Apie krikš­čio­niš­ką „Ka­ted­rą“ ir pa­go­niš­ką de­mok­ra­ti­ją

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ

Kai at­gal pa­žiū­riu, tai ir ne­di­de­lis džiaugs­mas at­ro­do tar­tum ste­buk­las, ku­riuo ti­kė­ti imu. Gal ir vi­sas gy­ve­ni­mas – vie­nin­te­lis, vie­nas di­džiau­sias ma­no ste­buk­las, ne­pa­pras­tas pa­pras­tu­mu.

Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius

Apie Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus „Ka­ted­rą“ Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos te­at­re ne­pla­na­vau nei kal­bė­ti, nei ra­šy­ti. Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad nau­jau­sio Os­ka­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­lio ne­lau­kiau – juk smal­su. Gal slap­čia iš jo ti­kė­jau­si kaž­ko kaip 1973-ių­jų fil­mas „Jė­zus Kris­tus – su­per­žvaigž­dė“ – odės ver­ty­bėms (ne dog­moms), ku­rios per­tei­kia vi­są kū­rė­jų ko­man­dos fi­lo­so­fi­ją. Se­no­ji fi­lo­so­fi­ja, kal­ban­ti šiuo­lai­ki­niam žmo­gui – nau­jai ir aiš­kiai. Vis dėl­to at­ro­dė, kad „Ka­ted­ro­je“ nie­ko nau­jo. Nie­ko aiš­kaus. Ir jo­kios fi­lo­so­fi­jos – vien ne­val­do­mos emo­ci­jos. To­dėl į vi­sus, ku­rie ją žiū­ri ir ver­kia, žvel­giau iš aukš­to pro­to bokš­to, bet kar­tu la­bai no­rė­jau su­pras­ti – tai­gi ko? Ka­dan­gi apie „Ka­ted­rą“ žmo­nės šne­ka no­riai, be­li­ko tik iš­klau­sy­ti, ap­svars­ty­ti, at­mes­ti, pri­dė­ti, pa­kreip­ti, pa­tie­sin­ti, pa­gal­vo­ti ir per­gal­vo­ti, o ga­liau­siai su­dė­lio­ti vi­su­mą. Ži­no­ma, ta vi­su­ma – sub­jek­ty­vi, bet aš ir ne­pre­ten­duo­ju į ob­jek­ty­vu­mą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Man pa­tin­ka gal­vo­ti apie „Ka­ted­rą“, gre­ti­nant su hipių „Jė­zu­mi Kris­tu­mi – su­per­žvaigž­de“. Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ri­nys pa­ra­šy­tas 1970 me­tais, kai Lie­tu­vo­je bu­vo pa­siek­tas kul­tū­ri­nio iš­si­lais­vi­ni­mo apo­gė­jus. Šian­dien tai pa­ma­ty­ti grei­čiau­siai ga­li­me at­si­ver­tę to me­to žur­na­lo „Ne­mu­nas“ nu­me­rius – su idė­jo­mis ir for­mo­mis, nau­jie­no­mis ir ver­ty­bė­mis, su lie­tu­vių kū­ri­niais ir už­sie­nio kū­rė­jų ver­ti­mais. Aki­vaiz­du, kad ete­ris bu­vo per­smelk­tas lais­vės ir švie­sos. Tik ne­su­pras­ki­te klai­din­gai – ne­sa­kau, kad tos, ku­ri iš­orė­je, ne – tos, ku­ri vi­du­je. Ir bū­tent tai at­ro­do ar­ti­ma krikš­čio­niš­ka­jai fi­lo­so­fi­jai, ku­rią gė­lių vai­kai šlo­vi­na Nor­ma­no Je­wi­so­no fil­me.

Sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ir aš­tun­to­jo pra­džio­je Lie­tu­vo­je pra­žy­do daug kū­rė­jų. Arū­nas Žeb­riū­nas su pil­na­met­ra­žio ki­no še­dev­rais, Ar­tū­ras Ba­ry­sas-Ba­ras su po­grin­džio ki­nu ir mu­zi­ka, Mod­ris Te­ni­so­nas su pan­to­mi­mos tru­pe, Vi­tas Luc­kus, ku­rio nuo­trau­kų ar­chy­vas nie­kaip ne­ga­li grįž­ti į Lie­tu­vą, Jo­nas Ju­ra­šas… Ma­tyt, tai bu­vo lai­kas, kai ne tik tu­rė­jo­me dva­sios, bet dar ir iš­mo­ko­me ama­to. Gal­būt tai bu­vo lai­kas, kai kū­ry­biš­kai su­bren­do ir Mar­cin­ke­vi­čius. Ne­ži­nau – iki šiol jo kū­ry­ba ne­si­do­mė­jau. Ir dėl to (gal vi­sai be pa­grin­do, bet juk fan­ta­zi­jai jo­kio pa­grin­do ne­rei­kia) ga­liu leis­ti sau įsi­vaiz­duo­ti jį kaip tik­rų tik­riau­sią lie­tu­vių hi­pį. Hi­pį, ku­ris sa­vo sie­los tu­ri­nį mo­ka / drįs­ta per­teik­ti lie­tu­viš­kais žo­džiais.

Pir­mas da­ly­kas, ku­ris pa­ku­te­na šir­dį žiū­rint „Ka­ted­rą“, yra tas, kad lie­tu­viš­kai kal­ba­ma apie tai, ką vi­si ži­no­me, kas yra mū­sų, o ne ru­sų, pran­cū­zų ar ame­ri­kie­čių. Ka­žin ar daug yra vil­nie­čių, ku­rie bent kar­tą gy­ve­ni­me ne­bu­vo su­si­ti­kę „prie bokš­to“, ar­ba mies­to sve­čių, ku­rie nė­ra bu­vę Ka­ted­ros aikš­tė­je. Taip, Vil­niaus ka­ted­ra yra pa­ly­gin­ti ar­ti, ją ži­no vi­si – se­ne­liai, tė­vai, vai­kai… Vis dėl­to Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mo­je ka­ted­ra tė­ra idė­ja / pa­sta­tas / ob­jek­tas, ku­ris kaž­kuo reikš­min­gu tam­pa tik ta­da, kai per­si­ke­lia į mū­sų kas­die­ny­bę. Šią va­sa­rą prie ka­ted­ros at­si­dū­rė­me su vie­na ita­le. Ko­dėl, ji klau­sia, jū­sų krikš­čio­niš­ka šven­to­vė to­kia pa­go­niš­ka, kaip an­ti­ki­nės šven­tyk­los?

Vi­sai ne­se­niai Ry­čio Zem­kaus­ko lai­do­je „Pa­si­vaikš­čio­ji­mai“ VDU pro­fe­so­rius, fi­lo­so­fas Gin­tau­tas Ma­žei­kis per­skai­tė ko­ne vi­są pa­skai­tą apie na­ra­ty­vus. Na­ra­ty­vai, ar­ba pa­sa­ko­ji­mai, aiš­ki­na jis, vei­kia kaip tam tik­ri sce­na­ri­jai, su ku­riais ta­pa­ti­na­si žmo­nės, gi­mi­nės, kla­sės, tau­tos. Lie­tu­vo­je, sa­ko Ma­žei­kis, do­mi­nuo­ja pa­sa­ko­ji­mas, ku­rį mes ga­li­me api­brėž­ti „nuo Va­sa­rio 16-osios iki Ko­vo 11-osios“, ir šis pa­sa­ko­ji­mas mū­sų ne­ten­ki­na. Ma­no po­žiū­riu, jis ne­ga­li ten­kin­ti jau vien to­dėl, kad re­mia­si tik dvi­de­šim­ties me­tų ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės is­to­ri­ja, o vals­ty­bė, ku­rio­je mes gy­ve­na­me, jau per­žen­gė dvi­de­šim­ties me­tų ri­bą. Kai gal­vo­ja­me apie at­ei­tį, ją pro­jek­tuo­ja­me rem­da­mie­si pra­ei­ties fak­tais. Jei mū­sų pa­sa­ko­ji­mai te­sie­kia vos šim­tą me­tų, gal tik tiek į prie­kį ir te­ga­li­me prog­no­zuo­ti?

Mar­cin­ke­vi­čiaus su­kur­ta dra­ma yra kaip le­gen­da, pa­rem­ta mū­sų ko­lek­ty­vi­ne pa­są­mo­ne. Lie­tu­viš­ka is­to­ri­ja su­dė­ta į kla­si­ki­nę dra­mos struk­tū­rą, kaip „Jė­zaus Kris­taus – su­per­žvaigž­dės“ at­ve­ju krikš­čio­niš­kos idė­jos su­dė­tos į hi­pių epo­chos for­mą. Pa­grin­di­nės vei­kian­čios jė­gos per­kel­tos į lie­tu­viš­kais var­dais va­di­na­mus per­so­na­žus ir su­ba­lan­suo­tos pa­gal kla­si­ki­nius prin­ci­pus. Ma­ža to, Mar­cin­ke­vi­čius re­mia­si 200 me­tų se­nu­mo įvy­kiais ir šią lai­ko dis­tan­ci­ją pa­nau­do­ja kaip ti­kė­ji­mo / įkvė­pi­mo šal­ti­nį. Ana­lo­giš­kai dra­ma­tur­gas sa­vo ku­ria­miems per­so­na­žams į lū­pas įde­da ir Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos „Po­sti­lės“ pra­kal­bą, ku­ri pa­ra­šy­ta dar po­rą šim­tų me­tų anks­čiau.

Kor­šu­no­vas, im­da­ma­sis Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mos, pa­si­ren­ka dai­nuo­jan­čios re­vo­liu­ci­jos ar­ba ko­vos be lan­ko ke­lią. Užuot kir­tęs gal­vas bo­bu­tėms ir iš­me­tęs vis­ką, kas ne­be­ma­din­ga, jis spek­tak­lį re­mia ta lie­tu­viš­ką­ja pra­ei­ti­mi, ku­rią daž­nai esa­me lin­kę ig­no­ruo­ti, bet ku­ri mu­my­se glū­di, nors mes ką. Štai Kor­šu­no­vo ben­dra­žy­gis sce­nog­ra­fas Vy­tau­tas Nar­bu­tas sce­no­je pa­ka­bi­no ak­mens gir­na­pu­ses. Jos man pri­me­na ne­su­si­for­ma­vu­sias an­ti­ki­nės ko­lo­nos lie­mens da­lis. Ko­kios pas mus ko­lo­nos, ko­kia ten kla­si­ka, ga­li­ma at­si­dus­ti – vien gir­nos, grū­šia ir run­ke­liai. Gal ir tie­sa, bet ar nuo dū­sa­vi­mo, pik­ti­ni­mo­si ir mo­ja­vi­mo kar­du kas nors kei­čia­si? Esu lin­ku­si ma­ny­ti, kad Kor­šu­no­vas sie­kia su­ta­ri­mo. O su(si)tar­ti vi­sa­da sun­kiau­sia.

Užuot per­da­ręs ar, kaip tai ga­li bū­ti in­ter­pre­tuo­ja­ma, „grio­vęs“ Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ri­nį, Kor­šu­no­vas el­gia­si pa­na­šiai, kaip Lau­ry­nas Stuo­ka-Gu­ce­vi­čius pa­si­el­gė su Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čia. Vis dėl­to šis ar ki­ti ben­dru­mai tarp dvie­jų kū­rė­jų vi­siš­kai be rei­ka­lo mums ga­li į akis pri­pūs­ti smė­lio ir pa­slėp­ti vie­ną ma­žą, bet svar­bią de­ta­lę. Ga­li bū­ti, kad, mo­kė­da­mi vi­sur įžvelg­ti są­moks­lus ir ma­ni­pu­lia­ci­jas, spek­tak­ly­je taip jos iš­si­gąs­ta­me, kad net ne­drįs­ta­me įtrauk­ti į kū­ri­nio vi­su­mą. „Ka­ted­ros“ fi­na­le į sce­ną įžen­gia vai­kas, vil­kin­tis bal­tais marš­ki­niais, – ma­žas, ty­ras, ne­drą­sus… Jis žen­gia per sce­ną, kur dar vi­sai ne­se­niai vy­ko tra­ge­di­ja. Jis ne­bu­vo jos da­ly­vis, grei­čiau­siai apie ją nie­ko ne­ži­no ir ka­žin ar pa­jėg­tų su­pras­ti, kas įvy­ko.

Taip, iš tik­rų­jų, šis vai­kas la­bai pa­na­šus į mus, gy­ve­nan­čius šian­dien. To­kia­me fi­na­le ga­liau­siai su­vei­kia de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pai, apie ku­riuos Mar­cin­ke­vi­čiaus dra­mo­je tiek svaigs­ta Lau­ry­nas. Kaip ir, pa­vyz­džiui, Tho­mo Os­ter­mei­e­rio „Liau­dies prie­še“, Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ro­je“ žiū­ro­vas spek­tak­lio pa­bai­gą tu­ri pa­si­da­ry­ti pats. Re­ži­sie­rius su­sto­ja ties klau­si­mu: ką vai­kas / žiū­ro­vas / aš pats da­ro su tuo, kas jam li­ko iš pra­ei­ties? Ras­ti / ap­gal­vo­ti / su­mo­de­liuo­ti sa­vo at­sa­ky­mą pa­lie­ka­ma žiū­ro­vo at­sa­ko­my­bei – te­gul jis tai da­ro pa­gal sa­vo jaus­mus, in­te­lek­tą ar iš­min­tį. Ži­no­ma, re­ži­sie­riaus at­sa­ky­mą į pa­ties už­duo­tą klau­si­mą spek­tak­ly­je ir­gi ga­li­ma ras­ti. Tur­būt tai ir lė­mė, kad Kor­šu­no­vas Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ri­nį sta­to bū­tent ši­taip, o ne ki­taip.

Spek­tak­lis pa­sta­ty­tas, bet „Ka­ted­ra“ dar ne­sto­vi. La­biau­siai jos pa­ma­tus plau­na pel­kės van­duo – ma­si­nės sce­nos, ku­rio­se „ma­sę“ su­da­ran­tys ak­to­riai vai­di­na ne sa­vo per­so­na­žus, o Na­cio­na­li­nio ak­to­rius. Na­cio­na­li­nio te­at­ro sce­na, kaip ir na­ci­ja, pa­na­ši į šven­ti­nį sta­lą – kuo dau­giau nuo­šir­džiai at­ne­ši­me, tuo ba­lius bus ge­res­nis. Ar ne­ša­me tai, kas ge­riau­sia? Ar ti­ki­me, kad ki­tas taip pat nuo­šir­džiai da­lin­sis sa­vo ge­ru? O ta­da – ar esa­me pa­si­ruo­šę pri­im­ti ki­to in­dė­lį pa­gal jo (!) jaus­mus, in­te­lek­tą ar iš­min­tį? Ma­nau, mū­sų vi­suo­me­nei tai la­bai svar­būs klau­si­mai, į juos at­ei­na lai­kas pa­tiems sau at­sa­ky­ti. Te­at­ras, tai­gi ir „Ka­ted­ra“ Na­cio­na­li­nio sce­no­je tė­ra ka­ta­li­za­to­rius, ku­ris ska­ti­na mąs­ty­mą, ben­dra­vi­mą, smal­su­mą ir ma­ži­na abe­jin­gu­mą. La­bai ge­rai, kad toks yra, nes gy­ven­ti pel­kė­je jau nu­si­bo­do.

Kas­kart Ge­di­mi­no pro­spek­tu ei­da­ma link Vil­niaus ka­ted­ros vis mė­gi­nu at­spė­ti, ar pa­va­sa­rio ly­gia­die­nio ry­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip sau­lė pa­ky­la virš šv. Ele­nos lai­ko­mo kry­žiaus. Tai tu­rė­tų bū­ti la­bai pa­na­šu į pas­ku­ti­nį „Jė­zaus Kris­taus – su­per­žvaigž­dės“ kad­rą. Kuo to­liau, tuo la­biau ima at­ro­dy­ti, kad Mar­cin­ke­vi­čiaus „Ka­ted­ra“ yra pats tas kū­ri­nys pra­dė­ti plės­ti mū­sų pa­sa­ko­ji­mą.