Ka­ted­ra vs „Ka­ted­ra“

MATAS GRUBLIAUSKAS

Ne­si­ry­šiu liaup­sin­ti ar ko­ne­veik­ti Os­ka­ro Kor­šu­no­vo at­sta­ty­tos „Ka­ted­ros“. Pa­siū­ly­siu nu­ei­ti. O pats lei­siu sau pa­kal­bė­ti apie bū­tent šio pa­sta­ty­mo fe­no­me­ną.

Ma­nau, kad Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ra“ – ypač in­ter­teks­tu­a­lus spek­tak­lis. Jis ne tik su­griau­na „ket­vir­tą­ją sie­ną“, bet ir žen­gia to­liau – pro Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos te­at­ro lau­ku­jes du­ris.

Pir­miau­sia, Ma­riaus Rep­šio at­lie­ka­mas Lau­ry­no vaid­muo. Jis – in­ters­pek­tak­li­nis. Tai nė­ra nau­jas da­ly­kas, ypač Kor­šu­no­vo dar­buo­se. Aiš­ku, dau­giau­sia Rep­šio Lau­ry­nas są­vei­kau­ja su Van­da­lu. „Iš­va­ry­me“ pas­ta­ra­sis iš­vyks­ta į už­sie­nį, už­si­dir­ba pi­ni­gų ir pra­de­da sta­ty­ti sau na­mus Lie­tu­vo­je, o „Ka­ted­ro­je“ iš už­sie­nio grį­žęs Lau­ry­nas pra­de­da sta­ty­ti ka­ted­rą – na­mus ne tik sau, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. Ži­no­ma, siu­že­tai skir­tin­gi, bet pa­sta­ty­mai pa­na­šūs: abu sie­kia sa­ve įpras­min­ti. Juos ve­da ta pa­ti idė­ja – tė­vy­nė: Van­da­las dėl jos griau­na Lon­do­ną, o Lau­ry­nui pir­miau­sia tu­rė­jo su­griū­ti tie­sos, lais­vės, gro­žio idė­jos, kad iš­kil­tų pas­ku­ti­nio­ji – tė­vy­nės. Juk per vie­ną iš „Iš­va­ry­mo“ spek­tak­lių Van­da­lui – o gal Rep­šiui? – iš­sprūs­ta žo­džiai: „Ar aš ka­ted­rą pa­sta­ty­čiau?“ Ir jis ima­si ją sta­ty­ti. Gal la­bai sim­bo­liš­kai prieš „Ka­ted­rą“ di­džio­jo­je te­at­ro sce­no­je ro­dy­tas re­per­tu­a­ri­nis spek­tak­lis „Iš­va­ry­mas“. Ar „Ka­ted­ra“ – tę­si­nys?

An­tra, įžvel­gia­ma pa­ra­le­lė tarp Os­ka­ro Kor­šu­no­vo ir Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus. Gal ne vel­tui be­ne pa­grin­di­ne spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jų nuo­trau­ka ta­po ta, ku­rio­je už Lau­ry­no sto­vi Kor­šu­no­vas. Re­ži­sie­riui kaip ir Mar­cin­ke­vi­čiaus Lau­ry­nui ten­ka at­sta­ty­ti ka­ted­rą. Čia iš­ryš­kė­ja šių dvie­jų sta­ty­mų pa­na­šu­mas. Lau­ry­ną jo drau­gai me­ni­nin­kai iš­va­di­na „vys­ku­po klap­čiu­ku“, nes jam par­si­da­vė. Jei­gu ne vys­ku­po pa­ra­ma, Lau­ry­no ta­len­tas bū­tų nu­ė­jęs vel­tui, ne­bū­tų jis ir ka­ted­ros at­sta­tęs. To­kia pa­ti si­tu­a­ci­ja su­ku­ria­ma – o gal spe­cia­liai? – ir Kor­šu­no­vui sta­tant „Ka­ted­rą“. Kad ji bū­tų pa­sta­ty­ta, te­at­ras pa­skel­bė rė­mė­jų pa­ieš­ką. Vie­ni tur­tin­giau­sių, ži­no­miau­sių Lie­tu­vos žmo­nių grie­bė­si kar­tu sta­ty­ti „Ka­ted­rą“. Di­die­siems rė­mė­jams įtei­kiant spek­tak­lio pro­gra­mė­les su kū­ry­bi­nės gru­pės pa­ra­šais taip ir bu­vo dė­ko­ja­ma: „Dė­kui, kad kar­tu sta­tėt „Ka­ted­rą“.“ Gal Kor­šu­no­vo ta­len­tas ir­gi yra par­da­vi­nė­ja­mas? Kaip Ma­sals­kis ti­ki­si, kad at­sta­tęs ka­ted­rą at­pirks sa­vo nuo­dė­mes, taip ir di­die­ji Lie­tu­vos po­nai, ro­dos, ti­ki to­kia pa­čia „Ka­ted­ros“ idė­ja – at­gai­lau­ja, kad ap­lei­do te­at­rą. Ne vel­tui iš pa­grin­di­nių afi­šų į šir­dį jau spė­jo įsmig­ti žo­džiai: „Šim­tą­kart svar­biau ir sa­vo šir­dy­se ją at­sta­ty­ti.“ Kiek čia spe­cia­lios, o kiek at­si­tik­ti­nės iro­ni­jos, ver­tė­tų pa­lik­ti spręs­ti rė­mė­jų pa­ieš­kos idė­jos su­ma­ny­to­jui. Ži­no­ma, ne­si­i­mu smerk­ti šių me­ce­na­tų. Ma­nau, kad jie yra rei­ka­lin­gi: tur­tin­gie­ji tu­rė­tų rem­ti me­ni­nin­kus, kaip bu­vo da­ro­ma dar an­ti­ko­je, tai bu­vo pres­ti­žas; cho­re­gas fi­nan­suo­da­vo da­lį pa­sta­ty­mo, o jo var­das bū­da­vo įtrau­kia­mas į lai­mė­ju­sios dra­mos ap­ra­šy­mą. Tad Kor­šu­no­vas ir­gi at­sta­tė „Ka­ted­rą“, tik ar taip pat ne­sėk­min­gai kaip ir Lau­ry­nas? O ką jam dau­giau da­ry­ti, kai vals­ty­bė – to­ji Lie­tu­va, dėl ku­rios sta­to­mos ka­ted­ros ir „Ka­ted­ros“, – ne­si­rū­pi­na sa­vo me­ni­nin­kais? Ar Kor­šu­no­vas iš­lai­kys „Ka­ted­rą“ ant sa­vo pe­čių?

Ir ga­liau­siai pas­ku­ti­nė, di­džiau­sia ir kon­tro­ver­siš­kiau­sia, pa­ra­le­lė: tarp te­at­ro ir ka­ted­ros. Pir­mą­jį rei­kia taip pat at­sta­ty­ti, nors gal la­biau fi­nan­siš­kai. Juk abu griū­va dėl žmo­nių ne­ti­kė­ji­mo ir ta­da abu pa­si­da­ro ne­be­rei­ka­lin­gi. Kaip Lau­ry­nas de­da pa­stan­gas at­sta­ty­ti ka­ted­rą, taip Kor­šu­no­vas – te­at­rą. Šiuo at­ve­ju „Ka­ted­ra“ tam­pa Ver­kių rū­mais (tik pri­ža­dė­jęs juos pa­sta­ty­ti Lau­ry­nas įti­ki­na Ma­sals­kį at­sta­ty­ti ka­ted­rą), per ku­rių at­sta­ty­mą ga­li­mas ir te­at­ro-ka­ted­ros at­sta­ty­mas. Te­at­ras bus at­sta­ty­tas tik to­kiu at­ve­ju, jei bus pa­klūs­ta tur­tin­gie­siems-val­dan­tie­siems. O ar kas nors iš jų bū­tų rė­męs ko­kios ki­tos pje­sės pa­sta­ty­mą, jei ne bū­tent šios? Ga­li­ma ir dar toliau eiti šia pa­ra­le­le: per­fra­zuo­jant vys­ku­po Ma­sals­kio žo­džius, tik tur­tin­gie­ji ga­li įver­tin­ti gro­žį, o mi­nia – pro­fa­num vul­gus – pir­mo­ji puo­la nai­kin­ti gro­žį ir tryp­ti ta­len­tus. Ar po to­kio tei­gi­nio kas nors puls gar­siai rėk­ti, kad jam ne­pa­tin­ka ši „Ka­ted­ra“, o gal net ir pats te­at­ras, ir pri­si­dė­ti prie pro­fa­num? Lau­ry­no įran­kis bu­vo ak­mens lui­tai, o Kor­šu­no­vo – į te­at­rą su­si­rin­kę griu­vė­siai – žiū­ro­vai. Įdo­mu, ar kas im­tų­si at­sta­ty­ti te­at­rą, jei jis su­griū­tų šian­dien, kaip prieš ke­lis šimt­me­čius su­griu­vo ka­ted­ra?