti savo vietą po saule: ką jis turi rodyti, kokia jo funkcija, kaip save pateikti.
Kasandros sniegas
GYTIS PADEGIMAS Žaliakalnio papėdė: čia prasideda trys gatvės – Gedimino, Žemaičių ir Putvinskio, o aukštyn į šlaitą kyla Kauko laiptai. Šiandien gatvės tuščiausios, kokios tik begali būti, – liepos kaitra negailestingai tvoskia iš kiekvienos miesto poros.
Marcelis Marceau
AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Su mimo Marcelio Marceau vardu man siejosi kažkas marsietiška. Kažkoks spindėjimas tamsoje, plevenimas ar sukimasis. Jo baltaveidis Bipas monospektaklyje buvo toks nuostabiai naivus, skaidrus ir draugiškas, kokių mes Brežnevo laikais nebuvom matę…
Katedra vs „Katedra“
MATAS GRUBLIAUSKAS Nesiryšiu liaupsinti ar koneveikti Oskaro Koršunovo atstatytos „Katedros“. Pasiūlysiu nueiti. O pats leisiu sau pakalbėti apie būtent šio pastatymo fenomeną. Manau, kad Koršunovo „Katedra“ – ypač intertekstualus spektaklis. Jis ne tik sugriauna „ketvirtąją sieną“, bet ir žengia toliau
Rimo Tumino „Dėdė Vania“ Londono kritikų akimis
Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje Rimo Tumino režisuotas spektaklis „Dėdė Vania“ lapkričio 5–10 dienomis buvo šešis kartus parodytas Londono Noëlio Cowardo teatre – tai programos „Rusų sezonai Vest Ende“ renginys, įvykęs prodiuserės Oksanos Nemčiuk ir kelis Vest Endo teatrus valdančio sero Camerono Mackintosho iniciatyva. Londono spauda spektaklį palydėjo gausiomis recenzijomis – keletą jų siūlome „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams.
Nemalonu žiūrėti. Ar spektaklis prastas?
MONIKA JAŠINSKAITĖ Ar kada nors prie kūrinio – paveikslo ar skulptūros – esate praleidę septyniasdešimt minučių visąlaik jį stebėdami? Prisipažinsiu, mano rekordas – dvidešimt. Nesakau, kad per dvidešimt minučių įžvelgiau visas galimas jo prasmes.
Ką reiškia būti tautiškam?
MONIKA JAŠINSKAITĖ „Folkloras nesuderinamas su postmodernizmu“, – neseniai išgirdau viename Vilniaus bare. Kažin ar tai nepaneigiama, tačiau faktas – tautiškumo apraiškos šiuo metu nemadingos. Bent Lietuvoje.