Liūdesio persmelktas „Kino pavasaris“
Kadras iš filmo „Šventasis pavasaris“
„Liūdesio ašarose daugiau mangano, todėl jos sūresnės“, – sako pirmakursė chemijos studentė Laura cerebriniu paralyžiumi sergančiam Davidui filme „Šventasis pavasaris“ (filmo pavadinimą inspiravo rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio to paties pavadinimo baletas – dėl suprantamų priežasčių tai smilkteli kiek nejaukiu šaltuku). Laura, gimusi sveika ir graži, turi ne mažiau problemų nei neįgalus Davidas, kurį ji nusprendžia slaugyti. Slaugymas čia specifinis – tai Davido seksualinių poreikių tenkinimas, viena iš nepatogių temų, kurios imasi režisierius Fernando Franco, paradoksaliai apversdamas žmogaus sveikumo vertinimo skalę, – slaugydama rankų ir kojų nevaldantį Davidą, Laura, būdama iš išorės normali, iš tikrųjų gydosi pati, pamažėl išsilaisvindama iš kūną kaustančios patologinės įtampos. Nes F. Franco filme didesnė ligonė yra ji, o ne dėl kūno negalios bejėgis Davidas, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir stiprybės. Labai įtikinamai atskleisti abiejų pagrindinių veikėjų charakteriai vietomis kuria dokumentinio filmo iliuziją. Kur nesinori tikėti, kad laimė – tik sveikųjų pusėje.
Kadras iš filmo „Adamant“
Savaip sveikumas ir dvasios negalia koreliuoja filme „Adamant“ – tai Nicolas Philibert’o kurta dokumentika apie Paryžiuje ant Senos kranto baržoje veikiančiame dienos psichiatrijos centre besilankančius pacientus (ar tiesiog keistus žmones). Filme – jų saviraiška, pasakojimai apie gyvenimą ir kūrybą. Vėlgi paradoksalu, kad filmas apie psichinę negalią turinčius – vienas iš šviesiausių matytų festivalyje. Galbūt todėl, kad visi filmo veikėjai – panašūs į vaikus. Kartu su dirbančiu personalu jie veikia harmoningoje „Adamant“ bendruomenėje, kur aptaria kasdienę dienotvarkę, piešinius, muzikuoja ir savitai filosofuoja apie pasaulio dėsnius. „Neužpildykite visko. Kur nuguls vaizdai, neradę tuščių tarpų“, – rašoma filmo pradžioje. Tikriausiai mums, sveikiesiems.
Kadras iš filmo „Sūnus“
Vienas iš „Adamant“ centro lankytojų, paklaustas, ar turi profesiją, atsako: kuriu poeziją, bet tai ne profesija. Lygiai tą patį savo sūnui, nedrąsiai užsiminusiam, kad galbūt norėtų tapti ne teisininku, o rašytoju, ištaria tėvas Floriano Zellerio filme „Sūnus“ (žinia visiems poetams ir rašytojams). Įpusėjus žiūrėti, nepaliko mintis, kad filmas tarsi nepasako nieko naujo, bet, nepaisant to, jo reikia. Ar tokios gyvenimo traumos kaip tėvų skyrybos gali sužlugdyti žmogų ir privesti iki savinaikos, ar nenoras gyventi yra ligos padarinys, atsinešamas gimstant, – filme šie klausimai tiesiogiai nekeliami. Tačiau aplinkiniai visada linkę už tai prisiimti atsakomybę, tai yra ir lėmėjų vaidmenį, ir kaltę. Ar pagrįstai – palikta spręsti žiūrovams.
Kadras iš filmo „Po saulės“
Panašūs klausimai kyla, pažiūrėjus festivalio atidarymo filmą „Po saulės“. Neįprastas lietuvio ausiai kilmininkas pavadinime, kurį nevalingai norisi versti įnagininku. Bet filmas yra būtent apie tai, kas bus po. Šiuo atveju po saulės bus: naktis, šaltis, tamsa, siaubas, vienatvė. Mirtis? Vienuolikmetė dukra su tėvu, nuvykę į pigų Turkijos kurortą, tarsi gyvena šiais dviem režimais – dieną, šviečiant saulei, leidžia laiką prie baseino, maudosi, valgo ledus, daug juokiasi, žaidžia kamuoliu ir biliardą. Sutemus įvyksta dalykų, kurie filme turi simbolinės reikšmės, – tėvas kažkur dingsta, dukra lieka viena, nepaisydama to, išlieka, nes vėl tuo pačiu paradokso principu, kaip ir anksčiau minėtuose filmuose, vaizduojama stipresnė už tėvą. Režisierės Charlotte Wells rodomos aplinkybės: geriančių paauglių grupelė, kurioje mergaitė atsiduria vakare, baseinas tamsoje ir bučiniai su bendraamžiu berniuku, painus viešbučio pastatų ir takų labirintas – kuria nuolatinę įtampą, nes natūraliai jauti jų pavojų vaikui. Bet ne vaikas, o būtent tėvas yra pasiklydęs savuose tamsiuose, žiūrovams taip iki galo ir neatskleidžiamuose koridoriuose. Dukros meilė ir pastangos jam padėti yra ta stiprybė, tos papildomos gyvybės, kurios veikia tol, kol įjungtas žaidimas. Savotiškame žaidime jie susitinka ir filmo pabaigoje – nesamoje diskotekoje, kaip psichodelinėje tikrovėje. Ar po saulės bus mirtis, žiūrovams tiesiogiai nepasakoma. Bet ženklų – daugiau nei pakankamai.
Kadras iš filmo „Begalybė“
Filme „Begalybė“ (rež. Emanuele Crialese) – aštuntojo dešimtmečio Romos aplinka, persmelkta radikalaus genderizmo. Vyrai dirba, moterys „žino savo vietą“ kaip namų šeimininkės. Adrianą, kuri jaučiasi berniuku Adri, gelbsti tik motinos meilė. Abi – tiek Adriana, tiek jos motina – visuomenės identifikuojamos kaip „kitos“, todėl verčiamos paklusti normoms – Adriana rengtis suknelėmis, kaip pridera mergaitei, o motina gydytis psichiatrijos klinikoje, nes nori siausti kaip vaikas, gyvena savo išgalvotame pasaulyje, kuriame pamiršta iš nemylimo vyro patiriamą smurtą. Mama su dukra susitinka miuzikle – tik joms priklausančioje tikrovėje, kur Adri yra vaikinas, o jos mama – dievinama estrados žvaigždė. Kad kūnas, kuriame gimei, nenulemia tavo lyties, filme išreiškiama per simbolius – vienuolyno mokykloje mergaitės ir berniukai pro langą išmeta juos skiriančias baltas ir juodas uniformas. Nuostabi gimtį simbolizuojanti požeminės šachtos scena, kai vienas po kito traukiami vaikai. „Ar svarbiau, kas mūsų viduje ar kas išorėje?“ – klausiama Adri lūpomis. Ne tik apie kūną.
