DAINA OPOLSKAITĖ
Šaukimas
Keliskart mėginau įžiūrėti, kas sėdi prie vairo, – deja, mašiną jis pastatydavo taip, kad beveik visada priekinį stiklą liete užliedavo spiginanti saulės šviesa, o skydelis nuo saulės būdavo nuleistas ir dengdavo veidą. Viskas, ką galėjau matyti, – tai rankos, gulinčios ant vairo. Bet ir tai – nebūčiau galėjusi pasakyti, vyro ar moters rankos. Žodžiu, nieko reikšmingo. Nieko, ką galėtum įsidėmėti.
Knygų ekologija
Prieš keletą metų, betvarkydama savo knygų lentynas, surinkau solidžią stirtą man nereikalingų knygų. Kurių niekada neskaičiau ir neskaitysiu, kažkada dovanotų, atiduotų, o ir neapdairiai nusipirktų. Žemėlapy susiradau du vadinamuosius knygų namelius savo rajone, kur žmonės gali palikti perskaitytas ar neskaitomas knygas. Abu namelius radau jau pritutintus skaitinių, todėl teko ieškoti trečio.
Knygų mugės momentai
PO MUGĖS:
Aš jau troleibuse, galiu atpalaiduoti reprezentacinę šypseną…
Bet KAIP?..
Kai krizė tampa valdymo forma
Kuo ilgiau krizė tęsiasi, tuo labiau ji ima atrodyti normali. Ji nustoja veikti kaip signalas ar perspėjimas ir virsta valdymo režimu. Giorgio Agambenas tai pavadino „nuolatine išimtimi“ – būsena, kai ypatingos priemonės ir skubos logika tampa kasdienybe. Krizė nebepertraukia valdžios veikimo, o jį legitimizuoja: skuba pateisina supaprastinimą, grėsmė – kontrolę, o pavojus – paklusnumą.
Kaip vienuolis tapo drugeliu: Sigito Benedikto Jurčio išpažintis
Spektaklis „Vienuolio išpažintis“ (rež. Tomas Jašinskas ir Taurūnas Baužas) mūsų dėmesį patraukė dėl skirtingų priežasčių. [...] Premjerai išleista ir Sigito Benedikto Jurčio knyga „Brolio Benedikto išpažintis. 15 stočių“…
Ribos
Įspūdžiai po apsilankymo Vlado Urbanavičiaus parodoje „Tarp struktūrų“ (AV17) galerijoje
Galima kąsti, prašau man kąsti!
Susivokiu, kad autofikcinis filmas „Kaip man kando vampyrė“ jums turbūt nėra labai įdomus, todėl susizgrimbu ir tuojau pat kviečiu į trumpaprogramę filmų, paremtų Sheridano Le Fanu „Karmila“, peržiūrą-perskaitą. Romane vampyrė Karmila susimedžioja jauną ir laibą paaugliško amžiaus Laurą – dienomis vilioja saldžiais žodeliais, o naktimis vis siurbčioja jos kraują.
Trūkstama gija: ką antikinių laikų moterys iš tiesų manė apie seksą
Didžioji dalis išlikusių šaltinių parašyti vyrų, o jie buvo linkę vienaip ar kitaip perdėti seksualinius moterų įpročius. Vieni taip aukštino moters dorybes, kad toji išrodė kone šventa ir nežmogiška. Kiti, siekdami moteris apjuodinti, sąmoningai vaizdavo jas kaip seksualiai nepasotinamas.
Anna Verschik: „Negaliu gyventi ten, kur nekalbama estiškai“
[Danutė Sirijos Giraitė:] Šių metų vasarį Estijos kultūros kapitalo fondo pagrindinė literatūros premija buvo skirta Annai Verschik už šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinės „Ar išsigausiu iš to įniršio?“ vertimą į estų kalbą. O 2025-ųjų rudenį A. Verschik pelnė Augusto Sango premiją už geriausią metų poezijos vertimą – Julios Musakovskos eilėraščio „Žydi magnolija svetimam sode“ vertimą iš ukrainiečių kalbos.
●
šviesa negali pasenti
šviesa visuomet nauja
šviesa yra ta kur spindi
tunelio atokiam gale
Du Tõnu Õnnepalu romanai
Šis pasakojimas šviesus, net jei jame ir randame tamsių atspalvių, pasimetimo, neužtikrintumo, kai kada nemokėjimo gyventi ir išsaugoti, nes į praeitį žiūrima jau kitomis akimis. Tomis, kurios turi su kuo pasidalinti, kurios žino, kad kitas girdi ir supranta kiekvieną žodį. Toks išsipasakojimas suteikia palengvėjimą.
Senienos ir naujienos (22)
Patiko, kad programišius, nutekinęs vadinamosios Literatūros Madonos tekstą, – vertėja į lietuvių kalbą apsimetusi mokytoja iš Palangos, nuteista už sesers nužudymą. Knygoje yra ir instagramą primenanti vizualinė dalis.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (4)
Džiaugiuos, kad naujose pareigose su savo liftu taip aukštai pakylat, tik ar tas darbas nepakyrės dėl savo monotoniškumo? Nors gal naktimis daug „keleivių“ nėra ir gal dėl to galima pagalvoti ir apie rašomus ar rašysimus dalykus?
Istorija su lagaminu
Man skaudėdavo širdį, kai bendrakursiai ruošdavosi kelionėms, planuodavo įvairiausius žygius, kai kurie dirbdavo universiteto valgykloje Palangoje. Vytas niekur nesutikdavo važiuoti, kad ir kaip prašydavau. Jis buvo tiek daug keliavęs po Sovietų Sąjungą, stovyklaudavo ar dalyvaudavo teniso varžybose. Turbūt jam buvo sunku suprasti jauniklės žmonos polėkius, svajones. Be to, jam jau buvo 33 metai. Pagaliau ir suprasti jis nesistengė.
darbo stalas
prigulsiu ant neobliuoto Dievo stalo.
prašysiu vėl pasakot istoriją mano ryto,
kaip Jį dulkių kvapas svaigino,
stebėsiu, kaip švelniai molį nuvalo;
slapta noriu girdėt tik Jo balsą – nurytą
gurkšnį tekančio vyno.
Dėmė
Močiutė plauna man burną
muilu; pusė amžiaus praėjo,
o ji vis dar metasi prie manęs
su tuo klaikiu geltonu muilo gabalu.
Viskas dėl vieno mano ištarto žodžio,
iš tiesų net ne ištarto, o tik pakartoto,
bet: „Išsižiok! – Pastvėrusi mane
už galvos. – Išsižiok, pasakyta!“
Pagiriamasis žodis Kardashianų klanui
…kodėl tiek daug žmonių jas niekina? Kodėl jos taip lengvai paverčiamos tamsos, banalumo, kvailybės, konsumerizmo ir moralinio nuopuolio simboliu? Jos nerodo jokio itin blogo pavyzdžio. Priešingai – šeimos vertybės čia beveik perdozuotos: motinystė, buvimas kartu, vaikai, anūkai, rūpestis, lojalumas.
Drumstas vanduo
Namai. Žiemos jaukumas. Žvilgteliu į taburetę prie kriauklės – ten prieš daugiau nei metus rašiau eilėraštį. Ryte paknabinėju nuo tėčio likusią kiaušinienę. Gilių kava ir knyga. Pirmi lietuviški puslapiai po ilgo laiko neskaitymo. Ir štai minčių traukinys: „Kas toliau, kas toliau, kas toliau?“ Sustabdau jas. Toliau – Skuodas.
