MenaiKinas
Buvau, mačiau, girdėjau
Įvyko ilgametražio Agnės Marcinkevičiūtės filmo (scenarijus kartu su Renata Šerelyte) „Lobis“ premjera. Nusitempiau dukrą. Vaikų dialogai pasirodė dirbtiniai, bet idealioje suaugusiųjų fantazijoje taip gali būti. Tikrovėje kaimo vaikai, tuščioje sodyboje radę kitus vaikus, man regis, juos užbulintų. Bet gal kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Techniniai efektai nebado akių, atlikti profesionaliai: žmogvarlės varliškos, lobio skrynelė pasendinta. Nufilmuota graži gamta, rudens …
Istorinis „Šuolis“ lietuvių kino kontekste
Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nėra nieko girdėjęs apie neseniai pasirodžiusį filmą „Šuolis“. Pirmiausia jis sulaukė tarptautinio pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose: Varšuvoje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, puikiai sutiktas ir „Festa del Cinema di Roma“, o Kanuose į „Šuolį“ taip pat atkreipė dėmesį daugelis kino platintojų iš viso pasaulio.
Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi
Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.
Akis kine
Žvilgsnis Refnui yra pamatinis reikšmės kūrimo mechanizmas, nulemiantis viso kūrinio prasmę. Kad geriau tai matytume, privalome pasinaudoti iš literatūros teorijos perimta fokusacijos (angl. focalisation) kategorija. Ji leidžia bet kuriame kūrinyje skirti tris galimus žvilgsnius: subjektyvų, objektyvų ir nulinį.
Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981
Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina.
Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961
Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais.
Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980
R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą.
Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977
„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).
Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989
Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.
