MenaiKinas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Laiptai į dangų“, 1966

7-asis dešimtmetis lietuvių literatūroje ir mene buvo ir iki šiol (!) tebėra pats atviriausias pokario temai – dramatiškiausiai XX a. Lietuvos istorijoje. [...] Raimondas Vabalas režisuoja savo meninę pokario versiją irgi būdamas tik 29-erių. Akcentuoju metus dėl to, kad niekaip negaliu atsistebėti šio amžiaus kūrėjų vis ilgiau užsitęsiančia jaunyste ir nežinyste.
AGOTA GINTUTYTĖ

Meilės, meno ir istorijos pėdsakai Lenkijos kine

Daugumos šių metų Lenkų kino festivalio filmų epicentre – žymios, įvairiapusės lenkų tautos garsenybės, menininkai: tapytojas avangardistas Władysławas Strzemińskis, džiazo virtuozas Mieczysławas Koszas, dailininkas Zdzisławas Beksińskis.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Vasara baigiasi rudenį“, 1981

  Gimimo metais, o ir dar ilgai po to, šis filmas buvo toks tyliai priešaušrinis, Sąjūdį tarsi nuspėjantis ir subtiliai puse lūpų apie laisvę kankliuojantis (kompozitorius Bronius Kutavičius)… Turbūt kaip ir visų lietuvių mylima Romualdo Granausko kūryba (pagal kurią filmas sukurtas), varstanti girgždančias duris į lietuvio namus, rūsčiai demaskuojanti jį, bet kartu ir apdainuojanti. Praėjus tiek dešimtmečių, „Vasaros“ meninio atlikimo…

AGOTA GINTUTYTĖ

(Ne)tikroviškas Peterio Watkinso pasaulis

Šiųmečiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyta Watkinso retrospektyva pažeidžia dokumentinio kino formą ir atskleidžia režisieriaus požiūrį į audiovizualinių medijų vaidmenį mūsų kritinio mąstymo formavimuisi.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: pirmieji lietuvių filmai, 1947–1961

Mūsų kinas, jo pirmosios bangos planingai ėmė kilti po II pasaulinio karo – ant tų bangų, deja, buvo užrašytos ne kokios nors akiai mielos, bet LTSR raidės. Ir ką gi? Ar lauksime, kol praeis dar gabalas metų, kad į savo naivųjį, tendencingą, hibridinį etc. kiną pasižiūrėtume kaip į faktinį lietuvių meno paveldą? Kaip sakydavo Leonidas Donskis, be pykčio.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Gyvieji didvyriai“, 1960; „Velnio nuotaka“, 1976

  Viena iš mūsų kino studijos legendų byloja, kad jos peržiūrų salėje Žvėryne, Birutės gatvėje, buvo plojama du kartus: pirmą kartą po debiutinės Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“, antrą – po jo režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“ peržiūros. Pavyduoliai menininkai (tuo labiau su dideliais pinigais susiję kinematografininkai), žinia, per amžių amžius nesiskubindavo pripažinti kito sėkmę. Užtat nūnai, korektiškame ir nenuoširdžiame amžiuje,…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: A. Aramino ir A. Kundelio nesėkmingi filmai

Filme skamba Broniaus Kutavičiaus muzika, kurią jau bus galima įdėti į kompaktinę plokštelę „Muzika kino filmams“, išeisiančią po daugelio metų. Tarp besipešančių gimnazistų atpažįstame žurnalistą Vitą Tomkų, tarp dvasininkų – švelniai grebluojantį kompozitorių Vytautą Barkauską.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Atsiprašau“, 1982

Anais 1982-aisiais neįvertinau to, ką matau ekrane. Filmas atrodė virtuoziškas ir vis tiek snobiškas iš „Mosfilmo“ ir užsienių sugrįžusio Žalos (rusiško žodžio жалить – „gelti“ užuomina) opusas čiabuviams: va, pasižiūrėkite, koks aš buvau, o ir tebesu, nieko nebijau, tiesa, jeigu kas tarp mūsų buvo pernelyg, tai ką gi, atsiprašau…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Skrydis per Atlantą“, 1983

Iškart po „Skrydžio“ išėjo Roberto Verbos ikonografinis dokumentinis „Lituanikos sparnai“, o švenčiant 80-metį, 2013 m., į režisūrą palinkęs R. Sabulis (!), matyt, jausdamas dvasinę stoką ir šiaip taip iš verslininkų susirinkęs lėšas, nufilmavo dar vieną dokumentinį – „Lituanica paslaptis“ su avantiūristo S. Dariaus paveikslu.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Neatmenu tavo veido“, 1988

Ką gi teigė 30-mečio režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Neatmenu tavo veido“, sukurtas jau lygiagrečiai su kuriamu Sąjūdžiu? Filmas, kaip dabar galvojame, gal net buvęs kultinis, nes po kelių dešimtmečių padaryta jo adaptacija „Širdys“ (rež. Justinas Krisiūnas, 2018). O šito mūsų kine dar nesulaukė nė vienas kūrinys.