MenaiKinas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: pirmieji lietuvių filmai, 1947–1961

Mūsų kinas, jo pirmosios bangos planingai ėmė kilti po II pasaulinio karo – ant tų bangų, deja, buvo užrašytos ne kokios nors akiai mielos, bet LTSR raidės. Ir ką gi? Ar lauksime, kol praeis dar gabalas metų, kad į savo naivųjį, tendencingą, hibridinį etc. kiną pasižiūrėtume kaip į faktinį lietuvių meno paveldą? Kaip sakydavo Leonidas Donskis, be pykčio.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Gyvieji didvyriai“, 1960; „Velnio nuotaka“, 1976

  Viena iš mūsų kino studijos legendų byloja, kad jos peržiūrų salėje Žvėryne, Birutės gatvėje, buvo plojama du kartus: pirmą kartą po debiutinės Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“, antrą – po jo režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“ peržiūros. Pavyduoliai menininkai (tuo labiau su dideliais pinigais susiję kinematografininkai), žinia, per amžių amžius nesiskubindavo pripažinti kito sėkmę. Užtat nūnai, korektiškame ir nenuoširdžiame amžiuje,…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: A. Aramino ir A. Kundelio nesėkmingi filmai

Filme skamba Broniaus Kutavičiaus muzika, kurią jau bus galima įdėti į kompaktinę plokštelę „Muzika kino filmams“, išeisiančią po daugelio metų. Tarp besipešančių gimnazistų atpažįstame žurnalistą Vitą Tomkų, tarp dvasininkų – švelniai grebluojantį kompozitorių Vytautą Barkauską.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Atsiprašau“, 1982

Anais 1982-aisiais neįvertinau to, ką matau ekrane. Filmas atrodė virtuoziškas ir vis tiek snobiškas iš „Mosfilmo“ ir užsienių sugrįžusio Žalos (rusiško žodžio жалить – „gelti“ užuomina) opusas čiabuviams: va, pasižiūrėkite, koks aš buvau, o ir tebesu, nieko nebijau, tiesa, jeigu kas tarp mūsų buvo pernelyg, tai ką gi, atsiprašau…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Skrydis per Atlantą“, 1983

Iškart po „Skrydžio“ išėjo Roberto Verbos ikonografinis dokumentinis „Lituanikos sparnai“, o švenčiant 80-metį, 2013 m., į režisūrą palinkęs R. Sabulis (!), matyt, jausdamas dvasinę stoką ir šiaip taip iš verslininkų susirinkęs lėšas, nufilmavo dar vieną dokumentinį – „Lituanica paslaptis“ su avantiūristo S. Dariaus paveikslu.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Neatmenu tavo veido“, 1988

Ką gi teigė 30-mečio režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Neatmenu tavo veido“, sukurtas jau lygiagrečiai su kuriamu Sąjūdžiu? Filmas, kaip dabar galvojame, gal net buvęs kultinis, nes po kelių dešimtmečių padaryta jo adaptacija „Širdys“ (rež. Justinas Krisiūnas, 2018). O šito mūsų kine dar nesulaukė nė vienas kūrinys.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Atsarga gėdos nedaro

  Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ premjera daugeliui sukėlė euforiją: pagaliau geras filmas, gražiai įprasmintas nepriklausomybės trisdešimtmetis. Turima omeny – režisierių, kurie būtų veiksnūs padaryti tokį filmą, Lietuvoje yra mažiau nei vienos rankos pirštų. Filme daug atpažįstamumo: to, kas aktualu ir šiandien. Pvz., liguistas premjero taupymas per krizę, prezidento troškimas „padaryti kažką, kad visi matytų“. Galima nujausti, kad tam jis…

AGOTA GINTUTYTĖ

Tapatybės paieškos Honkongo kine

  Istoriniai momentai, kai tautai tenka apsvarstyti savo identitetą ir nuspręsti, kuriuo keliu eiti, yra būdingi kiekvienai valstybei. Honkongo atveju šis laikotarpis truko keliasdešimt metų, kai artėjo vadinamoji „grąžinimo“ Kinijai data – 1997 m. liepos 1 d. Ilgą laiką buvęs įvairių migrantų miestas atsidūrė kryžkelėje. Nežinomybė ir nerimas dėl ateities atsispindėjo ir Honkongo kine: identiteto problema iki šiol lieka jautri,…

SAULĖ KUBILIŪTĖ

„Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“. Ką iš tiesų supratome apie baltus?

…latvių brolių režisierių Laurio ir Raičio Abelių filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ (Baltu ciltis. Eiropas pēdējie pagāni) suintriguoja vien savo tema.

MARTYNAS GERMANAVIČIUS

Neišvengiamai artėjanti ugnis?

  „Kino pavasariui“ įvykus, tačiau kitaip nei įprasta, norisi aptarti vieną asmeninį festivalio atradimą – filmą „Ugnis ateis“. Aktualios jautrumo aplinkai temos šiame režisieriaus Oliverio Laxės vizualiame pasakojime atskleidžiamos empatiškai ir be primestos didaktikos. Todėl išjungus ekraną norėjosi toliau panagrinėti žiūrint filmą kilusius asmeninės ir socialinės ekologijos klausimus. Filme pasakojama apie lygtinai namo paleidžiamą Ama­dorą, kalėjusį už gaisro sukėlimą. Jis grįžta…