MenaiScenos menai

Ypatingas laikotarpis

2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu.

Apie krikš­čio­niš­ką „Ka­ted­rą“ ir pa­go­niš­ką de­mok­ra­ti­ją

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Kai at­gal pa­žiū­riu, tai ir ne­di­de­lis džiaugs­mas at­ro­do tar­tum ste­buk­las, ku­riuo ti­kė­ti imu. Gal ir vi­sas gy­ve­ni­mas – vie­nin­te­lis, vie­nas di­džiau­sias ma­no ste­buk­las, ne­pa­pras­tas pa­pras­tu­mu. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius

Iš spektaklio: avarinis išėjimas

AU­RE­LI­JA AUŠ­KAL­NY­TĖ Aš, A. A., ra­šau šiuos žo­džius, idant pa­si­baig­tų gruo­džio 30 die­ną pra­si­dė­jęs Rū­tos But­kus šo­kio te­at­ro spek­tak­lis „5g vil­ties“. Ne­tu­riu jo­kių ki­tų pre­ten­zi­jų, ne­gu tęs­ti sa­vo kuk­lų gy­ve­ni­mą. Vis­gi pir­ma tiems, ku­rie iš­ven­gė ne­lem­tos pra­džios, lei­siu sau trum­pai pri­sta­ty­ti, kaip tai įvy­ko. Spek­tak­ly­je sa­vo vaid­me­nis at­li­ko trys

Ne­tik­ro­viš­kas Brod­vė­jus tik­ro­viš­ka­me Mil­ti­ny­je

MA­TAS GRUB­LIAUS­KAS Lie­tu­vos te­at­ras ir to­liau kal­ba apie sa­ve, ir ne tik me­ta­kal­ba, bet ir me­ta­vai­dy­ba. Taip jis sie­kia nu­sta­ty­ti sa­vo vie­tą po sau­le: ką jis tu­ri ro­dy­ti, ko­kia jo funk­ci­ja, kaip sa­ve pa­teik­ti.

Kasandros sniegas

GY­TIS PA­DE­GI­MAS Ža­lia­kal­nio pa­pė­dė: čia pra­si­de­da trys gat­vės – Ge­di­mi­no, Že­mai­čių ir Put­vins­kio, o aukš­tyn į šlai­tą ky­la Kau­ko laip­tai. Šian­dien gat­vės tuš­čiau­sios, ko­kios tik be­ga­li bū­ti, – lie­pos kait­ra ne­gai­les­tin­gai tvos­kia iš kiek­vie­nos mies­to po­ros.

Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę…

Ka­ted­ra vs „Ka­ted­ra“

MATAS GRUBLIAUSKAS Ne­si­ry­šiu liaup­sin­ti ar ko­ne­veik­ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo at­sta­ty­tos „Ka­ted­ros“. Pa­siū­ly­siu nu­ei­ti. O pats lei­siu sau pa­kal­bė­ti apie bū­tent šio pa­sta­ty­mo fe­no­me­ną. Ma­nau, kad Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ – ypač in­ter­teks­tu­a­lus spek­tak­lis. Jis ne tik su­griau­na „ket­vir­tą­ją sie­ną“, bet ir žen­gia to­liau

Rimo Tumino „Dė­dė Va­nia“ Lon­do­no kri­ti­kų aki­mis

Jev­ge­ni­jaus Vach­tan­go­vo te­at­re Mask­vo­je Ri­mo Tu­mi­no re­ži­suo­tas spek­tak­lis „Dė­dė Va­nia“ lap­kri­čio 5–10 die­no­mis bu­vo še­šis kar­tus pa­ro­dy­tas Lon­do­no Noëlio Co­war­do te­at­re – tai pro­gra­mos „Ru­sų se­zo­nai Vest En­de“ ren­gi­nys, įvy­kęs pro­diu­se­rės Ok­sa­nos Nem­čiuk ir ke­lis Vest En­do te­at­rus val­dan­čio se­ro Ca­me­ro­no Mac­kin­tos­ho ini­cia­ty­va. Lon­do­no spau­da spek­tak­lį pa­ly­dė­jo gau­sio­mis re­cen­zi­jo­mis – ke­le­tą jų siū­lo­me „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jams.

Ne­ma­lo­nu žiū­rė­ti. Ar spek­tak­lis pra­stas?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ Ar ka­da nors prie kū­ri­nio – pa­veiks­lo ar skulp­tū­ros – esa­te pra­lei­dę sep­ty­nias­de­šimt mi­nu­čių vi­są­laik jį ste­bė­da­mi? Pri­si­pa­žin­siu, ma­no re­kor­das – dvi­de­šimt. Ne­sa­kau, kad per dvi­de­šimt mi­nu­čių įžvel­giau vi­sas ga­li­mas jo pras­mes.

Ką reiš­kia bū­ti tau­tiš­kam?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ „Fol­klo­ras ne­su­de­ri­na­mas su po­stmo­der­niz­mu“, – ne­se­niai iš­gir­dau vie­na­me Vil­niaus ba­re. Ka­žin ar tai ne­pa­nei­gia­ma, ta­čiau fak­tas – tau­tiš­ku­mo ap­raiš­kos šiuo me­tu ne­ma­din­gos. Bent Lie­tu­vo­je.