Mar­ce­lis Mar­ce­au

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ

Su mi­mo Mar­ce­lio Mar­ce­au var­du man sie­jo­si kaž­kas mar­sie­tiš­ka. Kaž­koks spin­dė­ji­mas tam­so­je, ple­ve­ni­mas ar su­ki­ma­sis. Jo bal­ta­vei­dis Bi­pas mo­nos­pek­tak­ly­je bu­vo toks nuo­sta­biai nai­vus, skaid­rus ir drau­giš­kas, ko­kių mes Brež­ne­vo lai­kais ne­bu­vom ma­tę… Ki­tą va­ka­rą jis vėl tu­rė­jo vai­din­ti ten, ant Tau­ro kal­no. Iš­ėjau pa­si­vaikš­čio­ti ir ne­tru­kus at­si­dū­riau pro­spek­te. Sny­gu­ria­vo. Stai­ga iš to­lo pa­ma­čiau jį, iš­ei­nan­tį iš „Ne­rin­gos“ vieš­bu­čio! Jis bu­vo liau­nas ir tie­sus, ap­si­vil­kęs vers­to kai­lio kai­li­nu­kais, minkš­tu ša­li­ku ap­si­vy­nio­jęs kak­lą. Iš­ėjęs stab­te­lė­jo lyg dve­jo­da­mas, į ku­rią pu­sę pa­suk­ti. Ir pa­su­ko į de­ši­nę, Tau­ra­kal­nio link. Re­tos sau­sos snai­gės tū­pė ant jo pa­si­šiau­šu­sių gar­ba­no­tų tam­sių plau­kų. Jis žvilg­te­rė­jo aukš­tyn, tar­si pri­tar­da­mas to­kiam orui, su­si­ki­šo ran­kas į ki­še­nes ir nu­žings­nia­vo. Grei­čiau­siai – į te­at­rą, vai­din­ti. Su­sto­jau ir il­gai žiū­rė­jau jam įkan­din, lyg bū­tų pra­ėjęs ste­buk­la­da­ris – lais­vas žmo­gus.

___

KVAS

Se­na­ja­me Ar­ba­te, ne­to­li ele­gan­tiš­kų Ame­ri­kos kon­su­la­to rū­mų, ke­li jau­kūs skers­gat­viai su­bėg­da­vo į aikš­te­lę, nuo se­no žmo­nių va­din­tą So­bač­ja ploš­čiad­ka; ten ant že­mų suo­liu­kų sė­dė­da­vo se­nu­kai, smė­lio dė­žė­je kaps­ty­da­vo­si vai­kai ir laks­ty­da­vo įvai­raus plau­ko kiem­sar­giai šu­nys. Va­sa­rą aikš­te­lės pa­kraš­ty sto­vė­da­vo di­džiu­lė gel­to­na cis­ter­na su stam­biu už­ra­šu KVAS (gi­ra); vi­sai kaip Alek­san­dro Zi­nov­je­vo kny­gos „Zi­ja­juš­či­je vy­so­ty“ („Pra­gar­mių aukš­tu­mos“) pra­džio­je: „Na pus­ty­re, v cen­tre go­ro­da sto­jal piv­noj la­riok“ („Dyk­vie­tė­je, pa­čia­me mies­to cen­tre, kiurk­so­jo alaus kios­kas“). Tą tvan­kią va­sa­ros pa­va­ka­rę, su­si­bū­rę į il­gą kan­trią ei­lę, sto­vė­jo gy­ven­to­jai su bi­do­nė­liais ir stik­lai­niais. O iš po cis­ter­nos ant as­fal­to laš­no­jo gi­ra, ap­lin­kui zy­zė mu­sės ir šir­šės, to­ly­džio nu­tūp­da­mos ant sto­ro stik­lo bo­ka­lo briau­nų. Įdo­mi pub­li­ka – mo­te­rys, įsi­spy­ru­sios į nu­min­tas šle­pe­tes, ska­re­lė­mis ap­si­ri­šu­sios gal­vas, iš­lė­ku­sios iš na­mų „kaip sto­vi“, o vy­rai, di­džiu­ma – pa­gi­rin­gi, su­skel­dė­ju­siom nuo troš­ku­lio lū­pom, su­si­vė­lę, lyg iš gū­daus mie­go pa­ki­lę. Gi­ros pils­ty­to­ja į juos nė akių ne­pa­kel­da­vo – pa­ži­no­jo juos kaip nu­lup­tus. Pi­ni­gus ji me­tė į lip­nią lėkš­tę. Vi­si įdė­miai ste­bė­jo gi­ros sro­vę – ar dar stip­ri, nes jei sil­pna, tai ar­ti dug­nas, o dug­ne, sa­ko, ai­bės bal­tų su­si­rai­čiu­sių kir­mi­nė­lių…

Stai­ga su­burz­gė mo­to­ras, ir pa­si­ro­dė sunk­ve­ži­mis. At­su­kęs už­pa­ka­lį, jis pri­va­žia­vo prie cis­ter­nos. Iš­li­pęs niū­rus vai­ruo­to­jas ge­le­ži­niu kab­liu pri­ka­bi­no cis­ter­ną, pils­ty­to­ja su vi­sa su­lais­ty­ta pri­juos­te ir pi­ni­gi­ne ran­koj kles­te­lė­jo prie vai­ruo­to­jo, ir sunk­ve­ži­mis nu­ū­žė. Ei­lė be­re­gint su­smu­ko. Keiks­no­da­mi, su tuš­čiais in­dais ran­ko­se, žmo­nės it mu­sę kan­dę ėmė skirs­ty­tis kas kur…

Šian­dien tos aikš­te­lės ne­bė­ra, ją nu­šla­vė Nau­jo­jo Ar­ba­to sta­ty­to­jai, li­ko tik vos at­pa­žįs­ta­mi frag­men­tai.