MenaiKinas
Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977
„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).
Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989
Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.
Individuali utopija ir meilė kaip priespauda
Fassbinderis nebijojo kelti ir Vokietijos „dramblio kambaryje“ – žydų ir vokiečių kaltės – klausimo ir jį taip pat susiejo su jausmų išnaudojimo idėja. [...] 1974 m. tapo Frankfurto teatro vadovu ir net tris kartus bandė statyti spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“, kurio pagrindinis herojus – Frankfurto žydas, naudojantis vokiečių kaltę dėl Holokausto savo verslo sumetimais [...].
Provokuojantis kino poetas
Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje. Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius –…
Restauracija: „Laiptai į dangų“, 1966
Meilės, meno ir istorijos pėdsakai Lenkijos kine
Daugumos šių metų Lenkų kino festivalio filmų epicentre – žymios, įvairiapusės lenkų tautos garsenybės, menininkai: tapytojas avangardistas Władysławas Strzemińskis, džiazo virtuozas Mieczysławas Koszas, dailininkas Zdzisławas Beksińskis.
Restauracija: „Vasara baigiasi rudenį“, 1981
Gimimo metais, o ir dar ilgai po to, šis filmas buvo toks tyliai priešaušrinis, Sąjūdį tarsi nuspėjantis ir subtiliai puse lūpų apie laisvę kankliuojantis (kompozitorius Bronius Kutavičius)… Turbūt kaip ir visų lietuvių mylima Romualdo Granausko kūryba (pagal kurią filmas sukurtas), varstanti girgždančias duris į lietuvio namus, rūsčiai demaskuojanti jį, bet kartu ir apdainuojanti. Praėjus tiek dešimtmečių, „Vasaros“ meninio atlikimo…
(Ne)tikroviškas Peterio Watkinso pasaulis
Šiųmečiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyta Watkinso retrospektyva pažeidžia dokumentinio kino formą ir atskleidžia režisieriaus požiūrį į audiovizualinių medijų vaidmenį mūsų kritinio mąstymo formavimuisi.
Restauracija: pirmieji lietuvių filmai, 1947–1961
Mūsų kinas, jo pirmosios bangos planingai ėmė kilti po II pasaulinio karo – ant tų bangų, deja, buvo užrašytos ne kokios nors akiai mielos, bet LTSR raidės. Ir ką gi? Ar lauksime, kol praeis dar gabalas metų, kad į savo naivųjį, tendencingą, hibridinį etc. kiną pasižiūrėtume kaip į faktinį lietuvių meno paveldą? Kaip sakydavo Leonidas Donskis, be pykčio.
Restauracija: „Gyvieji didvyriai“, 1960; „Velnio nuotaka“, 1976
Viena iš mūsų kino studijos legendų byloja, kad jos peržiūrų salėje Žvėryne, Birutės gatvėje, buvo plojama du kartus: pirmą kartą po debiutinės Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“, antrą – po jo režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“ peržiūros. Pavyduoliai menininkai (tuo labiau su dideliais pinigais susiję kinematografininkai), žinia, per amžių amžius nesiskubindavo pripažinti kito sėkmę. Užtat nūnai, korektiškame ir nenuoširdžiame amžiuje,…
