Vilutis gaudo žuvį
Naujojo Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Homo Vilutis“ herojus – „Šiaurės Atėnų“ bendraautoris, ištikimai rašantis „Protingavimus“. Parodoma jauki Mikalojaus Vilučio namų aplinka – žmona, dukros (viena tik virtualiai), anūkai, sūnus, brolis; bičiuliai Petras Repšys ir Julius Sasnauskas, su kuriuo kartu įstota į Rašytojų sąjungą (abu dar neseniai juokavo, kad dabar esą „jaunieji rašytojai“).
Filmas pradedamas gražiais gamtos vaizdais (operatorius Povilas Baltinas): Vilutis neria į ežerą. Valtį irkluoja anūkas, parodomas estetiškas povandeninis rakursas. Matome ir žeberklą, tiksliau, šakutę primenantį prietaisą valtyje. Vėliau filme pagrindinis veikėjas pasakoja už save daug jaunesniam psichologui Andriui Jančiauskui, kaip jis trokšta nužudyti žuvį ir kaip tai esą archajiška – minimos Jungo ir Freudo pavardės; net ir nieko apie Vilutį nežinančiam žiūrovui turėtų susidaryti įspūdis, kad tai intelektualus pacientas, gebantis save reflektuoti ir pats daryti apibendrinimus. Labai įdomu ir šypseną spaudžia tai, ką jiedu kalba apie seksualinę energiją. Pas psichologą Vilutis labiau filosofuoja, negu pasakoja konkretybes – ką jau ten tokio baisaus nuveikė, būdamas septyniolikos. Todėl supranti, kad scenos kiek dirbtinės: psichologų kabinetuose žmonės dažniau kalba minėdami vardus ir intymias detales. Suprantama, čia filmas, bet vis tiek truputį per daug filosofavimo.
Nors yra iškili kultūros figūra, žinomas grafikas, filme Vilutis rodomas kaip gamtos žmogus, nuo vaikystės Karoliniškėse kūrenęs lauželius. Gamtoje su anūku aktoriumi Šarūnu Rapolu Meliešiumi pasikalba apie kūrybą. Pro akis neprasprūsta menininkų dinastija (Mikalojaus tėvai, sužinome, irgi buvo menininkai) – nenuostabu, filmas juk V. V. Landsbergio. Kavinėje su Sasnausku taip pat kalba apie kūrybą – kaip apie kopimą į kalną (keista, juk praktikuoja nardymą). Sasnauskas mėgina pasakyti, kad gal pakalnėj gražiau (turėdamas galvoje, matyt, dvasingumą), o Vilutis: „Aš ne į tą kalną lipu.“ Matyt, turima omenyje tai, apie ką pasakojo ir psichologui: kol kuriu, esu taip susitelkęs į vieną tikslą, kad nematau nieko aplinkui, negirdžiu, ką sako artimieji. Įdomu, kad filme Vilutis suvokia save net ne kaip dailininką, o kaip rašytoją („Dabar rašau knygą, noriu ją pabaigti“). Sūnui pasiūlius paskaityti kažkokį leidinį, Vilutis atsako: „Aš jau nebe skaitytojas, o tik rašytojas.“ Kitų raštai įvaro kompleksus, prisiskaičius nebesinori gyventi. Dukra Emilija virtualiu būdu paklausia apie naują grafikos darbą – jis parodomas probėgšmiais, su tam tikru humoru, nerūpestingumu; akivaizdu, kad jos palaikymas labai svarbus, kaip ir žmonos bei kitų artimųjų.
Kita duktė, aktorė Aldona Vilutytė, rūpinasi tėvo sveikata ir per šeimos pietus primena, kaip Vilutis buvo parnešęs namo šunį. Neskubrius pokalbius paįvairina scenos iš teatro, scena prie šeimos kapo – Vilutis kalba apie savotišką kapinių jaukumą („čia žmonės jau neagresyvūs, geri visi, guli sau ramūs [...] kaip namie“). Atrodytų, visiškai nebijo mirties. Tą paneigia jautrus atsisveikinimas su dukra Emilija virtualiu būdu: Vilutis sako, kad atsisveikindamas kiekvienąsyk galvoja, jog šis kartas gali būti paskutinis. Žmonos Nijolės portretas labai fragmentiškas, o ji juk irgi menininkė – teparodomas šiltas santykis namuose.
Scena su dailininku Petru Repšiu juokinga; abu neieško žodžio kišenėje. „Tu gi labai jaunas. Kurių tu, antrų?“ – „Ketvirtų.“ Nors humoro nestokoja ir pats pagrindinis personažas, dėl to jį filmuoti reikėjo jau senų seniausiai. Tragiškas pasakojimas apie pirmąją meilę, kuriai sustojo širdis pirmoje klasėje, – visgi pati istorija labai makabriška, kaip ir laikai, kuriais gyventa.
Nepatiko: muzikos mišrainė (Jono Landsbergio kosminės vibracijos ir kantičkų ansamblio samplaika), finaliniai kadrai su paveikslais (būtų buvę daug organiškiau, jei jie būtų rodomi per visą filmą, kad ir fragmentais, o ne įrėminti juodame fone). Apskritai filmas nuteikia šviesiai ir viltingai.
Nuo balandžio 27 d. filmas bus rodomas Lietuvos kino teatruose.
