Miegančioji
Tomas bandė dar nenubusti, nes kam čia nubusti, jei galima ne, bet akys prasivėrė kaip kanalo šliuzai, pro kuriuos teks išsilieti į realybę vien tam, kad įsitikintum joje nesant nieko naujo. Jau švito, medžiai pradėjo puoštis prieš savus, plika akim neįžiūrimus veidrodžius, gatve prajojo husarų kuopa, tačiau tai buvo paskutiniojo sapno skiautės ir tik palubėj piligrimaujantis voras, flâneur de chambre, liudijo pirštu įmanomą paliesti pasaulį grįžtant. Vorą Tomas buvo daug kartų stebėjęs, sykį net aprašęs hegzametru.
Ką man čia šiandien veikti? – galvojo Tomas. Tik nubundi ir jau nežinai, ką tau veikti, niekur nėra rodyklės su užrašu „va štai tą ir veik“, o pačiam galvoti tingisi. Tiesa, nepamenu ir ką vakar veikiau, tamsi bežvaigždė naktis mano filatelinėj galvoj, visi prisiminimai užklijuoti ant tuščių vokų ir išsiųsti į Aukštutinę Voltą. Tiesa, prisimenu šunį, šuo vakar labai lindo draugauti, šunį tai prisimenu.
Gal ką pavalgius? Ne, nevalgysiu, valgyti nedvasinga. Štai viename Johno Fowleso romane…
Jau visai prašvito ir husarų kuopa vėl prajojo gatve, į priešingą pusę. Ant stalelio prie lovos gulėjo kriaušė ir aštuoniolika kmynų, Tomas suskaičiavo.
Ai, dar pamiegosiu, toliau galvojo Tomas, daugybės tautų mitologijose esama kokio miegančio karžygio, kuris, kai jau priešas puls, išsyk nubus ir kad pradės mojuot visokiais diurandaliais ir kusanagiais, tuomet priešą ištiks momentinis katarsis ir jis dės į kojas, iš kišenių barstydamas auksinius talerius ir grikių kruopas.
Va tada aš ir nubusiu, pamąstė Tomas, kol kas nesuskatau, nes nėra jokio naratyvo, tik voras palubėj. Ir apsivertė savo neaprėpiamoj lovoj ant kito šono, ir sugniaužė antklodės kraštą delnais baltaisiais, ir pabandė merkti akis mėlynąsias, ir nustebo kuo įstabiausiu nustebimu, nes pamatė kitame lovos krašte miegančią merginą, akivaizdžiai nevertinančią apatinių rūbų teikiamų privalumų.
Pablo Picasso. Miegančioji. 1932
O ta čia kas? – sušnabždėjo Tomas. Iš kur? Kodėl mano lovoj? Nieko neprisimenu. Šunį prisimenu, merginos ne. Nebuvo merginos, dabar yra. Tai gal mus jau čia kas nors sieja, jau turim itin trumpą, tačiau bendrą suvirinimo siūlės ryškumo praeitį? Būtų gaila, jei buvo ryšku, o aš nepamenu. O tai ar bent graži, ar protinga? Iš čia nesimato, pagalvė užstoja, o imti tąsyt už ausies ir šaukti: „Staigiai keliesi!“ inteligentui nepritinka. Padėtis be išeities, tenka pagalvoti.
Kas tokia ir iš kur čia atsirado? Kur jos rūbai? A, va ten matau megztinį ir triusikus… Bet ne, tai juk mano megztinis ir triusikai, o jos kur? Gal aš ją išgelbėjau beskęstančią, nuvilkau varvančią italų tekstilę ir parnešiau tirtančią vargšelę, apklijavęs lapais, išplėštais iš kaiptyč turėto „The Guardian“? Nieko neprisimenu, tik tą šunį. Gal šiandien kokia valstybinė šventė ir ji, nors norėjo skandintis, užėjo jos švęsti? Bet tai kodėl būtent pas mane, kodėl ji nuoga ir kur vėliava?
Būdavo ir anksčiau amnezijos recidyvų. Ateina pulkas jaunų aktoriukų, pasiautėjam, pašokam, supyškinam porą krištolinių vazų, pirktų Kopenhagos antikvariate iš išsižiojusios pardavėjos, sukrintam miegot kas kur. Vienas jų būna atėjęs pasiimti metro įžambinės piešimo bloknoto, pamiršto per praeitą vizitą, pasiima, bet pamiršta savo būgnų lazdeles. Kitas pamiršta savo kepurę, kurios pirmavaizdį taip mėgo italų neorealizmas. Kepurės neturiu kur dėti, laikau joje kiaušinius, kitaip jie nuo stalo nusirita. Bet ne apie tai ši daina, atsikėlę niekas neprisimenam, kas vakar vyko, bet aiškiai žinom, kas čia kuris ir kuris iš visų čia aš. Sykį irgi atėjo nežinia kas, ilgas kaip skaičius pi, vos ausimis man palubės voro nenumušė, išsamiai pasėdėjom, išgėrėm visą turėtą Elzaso rislingą, padiskutavom apie Monteverdi ir Rachmaninovo Trečiąjį koncertą, po to padėkojo, atsisveikino ir išėjo. Taip ir nesužinojau, kas toks ir ko buvo užėjęs, bet juk išėjo! O dabar absoliuti nežinomybė, kurią turiu šifruoti kaip Jeanas-François Champollionas Rozetos akmenį. Ant to akmens visokie niekai buvo surašyti, o jei ir man taip – štai iššifruoju merginos paslaptį ir pasirodo, kad joje vien visokie niekai?
Jos čia būti neturėjo ir negalėjo, bet va štai yra, miega, kaip ta ten miegančioji iš Charlesʼio Perrault pasakos, miega malūnsparnio poza, nors veikiausiai tai tik fantomas: miega ji, o sapnuoju aš. O gal tai mano paties dalis, mano vidinė moteris, jas juk visi turim, sugebėjusi iš pasąmonės persikelti ant paklodžių? Iš mano svajonių ir fobijų, iš švento Petro raktų skylučių ir pačios grafomaniškiausios poezijos, nes visos moterys iš ten, net vidinės. Tik suplok delnais ir ji išsisklaidys, iš jos liks tik tarpai tarp protonų ir neutronų.
Reikia užsiimti tiriamąja veikla, pagalvojo Tomas, kol ji taip kietai įmigusi. Kokio pobūdžio šis stebuklas mano lovoje ir ar tarp mūsų naktį galėjo klestėti iš pradžių Apšvietos, po to romantizmo epochos, pasibaigusios secesiniais perviršiais. Tomas atsargiai pasilenkė virš merginos. Aha, išvaizda teikianti vilčių, tiktai ko čia jai ant skruosto atsispaudusios grotelės vandeniui sutekėti? Na, gal miegojo ant savo rankos pirštų, lyg jai pagalvės nepakaktų. Pauostė kvapą, atsklindantį iš burnos. Nors mikrobiologinė banditija jau buvo paskleidusi savas emanacijas, kas per naktį ir įvyksta, kvapas atrodė ganėtinai gaivus ir erotiškas. Tomą tai irgi nudžiugino, kvapams jis buvo jautrus, vaikystėje sugebėdavo pusę dienos uostyti nasturtą.
Tomas lėtai pradėjo nukloti merginą. Aha, krūtys tobulos, pažastys savus relišerius skleidžia intensyviai, tad gal kas ir vyko? Kaip sužinoti. Tomo ranka nusileido žemyn ir pirštas atsidūrė žinia kur. Jį galiausiai ištraukęs, Tomas pauostė, aplaižė – ir kvapas, ir skonis buvo puikūs, tačiau jokių atpažinimo momentų neatsirado. Švelniai užklojo merginą. Vėl atsigulė ir vos nepravirko, pagalvojęs, kad… Po to vėl pagalvojo, kad… Daugtaškis…
Aš per dažnai mąstau daugtaškiais, galvojo Tomas, o juk Nabokovas rašė, kad daugtaškiai yra tyliai išėjusių žodžių pėdsakai. O jei man visi žodžiai tyliai išeis? Tai ką, bendrausiu gestais, kaip Marcelis Marceau?! Štai gražuolė nubunda, atsisėda lovoj, persibraukia plaukus, pasako ką nors apie sudužusią širdį, o aš stoviu priešais, tiesiai po tuo palubės voru ir gestikuliuoju kaip virdulys? Nes mano žodžiai, žinote, tyliai išėjo daugtaškiais.
Į duris kažkas pabeldė. Skambutis neveikė dar nuo praeitos Chanukos. Tikiuosi, aš jas užrakinau, pagalvojo Tomas. Kažkada nerakindavau, tai sykį įsiveržė netoliese reziduojanti vienuolė ir ėmė klausinėti, kas man yra. Tarsi stovėčiau priešais šautuvo tūtą ir privalėčiau atsakinėti. Atsakiau, kad nieko man ypatingai tokio, parodžiau terakotinės armijos kario pirštu į duris ir pasakiau, kad dingtų. O ji vėl: tai gal vaistų atnešt, tai gal ką išplaut? Pas inteligentus paprastai tūlikai sunkiausiai išplaunami, bet gal ir tai – ne vienuolių darbas. Lauk! Dominus vobiscum! Tąsyk vienuolė išėjo toliau giedoti Viešpaties angelo, o štai dabar – beldimas. Jei dar pabels, gali mergina nubusti ir maža kas tada.
O gal ten koks jos vyras ar sužadėtinis, atsekė daugtaškiais jos klystkelius ir dabar stovi už durų su spragilu, aš atidarau, jis tik šnaj spragilu į kaktą ir per sekundę aš vėl Homo habilis, dvikojis primatas, du milijonai metų evoliucijos – mamutui ant uodegos. Ne, neatidarysiu, bet geriau daugiau nebelstų, nes mergina nubus, gal dar užspiegs taip, kad žemės gelmėse alavo rūda surūgs, kam man to reikia.
Pabeldė.
Štai tada mergina ėmė ir atsibudo. Nespiegė. Atsisėdo, apsidairė, pasitrynė savąsias sulaužytų jataganų formos akis ir išgąstingai paklausė:
– Kur aš?
Tomas jau stovėjo Stounhendžo poza, vis labiau akmenėdamas, virsdamas rubinais, smaragdais ir antracitu. Taip, galvojo Tomas, štai ji ir atsibudo, dabar man jau šakės, dalgiai, spragilai ir amžinasis gyvenimas Negyvosios jūros pakrantėje. Ji toliau trins tas akis, kol šios pradės matyti kiaurai sienas, o taip gerai gyvenau, stebėjau pastorališkai intonuotą voro gyvenimą, naktį ateidavo demonai, bet iš ryto vėl grįždavo į Borgeso „Pramanytų būtybių knygą“, kiek visko gyvenime prigalvota, nuveikta, patirta, Aleksandras Makedonietis – visiškas priešlapis, palyginti su manimi, esencialiuoju knygos turiniu, tiek visko prigyvenau ligi šios sekundės, kol ji atsibudo, išsamiai pasisakė, dabar gyvenimas veikiausiai keisis, grindų lentos susiurbs savo vinis, mes čia pat pasimylėsim, vėliau tai vyks dažnai, oralinis išsyk, analinis po pusantro mėnesio, po to teks emigruoti į Karibus, ten pasistatyti stubą plūktine asla, žiesti molinius ąsočius, dekoruotus prisikėlusiais Karibų triceratopsais, vakarais žvelgti į saulėlydį, man sakantį tiek pat kiek Karibų triceratopsai rožiniam varnėnui, ir valgyti traškučius su krapais, užsigeriant savom ašarom. Kaip taip?..
Tomas vėl pažvelgė į vorą, tas tik gūžtelėjo aštuoniais pečiais ir nulindo į savo kampą.
Daugiau į duris nebebeldė.
Mergina toliau apžiūrinėjo kambarį, tarsi jo nematydama:
– Kur aš?
Reikia atsakyti, pagalvojo Tomas. Ir atsakė:
– Jūs lovoje.
