La notte

Iš kur atsiranda naktys, juk jos literatūros dalis, o štai ima ir ištinka, krinta iš dangaus juodais tirštais kąsniais ir nieko čia ypatingai nepacituosi. Kiemo varnėnai, su kuriais mėgstu kalbėtis, irgi jau kažkur išskrido, o kiemo žibutės, kleketavusios po langu, susitraukė į kumštį. Tamsioji tuštuma. La notte.

Sunku suprasti, kur naktimis dingsta varnėnai, nakties spalvos paukščiai, turbūt jie turi savas vadavietes, apie kurias nieko nežinau, tik įtariu jas esant panašias į dėžutes, kurių saldainiai jau seniai suvalgyti.

Ir dar esama medžių, kurie įstengia būti matomi net tamsoje. Medžių grafika, žvelgiant į juos nakčia, ypač įspūdinga. Kartais pagalvoju, kad jei padegčiau šalia esantį namą, medžius galėčiau regėti ryškiau. Tik kad to „ryškiau“ nereikia, kartais tinka ir ganėtinai nuvytusios spalvos. Penkiasdešimt pilkos.

Naktis tuo paslaptinga, kad jos metu gali veikti tik du dalykus: arba rašyti, arba miegoti. Rašyti neturėjau ką, nuėjau miegoti, nes ir į jau minėtus medžius buvau atsižiūrėjęs. Ir štai tuomet.

Lijo. Lašai caksėjo į palangės skardą kaip mano kadaise turėtos rašomosios mašinėlės klavišai. Kiekviena į lapą krintanti raidė man dar primindavo tiek šviną, tiek Gutenbergą, kol Word 2013 jį nužudė galutinai.

Išjungti kambario šviesą man neatrodo itin galantiška, bet išjungiau, žvakių irgi nebuvau uždegęs. Jau miegojau, sapnas trunka apie pusantros minutės, susapnavau du. Abu apie.

Ir tada atėjo ji. Namų durų nerakinu, nes tai reikštų praleisti vieną potencialių stebuklų ar net keletą, o jei ateitų negeri žmonės, yra kuo juos pasitikti.

Tamsa turi vieną keistų savybių: susiurbti žmones į vien jai pavaldžią ertmę, o atpažinti ją galima vien iš to: tamsu. Gulėjau tamsoje, miegas vėl nebebuvo itin tirštas, tamsa jau buvo. Kiek baugu, bet ne itin. Labiausiai baugina animaciniai filmai.

Ji atėjo iš animacinių filmų, tamsoje nusirengė ir įsliuogė į mano lovos horizontalę ne iki galo tobulai, bet kojos irgi gali už ko nors kliūti. Kas ji? Iš kur ji? Kodėl čia? Tokiu sudėtingu atveju galima tik kartoti Grace Slick raginimą Altamonto roko festivalyje: easy, easy…

Tamsa. Šalia iš dangaus nukritusi mergina, kurios nematau ir neatpažįstu. Be to, ji man nieko nesako, ji man tiktai kvėpuoja. Telieka bučiuotis, tai irgi informacijos šaltinis. Jos seilės turėjo saulėje vytintų pomidorų prieskonį, kas reiškia, kad jai jau trisdešimt šešeri plius. Jaunystė kvepia koja sutrėkštais mandarinais, o tai kas kita. Bet juk minėtoje horizontalėje pačios nuostabiausios merginos yra keturiasdešimties plius. Nes jos nenuvysta, nuvysta kalendoriai.

Ji buvo labai aistringa, aistra yra savybė, sugebanti užeiti pro neužrakintas duris. Ir toliau jos nemačiau, tik jaučiau, kad kvepia subtiliai gaiviu moterišku prakaitu, kuris visada pageidautinas. Panašiai kvepėtų ką tik iš padangės nusileidęs parasparnis.

Vienas identifikacijos būdų yra pokalbis, ypač pokalbis aklinoje tamsoje. Paklausiau jos, ar mėgsta Michelangelo Antonioni. Kalbi apie „La notte“? – perklausė ji. O kas tau ten labiau patinka, Monica ar Jeanne? Abi, tiesą sakant. Bet labiausiai ten man patinka surogatinės raketos. Jos lyg lego kaladėlės, bet šauna beveik ligi Marso.

Paskui valgėme tunus. Nebūtinai juos, nes tamsoje ne itin matai, ką valgai, ką neįžiūrima ranka nugriebi nuo stalo, tą ir. Tarkim, tunus. Jų vien tinklais per metus sugaunama 370 000 tonų. Tonos tunų. Tiek nesuvalgytume, bet valgėme juk ne statistiką, o ganėtinai protingą žuvį. Silkės proto sugebėjimais kiek abejoju, tačiau tunas įtikina. Apie tai pasakiau ir merginai, nes tamsa, žavėtis jos potencialiai esamu grožiu sąlygų nepakanka, o kalbėtis galima. Kad ir apie.

Orą. Tu žinai, kad reguliariųjų reisų lėktuvuose oras cirkuliuoja pučiamas, bet vis tas pats, paklausiau jos, o juk aštuoniasdešimt procentų savo energijos žmogus gauna iš oro. Aš noriu vėl mylėtis, atsakė. Nemačiau, su kuo myliuosi, o mylėtis su idėja ar iliuzija yra mylėtis su Kantu.

Mums besimylint paskambino draugas. Nežinia, ko čia naktį skambinti, tai lyg kažkas imtų ir staiga užgrotų skrabalais, bet nei veiksmo nenutraukėm, nei pokalbio. Pasirodo, ir taip įmanoma. Stereo.

Paskui vėl pasakiau, kad skrendant į Tokiją oro cirkuliavimas jau kitas. Jei Schiphole išlipa šimtas penkiasdešimt savo pačių iškvėpto anglies dvideginio prisikvėpavusių keleivių, Naritoje ar Hanedoje taip nebūna. Išsilaipina keturi šimtai samurajų plius aš, visi vedini įvairaus spalvoto šlamšto prikimštais lagaminais, tačiau žvalūs. Japonai sugeba pagaminti viską, net orą.

Ir štai tada ji paklausė: ar pažinai mane? Ne, nepažinau, bet man nesvarbu, ji manęs neerzina. Kadaise, senokais laikais, yra buvęs dar įdomesnis nuotykis. Irgi jau miegojau, tuometinė žmona buvo išvykusi, ir jaučiau, kad gali ateiti viena to meto fakultatyvinių merginų, lyg ir buvome taręsi. Tad irgi palikau neužrakintas duris. Ir pro miegą, net pro sapną, kuriame bėgau nuo šuns, išgirdau trinktelint duris. Ji atėjo, lygiai taip pat nusirengė tamsoje ir įsliuogė pas mane. Apkabinau, jau buvau betariąs jos vardą, tačiau mano delnas per sekundę suprato, kad tai ne ji, o netikėtai grįžusi mano žmona. Buvau spėjęs ištarti pirmą vardo skiemenį, tad pridėjau dar tris beprasmius burbesius ir pasakiau, kad tai yra „sveika parvykus“ aleutų kalba. Aleutų kalbos ji nemokėjo, tad ką čia diskutuosi, užmigome. Nes tamsa. Gotika. Prieš užmigdamas mintyse padėkojau aleutams ir savo delnui, nes dar sekundė ir laiku neidentifikuotas gulintis objektas būtų gavęs svarbios informacijos.

Ir štai vėl. Tik šį sykį nežinau, kas ji, nepadėtų net aleutai. Gal ji tik tuno atėjo? Įtariau, kad ne jo. Manęs. Manęs irgi per metus būtų įmanoma prigaudyti 370 000 tonų ir kartais juntu, kad tiek ir prigaudoma. Šiąnakt vėl buvau pagautas.

Lietus vis dar lijo, jie visada prapliūpsta ne laiku, nors kas būtų tikrasis lietaus laikas? Jį artėjant pajunta tik raudonviršiai ir kylantis kraujo spaudimas, o šiaip troleibusams būdingo grafiko jis neturi. Ji pasakė: dar! Lietus kiek užgožė šį skiemenį, tačiau, kita vertus, jį ir pratęsė. Nes lietus visada turi savo „dar“. Jam du kartai reiškia tiek pat, kiek Galilėjui žemės sukimasis. Todėl lietus panašus į tamsą – jo nesustabdysi. Jei žemė apvali, niekas neturi ribų, tačiau man išsyk žemę ėmė laikyti trys drambliai, ji tapo vėl plokščia ir ribos atsirado. Tad jokio „dar“ su ta, kuri vardu…

Kas tu esi? Koks tavo vardas? Iš kur žinai kelią į mano kambarį? Juntu, kad esi tobula, bet kam čia tas visas Rembrandtas, kodėl tamsa? Ir čia ji dar kartą mane nustebino, atsakydama Archimedo fraze: noli tangere circulos meos. Moteriškas nuoseklumas yra itin žavus: tai „dar“, tai noli tangere.

Taip, suprantu, viskas gerai, glūdėk savo akies rainelėje kiek tik nori, bet jeigu merginos su „dar“ nuolat vaikščiotų pas visus kūrėjus ir visos tamsoje (tamsoje jos visos – „marilės, lauros, beatričės“), daugybė kūrinių būtų nesukurta, gal net reliatyvumo teorija tebeegzistuotų pradinių užrašų forma. Nes jos sukelia savaime užsitrenkiančių durų efektą: atėjo, pravėrė tave, o tu po kiek laiko savaime užsitrenkei.

Nors tebegulėjo šalia, man ji egzistavo kaip tamsos sinonimas, gal net tamsos metafora, nes esu linkęs viską metaforizuoti. Ji atnešė kažkokią žinią, žinią man atneša net varnėnai, bet kokia ta žinia, neįžiūrėjau. Per tamsu, o ir mano viduje jau geso paskutiniai laužo likučiai.

Prisimeni „La notte“ finalinę sceną? – paklausiau. Tą, kur ji skaitė laišką, ar tą, kur bučiavosi ant smėlio? – perklausė. Smėlis. Bučiniai. Pamirštas laiškas. Visa tai siejasi šio filmo finale, visa tai gimininga. Man patinka seni nespalvoti filmai, atsakiau, nors išgirdę, kad nežiūriu naujausių, jauni žmonės taip nustemba, it būčiau pasakęs, kad į visus amsterdamus skraidau ne su „Ryanair“, bet oro balionu.

Man jau laikas, pasakė ji. Laikas tokiais atvejais liaujasi egzistavęs, bet ji apsivilko savo neaiškių spalvų drabužius ir išėjo. Tuo neegzistuojančiu laiku ir išėjo, tarsi pagalvota mintis ar susapnuotas sapnas, kurie trumpam įgauna apčiuopiamą konsistenciją ir žaibiškai vėl išsisklaido. Taip ir likau nesupratęs, su kuo čia buvau.

Kai nubudau, jau švito, žinojau, kad tuoj suskris mano kiemelio varnėnai, kurie vėl čiauškės savo geltonsnapę morzę. Varnėnai! Štai kas yra tikrieji aleutai. Jie mane šiandien ir išgelbės iš.

Ko? Nustebimo, kuris tvers dar tris dienas? Tuščio noro vėl ją sutikti? Nugriūti kartu ant smėlio, kaip Jeanne ir Marcello, kad vidiniai vėjai mus nešiotų kaip išsidūkusios šventės konfeti…

O kas, jei tada pasirodytų, kad ne taip.