Marija Dejanović: „Migracija man yra nuolatinė būsena“

 

1992 m. Prijedore, Bosnijoje ir Hercegovinoje, gimusi ir Sisake, Kroatijoje, užaugusi Marija Dejanović yra vienas ryškiausių savo kartos šiuolaikinės Europos poezijos balsų. Zagrebo universitete ji baigė lyginamąją literatūrą ir pedagogiką, yra trijų gausiai apdovanotų poezijos rinkinių – „Duonos ir arklio etika“ (Etika kruha i konja, 2018), „Šerdis“ (Središnji god, 2019) ir „Gerumas atskiria dieną ir naktį“ (Dobrota razdvaja dan i noć , 2021) – autorė.

Marija Dejanović, kurios poezija yra sulaukusi vertimų į daugiau nei dvidešimt kalbų, tyrinėja atminties, karo, išvietinimo, šeimos, mitologijos, kūno ir gamtos pasaulio sankirtas, kasdienę patirtį paversdama poetine erdve, kurioje susilieja asmeninės ir kolektyvinės istorijos. 2025 m. jos debiutinį rinkinį „Duonos ir arklio etika“ išleido „Slinktys“ (vertė Kristina Tamulevičiūtė). Poetė kaip poezijos platformos „Versopolis“ autorė dalyvaus tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, rugsėjo 23–27 d. vyksiančiame Vilniuje ir Druskininkuose.

Su Marija Dejanović pasikalbėjome apie poeziją kaip ritualą, transformuojančią vertimo galią, karą ir migraciją, feminizmą, kūniškumą ir būdus, kuriais poezija gali įžodinti patirtis, besipriešinančias tiesioginei raiškai. 

Lina Simutytė

 

– 2025 m. festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo pristatytas tavo debiutinio poezijos rinkinio „Duonos ir arklio etika“ vertimas į lietuvių kalbą, o šiemet festivalyje dalyvausi kaip „Versopolio“ autorė. Kai knyga išverčiama į kitą kalbą, prasideda naujas jos gyvenimas: knyga pasiekia užsienio skaitytojus, patenka į kitą kultūrinį kontekstą. Kaip jautiesi susitikdama su skaitytojais, kurie su tavo eilėraščiais jau susipažino per vertimus?

– Mane įkvepia, kaip poezija gali sujungti žmones iš viso pasaulio ir leisti jiems pajusti tarpusavio ryšį. Vertėjai literatūrai suteikia galimybę keliauti, transformuotis. Kristinos pastangos pristatyti Vakarų Balkanų poeziją Lietuvoje, jos meilė ir atsidavimas, kuriuos ji į vertimus sudeda, yra be galo vertingi. Ypač todėl, kad ji pati yra puiki poetė.

Susitikti su skaitytojais, kurie su mano eilėraščiais susipažino per vertimus, visada yra maloni patirtis. Tai man primena, kad literatūra yra ne tik bendruomenė, bet ir tam tikra erdvė, kurioje žmonės gali pasimatyti, peržengdami geografines ir net laiko ribas.

– Tavo eilėraščių išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų. Viename interviu minėjai, kad vertimai leidžia eilėraščiui augti ir keistis. Ar kada nors vertimas į kitą kalbą tave nustebino, į savo kūrybą leido pažvelgti visiškai kitaip, naujai?

– Taip. Skaityti savo eilėraštį, išverstą į kalbą, kurią suprantu, man yra tarsi žiūrėti į labai artimą draugą, šeimos narį arba į šiek tiek kitokią save iš kito gyvenimo. Žvelgti į eilėraštį, išverstą į kalbą, kurios nesuprantu, – tarsi galimybė egzistuoti kaip kitam žmogui, bet kartu neprarasti savasties. Abu šie jausmai įdomūs, nes skatina tyrinėti skirtingus rašymo būdus ir skirtingų autorių balsus, o ne susieti save su vienu balsu ir pavadinti jį savuoju.

– Jau pirmajame poezijos rinkinyje sukūrei savitą pasaulį, kuriame susipina vaikystės prisiminimai, karo patirtys, slavų mitologija, gyvūnai ir magija. Esi sakiusi, kad norėjai „užburti pasaulį“. Ką tau reiškia šis poetinis burtas, kerėjimas? Ar eilėraštis gali sukurti tikrovę, kurios anksčiau nebuvo, arba transformuoti tą, kurioje jau gyvename?

– Pirmoji knyga „Duonos ir arklio etika“ yra mano, kaip pabėgėlių vaiko, patirties alegorija. Joje išties galima aptikti visus tavo išvardytus elementus. Manau, jog daugeliui tėvų pabėgėlių migracijos procesas yra toks traumuojantis, kad jie savo vaikus nuo šio skausmo nori kuo labiau apsaugoti. Štai kodėl jie kenčia tylėdami. Vaikas taip pat jaučia skausmą, bet iki galo negali suprasti jo šaltinio: jam trūksta informacijos. Jis negali pats jo iššifruoti, nes yra per mažas, kad prisimintų, kas tuo metu vyko.

Manau, kad magija ir mitologija, kurias rašydama šią knygą pasitelkiau, buvo tarsi apsaugos mechanizmai: jos leido paaiškinti tai, ko negalime paaiškinti protu ir logika. Todėl jos vienu metu padėjo ir kurti pasaulį, ir jį atspindėti – tokį, kokį šiandien prisimenu tik nuotrupomis. Šie elementai man taip pat leido išgyventi ir apdoroti patirtą emocinę traumą, apie kurią nebuvo kalbama.

Žinoma, tai suprantu tik dabar, žvelgdama atgal. Tuo metu, kai rašiau šią knygą ir kūriau jos koncepciją, mane buvo tiesiog užvaldęs magiškai traukiantis pats tyrinėjimo procesas.

– Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ tema – „Poezijos ritualai“. Tavo eilėraščiuose kasdieniai veiksmai taip pat dažnai įgauna ritualinę prasmę: motina kasa žemę, kepa pyragą, močiutė laukia prie vartų, žmogaus kūnas susilieja su gamta. Ar patį eilėraščio rašymą galėtum pavadinti savotišku ritualu?

– Trečiojoje mano knygoje „Gerumas atskiria dieną ir naktį“ veikėjos, kurios „Duonos ir arklio etikoje“ buvo vaizduojamos kaip archetipinė Burtininkė, – motina ir močiutė, – tampa žmonėmis. Tačiau jos išsaugo dalį savo magijos, slypinčios kasdieniuose įpročiuose.

Rašymas išties man yra ritualas, nes jis vienu metu leidžia intensyviai būti tiek „čia ir dabar“, tiek kažkokiu būdu atsidurti visai kitur. Šiuo požiūriu poezija yra gilesnės tiesos ar gilesnės prasmės paieškos ritualas, jos ištraukimas į šviesą ir parodymas tiems, kurie nori ją pamatyti.

– Eilėraštyje „Devyniasdešimtinių šukuosenos“ rašai: „Visi esame matomi // Štai kas apibūdina žmogų – / kiek jis atlaikys savo / paties nuogumą“ (vertė Kristina Tamulevičiūtė). Šios eilutės skamba beveik kaip aforizmas. Tavo poezija sulaukė nemenko susidomėjimo ir dabar yra matoma tarptautiniame kontekste. Kaip pati supranti tokį viešumą, matomumą? Kaip atsakomybę, drąsą, pažeidžiamumą ar visų šių būsenų derinį?

– Matomumas, manau, yra būdas, kuriuo visuomenė žmones paverčia žmonėmis. Būti pasislėpusiam reiškia neegzistuoti: neturėti nei balso, nei teisių. Todėl svarbu būti matomam, tuo matomumu naudotis ir garsiai kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbėti būtina. Kita vertus, matomumas gali ir apsunkinti – ypač šiame perteklinio viešumo ir intymumo stokos amžiuje. Tačiau kita alternatyva reikštų prarasti galimybę formuoti diskursą apie visuomenę. Savo viešumu turime naudotis tam, kad savo bendruomenes apsaugotume nuo beprasmiško smurto, išnaudojimo, nelygybės ir naikinimo. Tai yra mūsų, žmonių, atsakomybė. Taip, tai mus apnuogina ir padaro pažeidžiamus, tačiau kito kelio tokiam egzistavimo būdui paprasčiausiai nematau. Mano prigimtis tokia, kad noriu suprasti, kaip veikia pasaulis ir kaip galėtume padaryti jį teisingesnį bei gražesnį, o tuo, ką išmokstu, dalytis su kitais.

– Devyniasdešimtiniai literatūroje aprašomi gana dažnai – taip pat ir lietuvių poezijoje bei prozoje. Vieni autoriai šį laikotarpį prisimena nostalgiškai, kiti į jį žvelgia kritiškai arba tyrinėja, kaip jis mus formavo. Šis dešimtmetis atsiranda ir tavo poezijoje: rašai apie išvietinimą, netektį, šeimos prisiminimus ir karo patirtis. Gimei 1992 m. Prijedore, Bosnijoje ir Hercegovinoje, bet užaugai Kroatijoje. Kaip dešimtasis dešimtmetis paveikė tavo poetinį pasaulį, jo suvokimą?

– Dešimtasis dešimtmetis man parodė, kad kai kurie gyvieji yra mirę, o kai kurie mirusieji vis dar gyvena tarp mūsų. Tai moterų, vietinėje Bosnijos kepykloje susitinkančių su karo metais jas išprievartavusiais, bet nenubaustais prievartautojais, realybė. Tai smulkių kontrabandininkų, tampančių ministrais pirmininkais, ir gydytojų bei teisininkų, tampančių karo nusikaltėliais, realybė. Tik poezija gali atskleisti tiesą apie tokią realybę, nes protas jos suvokti negali.

– Esi ne tik poetė, bet ir internetinio žurnalistikos bei fotografijos žurnalo „Tema“ redaktorė, leidyklos „Thraka“ verstinės poezijos redaktorė, taip pat viena iš Tesalijos poezijos festivalio Graikijoje organizatorių. Visos šios sritys tau leidžia susidurti su plačia šiuolaikinės literatūros geografija. Kaip apibūdintum ryškiausias šiuolaikinės poezijos tendencijas? Kas įdomu jaunajai poetų kartai?

– Kasdienėje savo veikloje suprantu, kad daugelis jaunų poetų šiandien turi ką pasakyti ir nori tai daryti. Jie yra politiški, bet kartu daugiau dėmesio skiria savo pačių perspektyvai. Viena vertus, jaunosios kartos poetų kūryboje pastebiu dėmesį politikos ir tautinės tapatybės tematikai, kita vertus – kūnui. Atrodo, kad kai kurie iš jų poeziją suvokia kaip pokyčio ir saviraiškos terpę, todėl jų kūryba yra tiek asmeniška, tiek politiška. Kiti, regis, jaučiasi taip, tarsi nieko nebebūtų galima pakeisti: tarsi nebebūtų vilties nei politiniuose judėjimuose, nei vieningoje tapatybėje, todėl savo dėmesį jie nukreipia į vienintelį dalyką, kuris dar lieka jų galioje, – savo pačių kūniškumą. Galbūt jie susitelkia į kūną ir todėl, kad vis didesnė gyvenimo dalis vyksta internete.

O apskritai šiandien yra tiek daug nuostabios poezijos! Jaunosios kartos graikų poezija, pavyzdžiui, yra tarsi dar neatrastas lobis. Nuo kairiųjų pažiūrų poezijos (pavyzdžiui, Thano Gogo), queer ir darbininkų klasės patirčių tematikos (pavyzdžiui, Nikolo Koutsodončio) iki dėmesio moterų ir migrantų patirtims (P. Efstathia) – tiek daug skirtingų ir įdomių tendencijų.

– Turbūt natūralu, kad skaitydama tavo eilėraščius susimąsčiau, kuriai „poetinei kraujo grupei“ Lietuvoje galėtum priklausyti. Tavo poezija man pasirodė artima Ievos Toleikytės, Austėjos Jakas ir Linos Buividavičiūtės kūrybai. Galbūt ir pati Lietuvoje jau esi užmezgusi poetinių draugysčių? Ar yra autorių, kurių poeziją vertini arba jautiesi jai artima?

– Ačiū, kad apie tai pagalvojai. Ir pati norėčiau perskaityti paminėtų poečių kūrybą.

Su lietuvių poezija teko susipažinti tik labai ribotai, tad nekantrauju apie ją sužinoti daugiau. Man artima Kristinos Tamulevičiūtės kūryba, jos literatūroje yra šiek tiek raganiškumo, su kuriuo jaučiu ryšį. Kelis kartus skaičiau Gyčio Norvilo eilėraščių knygą, kurią 2015 m. Kroatijoje vykusiam festivaliui „Goran’s Spring“ išleido SKUD IGK. Ji man labai patiko. Esu susipažinusi ir su Rimo Užgirio, Aušros Kaziliūnaitės bei Gretos Ambrazaitės eilėraščiais, išverstais į anglų kalbą, – jie taip pat mane sužavėjo.

– „Poetinis Druskininkų ruduo“ vyksta Vilniuje ir Druskininkuose – Dzūkijos regione esančiame mieste, kuriame gamta, miškai ir jų gėrybės yra neatsiejama vietos dalis. Panašų artumą gamtai atrandu ir tavo poezijoje: žmogus nėra atskirtas nuo aplinkos – jo kūnas susilieja su augalais, gyvūnais ir žeme, o ribos tarp skirtingų gyvybės formų išnyksta. Gamta tampa atminties, tapatybės ir net išlikimo erdve. Eilėraštyje „Gražesnės lopšinės“ rašai: „Nėra būdo pereiti tarp dviejų pasaulių / Nėra kito pasaulio / Žmogus tai gamtos dalis nepaklūstanti gamtai / Sakydami: du skirtingi pasauliai / apveliame painiavomis muziką ir nyksmą“ (vertė Kristina Tamulevičiūtė).

Kaip susiformavo tavo pasaulėvaizdis, kuriame žmogus tampa platesnio pasaulio dalimi? Kodėl tau svarbu tokios simbiozės ieškoti?

– Visada taip jaučiau. Pasaulis susijungęs į perregimą sistemą, o gamta yra tokia pat mūsų dalis, kaip ir mes – jos. Artimiausios mūsų aplinkos negalima nuo mūsų atskirti; tai oras, kuriuo kvėpuojame, vanduo, kurį geriame, saulė, kuri mums suteikia gyvybę. Augau mažame miestelyje, kuriame yra trys upės ir daugybė medžių, žolės. Nekantrauju aplankyti Druskininkus, nuotraukose ši vieta atrodo magiška.

– Karo patirtys tavo poezijoje iškyla per tai, kas iš pradžių atrodo paprasta ir kasdieniška: šeimos istorijas, namų erdves, darbą, kūną ir daiktus. Ši kasdienybės poetika tampa būdu kalbėti apie istorinę traumą ir jos paliktus randus. Eilėraštyje „Baklažanas“ rašai apie ligoninę, „kurioje jokia moteris neturėtų gimdyti / ir joks vaikas neturėtų pirmą kartą pamatyti pasaulio“. Minėjai, kad „Duonos ir arklio etikoje“ asmeninės karo ir migracijos patirtys atskleidžiamos per alegoriją. Ar alegorija ir poetinė transformacija padeda priartėti prie įvykių, kurių neįmanoma perteikti vien tiesioginiu pasakojimu?

– Taip, būtent taip. Įspūdinga ir reta yra tai, kaip tu supranti ne tik tekstą, bet ir už jo slypinčius jausmus bei procesus.

– Ačiū, Marija. Tavo poezijoje taip pat svarbios išvykimo ir sugrįžimo temos. Ar migraciją tavo kūryboje būtų galima suprasti ne tik kaip istorinę ar politinę patirtį, bet ir kaip tam tikrą egzistencinę būseną – nuolatinę tikrųjų namų paiešką?

– Migracija man yra nuolatinė būsena. Iš pradžių – kaip pabėgėlei, kai metus praleidome nuolat kraustydamiesi iš vienų namų į kitus. Vėliau persikėliau studijuoti, o paskui išvykau į Graikiją, nes įsimylėjau. Dabar gyvenu tarp Graikijos ir Kroatijos, taip pat daug keliauju. Neturėti vienų namų miesto pavidalu man tinka. Mano namai yra gamta, poezija ir žmonės, kuriuos myliu. Galų gale, pati sau esu namai.

Anksčiau ši būsena vertė jaustis tarsi be krypties, bet dabar jaučiu, kad tai yra savotiška gausa ir palaiminimas – kaip turtingi žmonės turi daug namų, taip ir aš esu turtinga. Tik mano namai nėra materialūs, juos sukuria mano meilė jiems. O namai man atsidėkoja suteikdami laisvės pojūtį.

– Moteriškos patirtys yra tarsi tavo eilėraščius jungianti gija: motinos, dukterys, močiutės ir moterys, kurių gyvenimai atsiskleidžia per kasdienius, buitinius ritualus. Tavo poezija neretai ištrina ribą tarp asmeninės ir istorinės patirties. „Gražesnėse lopšinėse“ rašai apie motinos ir dukters santykį, intymumą, išsiskyrimą ir kaltę, o „Baklažane“ motinos figūrą susieji su darbu, prarastais namais ir karo istorija. Kritikai tavo kūrybą apibūdina kaip feministinę, taip pat išskiria ekofeministinius aspektus. Esi sakiusi, kad feminizmas tau suteikė drąsos būti nuoširdžiai ir kalbėti nebijant kitų reakcijos. Ar feministinė perspektyva pakeitė ir tai, kaip matai žmogų, jo santykį su pasauliu, istorija?

– Feminizmas man yra lygybės teorija ir praktika. Jo tikslas – kad moterys ir vyrai gyventų lygiavertiškai, oriai, pagarbiai ir laisvai. Vis dėlto feministė moteris dažnai pateikiama kaip radikali. Tačiau anksčiau ir siekis galėti balsuoti buvo laikomas radikaliu. Vėliau – dirbti. Tada – gauti vienodą atlyginimą ir nebūti išnaudojamai, engiamai. Šiandien radikalu yra pasakyti „feminicidas“, „abortas“. Nemanau, kad taip turėtų būti.

Feminizmas mane įkvepia suprasti, kad tai, kas yra radikalu ir kas nėra radikalu, bei tai, kokia turėtų būti moteris ir koks turėtų būti vyras, priklauso nuo laikmečio, o ne nuo universalios, objektyvios tiesos. Yra įvairių būdų būti feministe. Nemažai nesutarimų pasitaiko ir pačiame judėjime. Tačiau apskritai manau, kad feminizmo esmė paprasta: moterys ir vyrai turi būti lygūs. Pati rašau panašiai, vadovaujuosi tam tikrais esminiais įsitikinimais tiek apie pasaulį, tiek apie estetiką. Tai yra mano kūrybinės praktikos dalis. Tais įsitikinimais vadovaujuosi laisvai, nesirūpindama niekuo kitu, tik savo pačios vidiniu kompasu.

– Kūnas yra viena iš centrinių tavo poezijos ašių: jis keičiasi, susilieja su gamta, talpina prisiminimus, traumas ir geismą. Eilėraščiuose, tokiuose kaip „Kraustynės“, kuriame „iš ausų auga vandens lelijos / o stuburas tarsi strėlytė / rodanti į pietus“, kūno ribos išsiplečia, „įauga“ į aplinką. Ką kūnas leidžia išreikšti taip, kaip vien kalba galbūt negalėtų?

– Tam, kad galėtume tiksliai išreikšti savo mintis, turime išmokti kalbą: ją įvaldyti, nuolat su ja sąveikauti. Kita vertus, tuo pat metu kalba formuoja ir mūsų mintis. Tai grįžtamasis ryšys. Kūnas tiesiog yra. Tam, kad egzistuotų, kūnui nereikia nieko kito, išskyrus atlieptus materialius poreikius. Per šiuos poreikius kūnas iškart susijungia su aplinka. Jis turi akis, kad matytų, odą, kad liestų, nosį, kad uostų, ausis, kad girdėtų, liežuvį, kad ragautų.

Kognityvusis „aš“ nėra tiesioginis – tam, kad susijungtų su pasauliu ir jį apdorotų, jam reikia kalbos. Šiuo požiūriu kūno betarpiškumas ir susitelkimas į jį leidžia „praslysti“ į tas vietas, kurių dėl kalbos ribotumo negalime pasiekti.

– Grįžkime prie poezijos ritualų. Tavo poezija man pasirodė gana artima išpažintinei: joje daug asmeninių patirčių, prisiminimų ir intymių santykių su aplinkiniu pasauliu. Esi sakiusi, kad mėgsti rašyti naktį, kai visi miega, – tyloje, su puodeliu arbatos ar kavos, laukdama ryto. Kaip atpažįsti, kad asmeninė patirtis ar akimirka iš kasdienybės turi potencialo tapti eilėraščiu?

– Viskas gali tapti eilėraščiu. Tereikia būti atidiems ir pastabiems, kad tą potencialą pamatytume.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir „Versopolis“, iš dalies finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“