Pastaba apie ideologiją Tito Lauciaus filme „Paradas“
Rašydamas apie ideologiją neturiu omenyje, kad filmas kurtas turint kokių nors politinių motyvų. Turiu omenyje tiesiog filmo pasaulį, kurį veikėjai priima romiai, kaip natūralų kasdienio gyvenimo pavidalą. Tai ideologija kaip „mąstymo ir jausmo dėsningumas“, kurį bandau įžvelgti filmo įvykiuose. Man rūpi, kas filme pasirinkta kaip stabilus vertybinis atskaitos taškas, nuo kurio atsispiriant galima virpinti žiūrovų širdis fabulos peripetijomis. Ši ideologinė pastaba nėra filmo kritika, man tik įdomu, kaip filmas siekia patikti žiūrovams, kokios nuovokos apie žiūrovus galima pasisemti iš filmo.
Taigi, man pasirodė įdomu, kaip „Parade“ vaizduojama meilė. Iš principo meilė čia – tai šeima ir tik šeimos (buvusios, esamos ar potencialios) santykiai svarbūs ką nors mylint. Kitokie žmonių santykiai filme nevaizduojami arba yra nefunkcionalūs. Tiesa, protagonistų akiratyje pasirodo keletas draugų, tačiau šie yra praėjusio ir seniai pamiršto gyvenimo reliktas. Nebent tų draugų prisireikia šeimos reikalams tvarkyti. Tokią nuostatą gerai iliustruoja filmo epizodas, kai du protagonistai – šeima – mėgina įkalbėti senų laikų draugą, kad šis melagingai liudytų jų naudai bažnytiniame teisme ir padėtų išsiskirti (kad būtų galima ramiai gyventi naujai sukurtomis šeimomis). Tas draugas iš pradžių nesutinka, bet galiausiai nusileidžia priverstas žmonos, taigi, savo paties šeiminės gerovės labui.
Vadinasi, šeima padeda išskirti šeimą, kad būtų galima sukurti naujų šeimų. Visos tos šeimos dar ir bičiuliaujasi tarpusavy – išeina tiesiog šeimų šventė. Ši šventė vyksta anapus santuokų ir skyrybų tuo požiūriu, kad poreikis šeimai nesileidžia moralizuojamas. Lyg Nietzschės gyvenimas anapus gėrio ir blogio. Manau, tai vertybinio užtikrintumo ir lankstumo požymis.
Matyt, „Paradas“ išties yra šeimos komedija, o žanras čia – ne šiaip tema, tai būdas apibrėžti realybės kontūrą. Šeimos santykiai, šeiminis bendrumo jausmas filme yra ir atskaitos taškas, ir tikslas. Iš jų kyla ir fabulos intriga, ir kelios emocinės kulminacijos, ir moralinis komentaras (pavyzdžiui, kai aiškinamasi, kas labiau tėvas – biologinis pirmtakas ar kasdienis globėjas). Tokią šeimos ideologiją paryškina ir kontrastas su bažnytine santuoka ir bažnytiniu teismu: Bažnyčia čia svarbi tik kaip intriguojantis fonas tikrajam šeiminiam artumui, kuris kyla iš bendrų išgyvenimų, kartu praleisto laiko, prisiminimų, prisirišimo. Civilinė santuoka šiame kontekste apskritai jokia intriga.
Visa tai man pasirodė įdomus ideologinis momentas: šeiminiai santykiai išsipildo privačioje bendrystėje, o viešas ar transcendentinis institucinis patvirtinimas juos tik aptarnauja. Tokiomis aplinkybėmis svarbiausia ne taisyklės ir pamokslai, o situacijas, pasirinkimus, išgyvenimus, lūkesčius ir prieštaravimus vaizduojantys kultūros produktai, koks yra ir pats „Paradas“.
