Rūdžių haiku

Tam tikros dailės parodos turi sau tinkamiausią metų laiką. Menininkės, metalo dailininkės Birutės Stulgaitės paroda „Su laiku“ (kuratorė Laima Kreivytė), tarsi antrinant pavadinimui, atidaryta pačiu laiku – rugsėjo pradžioje, ant Vilniaus sienų mirgant vėstančios saulės komorebi, rūdžių atspalvio inkliuzams pamažėl marginant dar žalią medžių lapiją.

Atidarymo dieną dėl rekonstrukcijos Maironio gatvė buvo virtusi griovių ir smėlio pilių narnija. Eidama į parodą, laviravau tarp pralekiančių ir vos skverno nekliudančių dviratininkų bei ūžiančių mašinų, mintyse, tarsi trūkstamas dėlionės dalis, skaičiuodama išardytas senojo gatvės bruko eiles.

Preciziškai, tarsi haiku sustyguota Birutės Stulgaitės paroda pasirodė kaip ramus užutėkis aplink vyraujančiame chaose. Taip jau yra, kad tam tikros parodos, skleisdamos rytietišką estetiką (prieš šią tokia matyta buvo toje pat „Titaniko“ parodų salėje 2024 m. gruodį vykusi Laimos Oržekauskienės-Ore „Tekstilės esė“), yra daugiau nei parodos, daugiau nei meninis vyksmas. Tai tarsi terapija, kartu su lankytoju išveikianti dabarties intensyvumo ir nestabilumo sukeltą erzulį, atrasta ramybė išblaškytame kasdienybės kontekste.

Tikėtina, kad būtent šio – ką tik minėto – efekto nei menininkė, nei jos kūriniai nesiekia. Egzistuodami ir būdami oksimoroniškai netobulai tobuli tiesiog patys savaime, leidžia žiūrinčiam stebėti juos, nebrukdami jokių uždavinių, neapipinti sudėtingais aiškinamaisiais naratyvais, kuriuos privalai perskaityti, idant suprastum menininko idėją. Turbūt šis efektas ir yra esminis, kokio man jau seniai nebesukelia šiuolaikinės kartos kūryba.

Bet būtent dėl šio efekto kai kuriuos parodos kūrinius norisi aikštingai savintis, tarsi jie būtų sukurti tau asmeniškai, o atidarymo metu teko ne kartą išgirsti klausimą: „Kuris kūrinys yra tavo?“ Su rašytoja Akvilina Cicėnaite dūrėme į vieną iš pirmųjų salės eksponatų, abi sutartinai palaikiusios jį žiedu („Adatos“, 2022). Šešėlis nuo meno kūrinio krito taip, kad jo konstrukcija tapo labai panaši į juvelyrinio žiedo, kurį vaizduotėje baudėmės matuotis, tuojau pat suvokdamos, kaip jis skaus pirštus. Ir būtent dėl šio poveikio kūrinys masino jį vėl ir vėl apžiūrinėti ir apmąstyti.

Viena iš haiku estetinių kategorijų – shibui – apibrėžia pirmapradį daikto netobulumą, sutapatindama grožį su medžiaga, iš kurios daiktas padarytas. Per atidarymą kuratorė Laima Kreivytė juokavo, kad po parodos „Su laiku“ visai kitaip pradedi žvelgti net į atsitiktinai išvystas geležėles ar kitus aprūdijusius metalo objektus. Pati Birutė Stulgaitė yra sakiusi, kad kurdama siekia kiekvienoje medžiagoje pamatyti tai, ką ji jau savyje turi, o ne sukurti kažką visiškai naujo („reikia pabrėžti tai, kas jau yra“).

Čia norėčiau įvardinti dar vieną parodos aspektą, kuris man pasirodė įdomus estetiškai, o ir filosofiškai papildė ekspoziciją. Dėl apšvietimo nuo kūrinių krentantys šešėliai tarsi ir nėra fizinis kūrinio papildymas; šešėlis nėra materialus, jo tarsi nėra. Ir vis dėlto šešėlis šiuo atveju man pasirodė svarbus dėmuo, prisidedantis prie kūrinių išeksponavimo tobulumo, tarsi trūkstamas skiemuo haiku trieilyje.

Nuo akylesnės lankytojo akies neprasprūdo išmaningai uždangstyti elektros lizdai, ekspozicijose dažnai blaškantys dėmesį, ir ant parodos salės grindų perkelti kūrinių pavadinimai. Būtent tokioje – švara alsuojančioje – erdvėje šešėlių žaismas kai kuriems objektams sukūrė savitą, daugiamatį kontekstą.

Baltos širmos, subtiliai atskiriančios pavienius darbus, išdalinančios erdvę į savotiškus atskirus „prieškambarius“, dar labiau prisidėjo prie meditatyvios parodos estetikos.

Ne kartą ėjau ir prie mažytės metalinės knygos („Knyga“, 2018), telpančios delne (o, kaip norisi Birutės Stulgaitės kūrinius čiupinėti, gniaužti, įsidurti!). Kodėl nusprendžiu, kad tai ta – visų knygų knyga? Iš pažiūros tokia maža, bet, paimta į delną, nusvertų ranką savo svoriu, net jei jis – ne fizinis.

Metalo ketera („Ketera“, 2020) atrodo, lyg būtų pašiaušta vėjo gūsio. Tombakas (cinko ir vario lydinys) šiuo atveju menininkės rankose virsta lengvutės medžiagos skiaute, vizualiai net neleidžiančia abejoti jos (ne)kietumu.

Birutė Stulgaitė. Vario cimbolai. 2021.Rusnės Šimulynaitės / „Titaniko“ nuotrauka

Šešėliuose žaidžia „Vario cimbolai“ (2021), sukurdami lengvo ir plevenančio sodo iliuziją, tik ne iš šiaudų, o iš vario.

Rūdys turi sukrešėjusio kraujo kvapą ir spalvą. Miške jos šiuo metu pamažėl dažo paparčius ir viržių stiebus. Irimas vyksta tykiai, bet nesustabdomai – kaip ir kasmet, su laiku. Gamtoje niekas netiesu, todėl ir vienas iš parodos eksponatų begal panašus į medžio šaką („Netiesus“, 2026), o blykčiodami saulėje draikosi voratinkliai iš tombako („Voratinklis“, 2022), pranašaudami vėsą ir ūkus.

Su visais parodos eksponatais sąveikauja laikas; stipresnis nei bet koks metalas, bedangstąs jo paviršių rūdžių patina. Palikdamas įbrėžimus ir erozijas, kurdamas savus aukso pjūvius. Birutės Stulgaitės talentas – tas dieviškąsias proporcijas pastebėti ir jas įrėminti: laiku sustojant, su laiku jas išgryninant iki tobulybės.

Birutės Stulgaitės paroda „Su laiku“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia iki spalio 17 d.