MenaiKinas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961

Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980

R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977

„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989

Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.

VYTAUTAS ABROMAITIS

Individuali utopija ir meilė kaip priespauda

Fassbinderis nebijojo kelti ir Vokietijos „dramblio kambaryje“ – žydų ir vokiečių kaltės – klausimo ir jį taip pat susiejo su jausmų išnaudojimo idėja. [...] 1974 m. tapo Frankfurto teatro vadovu ir net tris kartus bandė statyti spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“, kurio pagrindinis herojus – Frankfurto žydas, naudojantis vokiečių kaltę dėl Holokausto savo verslo sumetimais [...].

AGOTA GINTUTYTĖ

Provokuojantis kino poetas

  Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje. Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius –…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Laiptai į dangų“, 1966

7-asis dešimtmetis lietuvių literatūroje ir mene buvo ir iki šiol (!) tebėra pats atviriausias pokario temai – dramatiškiausiai XX a. Lietuvos istorijoje. [...] Raimondas Vabalas režisuoja savo meninę pokario versiją irgi būdamas tik 29-erių. Akcentuoju metus dėl to, kad niekaip negaliu atsistebėti šio amžiaus kūrėjų vis ilgiau užsitęsiančia jaunyste ir nežinyste.
AGOTA GINTUTYTĖ

Meilės, meno ir istorijos pėdsakai Lenkijos kine

Daugumos šių metų Lenkų kino festivalio filmų epicentre – žymios, įvairiapusės lenkų tautos garsenybės, menininkai: tapytojas avangardistas Władysławas Strzemińskis, džiazo virtuozas Mieczysławas Koszas, dailininkas Zdzisławas Beksińskis.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Vasara baigiasi rudenį“, 1981

  Gimimo metais, o ir dar ilgai po to, šis filmas buvo toks tyliai priešaušrinis, Sąjūdį tarsi nuspėjantis ir subtiliai puse lūpų apie laisvę kankliuojantis (kompozitorius Bronius Kutavičius)… Turbūt kaip ir visų lietuvių mylima Romualdo Granausko kūryba (pagal kurią filmas sukurtas), varstanti girgždančias duris į lietuvio namus, rūsčiai demaskuojanti jį, bet kartu ir apdainuojanti. Praėjus tiek dešimtmečių, „Vasaros“ meninio atlikimo…

AGOTA GINTUTYTĖ

(Ne)tikroviškas Peterio Watkinso pasaulis

Šiųmečiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyta Watkinso retrospektyva pažeidžia dokumentinio kino formą ir atskleidžia režisieriaus požiūrį į audiovizualinių medijų vaidmenį mūsų kritinio mąstymo formavimuisi.