Karuselė

Karuzela, karuzela, karuzela marzeń
Karuzela, karuzela, karuzela zdarzeń

 „Maanam“

Ir dabar reikia parašyti: J. S. išėjo. Nes neišėjus pritrūksta veiksmo, kambarys yra tramdomieji marškiniai, o štai anapus slenksčio – jau pasaulis. Dabar reikia parašyti: saulė švietė blyškiai, o debesys krito į žemę sunkiais, begarsiais kąsniais. Ne, pagalvojo J. S., gali būti, kad taip ir yra, bet sakinys kiek ydingas, saulės nesimato, ją veikiausiai kas nors persirašė ir užvertė trisdešimt aštuntame puslapyje, kur tėra tik trys sąlygiškai bergždžios pastraipos. Debesys, tiesa, tebekrinta, bet ar buvo kas bergždesnio už debesis, kurie yra mums įžiūrimo dangaus simuliacija. Nebent medus, tas jau akivaizdžiai stokojantis jėgos.

Dabar reikėtų parašyti: J. S. atsisėdo kavinėje prie stalelio, panašaus į jau veik išnykusį baltąjį raganosį. Prie kavinių stalelių patys įdomiausi įvykiai, jei kada nors įvyks pasaulio pabaiga, ji prasidės prie kavinės stalelio. Jis atsisėdo ir atsivertė tamtyč iš dangaus nukritusią knygą. Knygoje poetas rašė: Ô muse de mon coeur, amante des palais, Auras-tu, quand Janvier lâchera ses Borées. Kai rašoma kita kalba, visada rašoma gražiai, tad jau kelissyk minėtas J. S. tyliai ir išsamiai pasidžiaugė perskaitytu tekstu, kurio niekaip nesugebėjo išsiversti bent jau į rusų kalbą.

Ir tada iš už debesų skutų išlindo saulė, palydėta kavinės lankytojų ištiktukais, kuriuos išsivertus iš jau minėtos rusų kalbos Tolstojus ir Čechovas labai nutoltų. Jis atsisuko į sėdintį prie to paties stalelio žmogų, atsisuko visa dar nespėta retušuoti paso nuotrauka ir pasakė: saulė! Nu, pasakė priešais sėdintis žmogus. Aš einu pažiūrėti, kaip atrodo saulė iš arčiau, pasakė J. S., koks tavo vardas, mielas žmogau, va dar tai J. S. pasakė. Nu, Juozas, atsakė žmogus. Tai aš tau, mielas Juozai, dovanoju šią knygą, pasakė J. S. ir išėjo stebėti saulės iš arčiau. Nu, galvojo Juozas, vartydamas knygą, ojei kaip nu.

Knygoje buvo rašoma: Ma jeunesse ne fut qu’un ténébreux orage… Čia mongoliškai, pagalvojo Juozas, mongoliškai aš ne, nu? Ir nuėjo Juozas, nešinas knyga bei įtartinai tuščiu krepšeliu, į parduotuvę. Ma jeunesse, galvojo Juozas, ma jeunesse, kokia gi graži ta kalba mongolų. Nu.

Ir čia, skaitytojau, prasideda ryški turbulencija, niekas nesupranta, ko jis čia skrido, kodėl jis čia skrido ir kodėl visi nespėję prisisegti tuo, ką Dievas duoda, dabar skraidžioja po lėktuvo tūtą. O štai Juozas, net skrisdamas, eina į parduotuvę. Jei jis šiuo metu būtų išlipęs mėnulyje tuo baltu dantų pastos primaigytu kostiumu – nė kiek nenustebčiau.

Kadras iš filmo „Raudonasis ratas“ (rež. Jean-Pierre Mellvile, 1970)

Eiti į parduotuvę tai kaip eiti į karą, galvojo Juozas, čia nežūsi, bet šrapneliai kris abipus kasos ir nebus taip jau itin ramu. Visi tik ir galvoja, kad alkoholizmas yra dangiškoji palaima, kad žmogus, einantis butelio, tenori vėl virsti kažkokiu drugeliu. Drugeliai yra spalvoti, bet išgyvena tik dieną, po tos dienos jie skrenda dar vieno butelio. O juk kartais net ne skrendu, galvojo Juozas, kartais keliais nušliaužiu, kartais gatvių laistymo mašinos palaisto ir mane, ir iš viso manęs lieka tik smuiko raktas. Tik jau niekas manyje, net palaistytame, nebesudygs. Per stipri saulė ir smėlio per daug.

Kasininkė Ingrida mėgdavo į tokius kaip Juozas pasisukti profiliu ir galutinę kainą pasakyti pro kietai sukąstus dantis, iš kurių nuolat krisdavo negrabiai sudėtos plombos. Keturiasdešimt šeši, pasakė Ingrida, tiek Juozas dar turėjo. Ar skaitote knygas, Ingrida, paklausė Juozas, va čia kaip tik vieną turiu. Tik ji mongoliškai, bet gal paimkit, mongolų literatūra greitai taps pati geriausia, aš čia nepamenu, kur girdėjau, be to, per greitai kalbėjo, tad supratau tik, kad.

Greitai, beveik po pusvalandžio, tūkstančio aštuonių šimtų sekundžių. Ingrida trumpam ištraukė savo profilį iš kasos čekio, pažvelgė į Juozą daugybės bergždžių pirkėjų nuzulintomis akimis, bet knygą paėmė. Atsivertė. Mes baisers sont légers comme ces éphémères Qui caressent le soir les grands lacs transparents, buvo rašoma knygoje. Nieko aš čia nesuprasiu, pagalvojo Ingrida, yra knygų, kurių man nelemta suprasti. Net keista, kad kažkokie žmonės tokias dar parašo. Turbūt ir parašo nespėję suprasti, ką parašė. Tad ir aš turiu teisę nesuprasti, ką perskaičiau. Mes baisers, galvojo Ingrida, sėdėdama prie kasos aparato, keturiasdešimt šeši, galvojo Juozas, eidamas namo. Keturiasdešimt ir dar šeši. Tiek aš dar turėjau. Dabar nebeturiu, bet jau ir nebereikia, les grands lacs transparents, kaip sakė mongolai.

Dovile, ateik, pakvietė Ingrida bendradarbę, aš jau ir kasos čekio neįskaitau, o čia man dar knygą davė. Kasos čekiai ir yra mūsų knygos, pasakė Dovilė, o kas toje knygoje rašoma? Rašoma daug, pasakė Ingrida, tik ne mūsų kalba, man vis labiau atrodo, kad visas mūsų gyvenimas rašomas ne mūsų kalba. Tokiu atveju norėčiau paskaityti šią knygą, pasakė Dovilė.

Ir viskas vyko kaip vykę, klientai nusipirko dar daug degtinės ir makaronų, kasos aparatas tarškėjo kaip būgnų solo klasikinio roko koncertuose, ir viskas atrodė stabilu ir nepajudinama. Tačiau Dovilė parsinešė namo knygą. Ir nesugebėjo ne tik perskaityti, bet ir paskaityti. Kažką paskaityti tikrai norėjo, tačiau kasos čekių nebuvo parsinešusi.

Domantai, gal tu čia ką nors įžiūrėtum, nes aš čia įžiūriu tik paskiras raides, paklausė Dovilė šalia tysančio vyro. Vyras, netardamas nė žodžio, lėtai, net elegantiškai apsirengė, pabučiavo Dovilę, paglostė fikuso vazone miegančią katę ir išėjo, paėmęs lietpaltį, kuprinę ir knygą.

Negrįšiu čia, galvojo Domantas, čia knygos iš visų pusių, nesaugu kažkaip. O ir ta Dovilė man va jau kaip. Gyvenome, pakeičiau langus, užsakiau naujus radiatorius, jau laikas buvo ir grindų dangą keisti, o čia šast – ir duoda man knygą. Na kam man ta knyga, geriau nusipirksiu nesakysiu ko ir ramiai sau išgersiu. Galų gale juk nesu koks šešioliktasis brūkšninio kodo brūkšnelis.

Ir nusipirko Domantas, ir atsikimšo, ir, kai geležinis vilkas buvo jau bepradedąs kaukti, pamąstė: o kodėl tas Vilnius taip toli? Nes kosmosas juk arčiau, stratosfera prasideda jau už keturiasdešimties kilometrų, kažkur ties Žiežmariais. O už šimto kilometrų, jei juos pastatytum piestu, jau kosmosas su visais savo pokemonais.

Kai tokios mintys, tenka viską mesti ir eiti į gatvę pažiūrėti, ar gatvė vis dar yra. Dar buvo, pravažiavo žalias troleibusas, žmonės jame buvo panašūs į šprotus užvakar atidarytoje skardinėje. Domantas dar pasidairė troleibuso laidų, bet jų nepamatė. Keista, pagalvojo, troleibusas be laidų tai lyg tramvajus be bėgių. Pasidarė itin neramu, o kai taip neramu, telieka nueiti į artimiausią stotelę. Stotelė yra vienas pagrindinių stabilumo garantų.

Turiu knygą, pasakė Domantas ten sėdinčiai merginai. Laukiu dešimtojo, pasakė mergina, bet galite paskaityti. Žmogus su knyga kur kas geriau nei žmogus su keturiom citrinom.

Domantas išsitraukė iš, tarkim, dūdmaišio knygą ir ėmė skaityti: Fourmillante cité, cité pleine de rêves… Ne, pagalvojo, visi sakiniai, prasidedantys raide F, yra beviltiški. Imkit tą knygą, pasakė merginai, namie paskaitysit, o koks jūsų vardas? Mano vardas Nepažįstamoji, pasakė mergina, mane yra tapę daugybė dailininkų. Fui, atsakė Domantas, einu kuo greičiau iš čia, nes artimiausiu metu ir aš jus nutapyčiau, o tada jau kad prasidėtų, tai prasidėtų.

Beje, aš irgi kadaise rašydavau, dar pasakė Domantas, vis laukdavau tos vienos išganingos eilutės. Ir kuo blogiau man būdavo, tuo greičiau ta eilutė ateidavo. Aš nesuprantu, ką rašo šis žmogus knygoje, tačiau jums perskaityta jo eilutė gera. Visiškai aišku, kad ją parašiusiam žmogui turėjo būti labai blogai.

Domantas ėjo namo, troleibusų laidai jau buvo atsiradę ir dešimtasis, laidų vedamas, nesunkiai rado kelią pas Nepažįstamąją. Taip ji ir išnyko rūke su knyga rankoj. Kiekvienas knygos skaitymas yra išnykimas rūke.

Kaip skamba tie raktai, galvojo Nepažįstamoji, jau išnirusi iš rūko ir eidama namo, jie skamba kišenėse arba kai žmonės rakina duris išeidami. Kai pareidami – jie nebeskamba, lyg būtų užsitrenkę už tų durų arba įkritę į batus.

Kai Nepažįstamoji atsirakino duris ir įėjo, J. S. dar sėdėjo prie virtuvės stalo, ištiesęs ranką link šakutės, per tris sekundes tapusios nebereikalingos.

Aš tavęs laukiau, pasakė J. S. Aš skubėjau pas tave, atsakė Nepažįstamoji. Žinau, pasakė J. S., jaučiau, o kai jauti, lengviau laukti. Aš atnešiau tau knygą, man ją davė atsitiktinio gyvenimo pakeleivis, pasakė ji. Knygos visada sugrįžta, pasakė J. S. Juk net žinau, kokią atnešei, paskaityk ką nors. Neskaitysiu, atsakė Nepažįstamoji, skaitymas užmuša.