MenaiScenos menai
Keli žiūrovo monologai apie „Naująjį Baltijos šokį“
LAURA ŠVEDAITĖ
Priekabiavimai prie bakchančių
RŪTA JAKUTYTĖ Sunkoka kalbėti apie žymių režisierių kūrybą, o dar sunkiau kaip nors dailiai įpinti priekabes, kad nepasirodytum koks pyplys, turintis pretenzijų į snobizmą, arba kokia nepatenkinta senmergė, lyg vapsva gelianti į pirmą pasitaikiusią pėdą.
Nacionalinė klasika teatre kaip neįtikėtina avantiūra
RIMA POCIŪTĖ Ar gali būti taip, kad spektaklis per paskutines repeticijas būtų filmuojamas, kad išliktų bent vaizdo įrašas, jei jis paskutinę minutę būtų „režimo“ uždraustas, – bet gausybę jo nuotraukų pirmasis išspausdina vienas iš pagrindinių „oficiozų“?
Iš Lenkijos šokio platformos
MONIKA JAŠINSKAITĖ Praėjusių metų gruodžio pradžioje į Poznanėje surengtą Lenkijos šokio platformą susirinko šokio industrijos veikėjai iš įvairių Europos šalių. Šokėjai, choreografai, vadybininkai, kritikai ir nekritikai keturias dienas mirko lenkiškame šokio pasaulyje.
Iš pokalbio su Algimantu Masiuliu apie „Statytoją Solnesą“ ir kita
Šį pokalbį, kuris vyko maždaug 1997 metais, radau savo archyve ir apsidžiaugiau, nes kalbėdamas apie Ibseno „Statytoją Solnesą“, žinomą Jono Vaitkaus spektaklį Kauno scenoje, kur pirmąjį savo teatrinį vaidmenį suvaidino aktorius Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis pasako daug įdomių minčių apie režisūrą ir aktorystę
Aukštos teatrinės įtampos linija
RIMA POCIŪTĖ Teatro režisierės Ramunės Kudzmanaitės kūryba patraukia dėmesį todėl, kad ji yra profesionaliai įvaldžiusi ir kitas teatrui artimas kultūrinės raiškos sritis.
Marlene Dietrich, arba Kodėl blogai, kai teatre viskas „per gerai“
RIMA POCIŪTĖ Rygos Dailės teatre (Dailes teātris) ypatingo žiūrovų dėmesio tebesulaukia miuziklas „Marlena“ (premjera – 2011 m. lapkričio 26 d.), skirtas garsiai vokiečių kilmės Holivudo aktorei ir dainininkei Marlene Dietrich. Jį sukūrė Raimondas Paulas (kompozitorius), Evita Mamaja (libreto autorė), o pastatė – Inesė Mičulė (režisierė)
Savidestrukcijos menas pagal Mariną Abramović
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos.
Pažadėtosios žemės paieškos
MATAS MAKAUSKAS Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomo Rolando Atkočiūno spektaklio „Jeruzalė“ pavadinimas sukelia daug asociacijų. Jas būtų galima išsklaidyti pasakius, kad pavadinimas paliktas toks pat kaip ir Jezo Butterwortho pjesės. Čia būtų galima padėti tašką, tačiau skirtumas tarp lietuviškos kūrinio adaptacijos ir angliškos pjesės esti didžiulis.
Tarpdiscipliniškumas – nei, nei ar ir, ir?
MONIKA JAŠINSKAITĖ Lietuvos mene vis kasdieniškesnė tampa tarpdiscipliniškumo sąvoka. Vartojama norint apibrėžti reiškinius, kuriems nepakanka vienos etiketės (muzika, literatūra, dailė…), meno vartotojus ji ir vilioja, ir gąsdina.
