Iš gyvenimo vaisių ir daržovių

Svogūnai

Čipolinas niekada nesuprasdavo – jis yra veiksmažodis ar ištiktukas. Kartais jis ką nors veikdavo, o kartais jį tiesiog kažkas ištikdavo. Ir kodėl visi verkia jį prapjovę, nejaugi iš gailesčio? Ar dėl paties veiksmo, ar dėl to, kas po jo ištiko veiksme dalyvavusius veiksnius ir tarinius? Gal čia verkia pati gramatika, tinginio valgoma, galvodavo Čipolinas, patogiai gulėdamas malonioje atokaitoje ant giljotinos.

 

Bulvės

Bulvės yra pogrindininkės. Jos glūdi kažkur giliai, o iš ten ištrauktos dar bando gintis. Reikia su jomis susidraugauti. Kai susidraugauji, pasidedi jas ant stalo ir papasakoji visą savo gyvenimą. O jos net ridinėjasi stalu iš juoko, toks juokingas joms tavo gyvenimas. Ir, kaip visada, bulvės šiuo požiūriu absoliučiai teisios. Neįdomiai, žmogau, gyveni, gal eik kokių Krylovo pasakėčių pasiskaityti. Galėtum ir Stanevičiaus, bet tas tik šešias parašė, nuo tiek gyvenimas nepagerės.

 

Ropės

Ropė yra filosofinis augalas. Ką jai besakytum, ji tylės, bet matysi, kad yra nustebusi. Nustebimas – filosofinė būsena, juk niekas nėra matęs nė vieno nenustebusio filosofo. Be to, ropė yra labai kantri. Ji gali iškęsti net tavo pasakojimus nuo pirmojo puslapio iki keturi šimtai šešiasdešimt aštuntojo. Nustebs apytiksliai šimtas aštuonioliktame. Ir išsyk ims mąstyti apie tave įvairiuose kontekstuose – nuo Kanto imperatyvo iki Newtono binomo. Išvadų taip ir neprieis, tokios išvados – ne ropės protui.

 

Agurkai

Agurkas – pati mįslingiausia daržovė. Jau agurkui išaugus iki piršto dydžio pradedi juo stebėtis. O juk ir toliau augs, kol galų gale įgaus kai kuriuos tavo veido bruožus. Iš esmės agurkas tave kopijuoja ir mėgdžioja, kaip cirko beždžionėlė. Gal net gyvena iš tavęs nuvogtą gyvenimą. Jei pristigai gyvenimo, žinok, kad jį visai šalia gyvena tavo agurkas.

 

Serbentai

Sunku suvokti, kas jie yra, kam skirti ir iš kur atkeliavo. Tai beviltiškiausios pasaulio uogos, turbūt jas mėgdavo tik inkai su visokiais aleutais. Serbentai labai uždari, niekad nieko nepasipasakos, nusisuks į sieną ir tada tu kalbėsi ne su jais, o su siena. Siena atsakys, serbentai niekad.

 

Morkos

Tokia spalvinga daržovė negali gyventi po žeme kaip koks sliekas, tad kiekviena morka mano esanti pragare. Kai morkas ištrauki iš po žemių, jos labai džiaugiasi ir išsyk klausia, ar čia jau rojus. Dar ne, tenka atsakyti, va kai jus išvirsiu ir suvalgysiu, išsyk pateksit į rojų. Tai valgyk mus, gerasis žmogau, prašyte prašo morkos. Kai patys pateksim į rojų, jame rasime daugybę morkų. Veik visas, išskyrus tas, kurias verdi verdi, o kaip kietos, taip kietos. Šis reiškinys seniai žinomas ir vadinamas sindromu „Niekas nenorėjo virti“.

 

Pomidorai

Pomidorai yra uogos, todėl pomidorinė sriuba laikytina kompotu. Kad kompotas būtų kiek panašesnis į sriubą, ten dera įdėti ryžių ir Čipolino palaikus. Tada jau sriuba. Pomidorai išsyk supyksta dėl tokios konversijos ir tampa rūgštūs kaip našlės liežuvis. Bet tada dar įdedi laurų, pomidorai pasijunta apvainikuoti ir šiek tiek nusiramina. Ką gi, à la soupe comme à la soupe, visko ten pasitaiko.

 

Vyšnios

Nuolat atrodo, kad jos verkia. Tai pačios liūdniausios uogos. Kai sugebama verkti taip puikiai atrodant – didelis verkimo menas. Vyšnios yra liūdnosios menininkės, kiek panašios į Amedeo Modigliani. Jei vyšnios gebėtų tapyti, jų paveikslai būtų kaip jo. Suvalgius vyšnias, lieka pusdubenis jų griaučių, kuriuos galima sutraiškyti ir sumesti į degtinę. Nuo to degtinė taip pasipiktins, kad net pakeis skonį ir orientaciją. Taip jai ir reikia, tautos nuodytojai.

 

Česnakai

Mažieji mūsų draugai. Jei česnakas užeitų į kambarį, kalbėtų labai tyliai, tačiau tu spėtum nubusti ir išgirsti. Ir pajustum, kad nebeturi jokių draugų, tau iš jų liko tik česnakas. Tai yra ištikimas draugas, kiekviena jo skiltelė tą liudija vis iš naujo. Paspaudus česnakui ranką, tavo pirštai dar ilgai kvepia jo gydomuoju prakaitu. Kartais česnakas iš ryto atrodo toksai svajingas, kad pamanai jį visą naktį rašius poeziją apie gimtąją lysvę.

 

Obuoliai

Tai banalybė, netgi biblinė banalybė. Tačiau obuoliai išsiskiria itin draugišku charakteriu. Kai jau nieko nebelieka, pasikviesk obuolius, jie visad ateis. Sykiu pakvepėsit ir taps lengviau. Obuoliai kažkuo panašūs į vikingų laivus. Jie juk neskęstantys. Iš tiesų juk obuolys ir yra tavo langas į pasaulį. Vos atėjęs į pasaulį obuolys buvo nedičkis, bet dailus žiedelis, o tu į ką buvai panašus? Anot Hemingwayaus – į nuluptą triušį raukšlėtu senio veidu. Taigi.

 

Žemuogės

Turbūt žemuogės yra vabzdžių porūšis, nes nuolat slepiasi po lapais, kažkur išskrenda, sugeba išskristi net iš mūsų burnų. Žemuogės yra stiprios, gal kiek net isteriškos. Su jomis reikia susitarti, nes susitarus kiekviena isterija gali virsti sapnu ar svajone. Deja, jos neilgaamžės, bet juk visų vabzdžių gyvenimas trumpas.

 

Salierai ir pastarnokai

Didvyriškos daržovės, esu girdėjęs, bet jau pamiršau kuo. Šiaip ar taip, Kaune yra Salierų ir Pastarnokų gatvės, o tai jau rimta. Saliero galima valgyti ir požeminę dalį, panašią į ištrauktą iš mėšlyno futbolo kamuolį, ir antžeminę, kuri laužiant trakšės tarsi malkos židiny. Skonis bus sodrus, kaip kokio aspirino. O pastarnokai tai visai kitas reikalas. Švelnūs, neįkyrūs, glaustosi prie delno kaip nuplikusios katės. Kai Virgilijus Alekna buvo mažas, jis treniruodavosi svaidydamas peraugusius pastarnokus. Ir tik jų dėka, žiūrėkit, kiek pasiekė.

 

Burokėliai

Mėgstamiausios Drakulos daržovės. Nes lupant kraujuoja, tarsi luptum ne juos, o savo kumštį, krauju nutaško visą stalą, tad jautiesi šiek tiek mėsininkas. Jei nori raudonai nudažyti savo vestuvinius marškinius, pavirk juos tris valandas su burokėliais. Marškiniai įgaus burokėlių spalvą, o burokėliai – medvilnės skonį. Geriausia pavirti dar prieš vestuves, nes vestuvėse ir taip kiekvienas atrodo kaip ką tik iš puodo ištrauktas.

 

Arbūzai

Kai nusiperki patį didžiausią arbūzą, niekaip neįstengi jo parsinešti namo, sveria kaip ratlankis su žiemine padanga. Gali tik parsiridenti. Ridenamas arbūzas baisiausiai pyksta, plūsta tave nevalstybine uzbekų kalba, tad pagalvoji, kad mūsų valstybė jam nė kiek nerūpi, gal jis net pavardes dokumentuose rašo su w. Paskubom parsiriti, griebi mačetę ir skeli arbūzą pusiau. Ir tik tada pamatai, koks gražus ir spalvingas jo vidinis pasaulis. Juk taip ir gyvenime: kartais iš pažiūros žmogus tikras pelėsis, o iš tiesų jis net Flaubert’ą skaitė.

 

Salotos

Salotos yra bibliografinė daržovė. Vartai visus jų puslapius, pjaustinėji, ieškai, gal kur nors bus ISBN’as ar anotacija. Nerandi. Toliau vartai, stebėdamasis, kad ir raidžių nėra. Tik vėliau supranti, kad visas spaustuvės dažas sutekėjo į šaknis, kurios juodos kaip per kelią bėganti katė. Bet šaknų juk neskaitysi. Nesolidu kažkaip.

 

Daržovių valgiai

Kai pasigamini ką nors iš daugumos čia suminėtų daržovių, tampa labai nejauku. Nes daržovės ten klega, cypauja, ritinėjasi po visą valgį, visiška sumaištis, tarsi vyrų choras „Varpas“, berniukų choras „Ąžuoliukas“ ir mergaičių choras „Liepaitės“ vienu metu trauktų mažiausiai penkias Ryčio Cicino dainas. Ligi šiol nežinojote, kodėl susidūrus su daržovių valgiais tête-à-tête kartais pasikarti norisi. Taigi va dėl to.