MenaiScenos menai
Karo mašinos ir transformacijos
Vasario 26 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko Kirsten Dehlholm režisuoto spektaklio „War Sum Up“ („Karo suma“) vaizdo įrašo peržiūra. Muzika. Mangos. Mašinos. Tokiu neįprastu žodžių triptiku apibūdinamas spektaklis „War Sum Up“. Jo kūrėja Kirsten Dehlholm vadovauja meno laboratorijai „Hotel Pro Forma“, deklaruojančiai tradicinių teatrinių struktūrų atmetimą. Žiūrint spektaklį galima mąstyti apie regimus muzikos, vaizdo eksperimentus; be abejo, neišvengiant…
Totalitarizmo dekonstrukcija skambant Prokofjevui
Žiūrėjau antrąjį premjerinį „Eugenijaus Onegino“ spektaklį (pirmieji su Grigorijumi Gladijumi buvo tikrai vienetiniai). Artėjo Naujieji, Rusų dramos teatro fojė eglutės buvo papuoštos burbulais.
XXI a. teatro pelnymasis iš Vaižganto XIX a. žmonelių
Pastaruoju metu įvairiai auditorijai užduodami klausimai apie lietuvių autorių kūrinius nacionaliniame teatre sulaukia pritariamų atsakymų.
Šeši performansai
1 Man patinka Amerika ir aš patinku Amerikai I Like America and America Likes Me Josephui Beuysui labai patiko Amerika. Mitologija, istorija, na ir galbūt kultūra. Todėl 1974 metais jis nuskrido į Niujorką, net neapsidairęs ir nepamatęs Laisvės statulos, greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į René Blocko galeriją Vakarų Brodvėjuje 409, užsidarė, susivyniojęs į tokį keistą audeklą, tartum mumijos, ir…
Miltinis savo teatrą tebegina ragais
Esu nustebinta (o paskui pradėjau žavėtis), kiek Juozui Miltiniui Panevėžyje tebeatnašaujama: nuvažiavus žiūrėti Antono Čechovo „Žuvėdros“ premjeros teatro darbuotojas (net ne artistas) tuoj pasiūlė prieiti prie Miltinio skulptūros: ar esu atkreipusi dėmesį, kad Miltinis skulptoriaus pavaizduotas su ragiukais? Nebuvau pastebėjusi, bet dabar man buvo parodyta: skulptorius Regimantas Midvikis teatro korifėjaus veidą iškalė taip, kad primena 7–9 dešimtmečiuose skaptuotus lietuviškus velnius,…
Teatrinio eskizo kūrimas moteriška ranka
RIMA POCIŪTĖ Lapkričio 9 d. Vilniaus mažajame teatre buvo parodytas režisierės Gabrielės Tuminaitės būsimojo spektaklio „Dėdės ir dėdienės“, kaip buvo pavadinta, eskizas, – ir jį pažiūrėjus man kaip darbas užbaigiant 2013 teatrinius metus yra likusi šio spektaklio analizė, nes, viena vertus, neteko aptikti žiniasklaidoje šio spektaklio aptarimo
„Lituanicos“ lėktuvėlio konstravimas teatro angare
RIMA POCIŪTĖ Norėčiau paklausti „kritikų“, besibodinčių „naiviu“ teatru, ar mėgina bent sau susidėlioti dramos, teatro raidos perspektyvą, pasidomėti idėjomis to laiko, kai Kazys Binkis sukūrė „Atžalyną“ (1937), kai Kaune iškilo didingiausia Baltijos šalyse Prisikėlimo bažnyčia pagal latvių kilmės architekto Karolio Reisono projektą.
Išskleidžiantis rusų teatrui sparnus
RIMA POCIŪTĖ Rusams Puškino poezija yra atskaitos taškas ne tik literatūroje, su ja siejama moderniosios kultūros pradžia. Ta „auksine“ vadinama poezija Rusijai švietė iš jos kultūros gelmės du šimtmečius – šitiek užsitęsė civilizacinis lūžis, Rusijai modernėjant.
Spektaklis be festivalio
RIMA POCIŪTĖ Rašyti apie režisierės Ramunės Kudzmanaitės naujausią spektaklį – kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesės „Poros“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre – man konkretų tikslą nustatanti užduotis. Visų pirma reikėtų atskirti patį spektaklį kaip režisierės, aktorių, scenografo ir kitų kūrėjų darbą ne tik nuo Gavrano kūrinio, bet ir nuo jo paties
Gailestis teatre nepardavinėjamas
JOVITA DIKMONIENĖ Rusijos teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas, sukūręs spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“ pagal antikos dramaturgo Euripido tragedijas, metė iššūkį „aristoteliško“ teatro principams. „Mano tėvas – Agamemnonas“ – spektaklis be iliuzijos, atmetantis bet kokią vaidybą.