Apie institucijų formuojamus įvaizdžius, arba Žvilgsnis į brolių Gataveckų kūrybą

Iškart prisipažinsiu: kai socialinių tinklų platybėse išvydau, kad Algirdo ir Remigijaus Gataveckų kūryba užkabino institucijos ir žmogaus santykių temą, man pasidarė smalsu – ne todėl, kad broliai iki šiol pasižymėjo itin realistiška tapybine raiška, o todėl, kad jų nagrinėjama tema sietina su man artima socialine virtuve – individo ir institucijos santykio paieška per vidinio procesų dalyvio žvilgsnį.

„Kodas: aš esu“ – toks menininkų šiuo metu galerijoje „Meno niša“ eksponuojamos parodos pavadinimas. Atėjusi į parodą, neskubėjau skaityti jos aprašymo. Peržengus galerijos durų slenkstį žvilgsnį patraukė tarsi parodos instrukcija – trys trumpi sakiniai:

Susipažink su vidaus tvarkos taisyklėmis.

Privalai laikytis nustatytos dienotvarkės.

Privalai vykdyti darbuotojų teisėtus nurodymus.

Trumpam suglumau ir kaip uoli biurokratė ėmiau akimis ieškoti išsamesnių taisyklių ar žemėlapio, kaip taisyklingai apžiūrėti parodą, nuo kurio paveikslo ir nuo kurios salės pradėti, tačiau jokių kitų (detalesnių) taisyklių neradau.

Audriaus Solomino / „Meno nišos“ nuotraukos

Susikoncentravau į parodos struktūrą: vienoje salėje eksponuojami šviesių tonų ir lengvu potėpiu pasižymintys paveikslai su besikartojančiu našlaičių žiedlapių motyvu, kitoje – instaliacija su demontuotais ir „perfasuotais“ paveikslais. Parodą narplioti nusprendžiau nuo „lengvesnių“ kūrinių. Pirmas darbas, su kuriuo „užmezgiau kontaktą“, – tarsi domino kauliuko motyvas. Šis darbas man pasirodė itin jautrus socialiniu požiūriu (žinant menininkų biografinius faktus: 1994–2004 metus jie praleido Alytaus vaikų globos namuose) ir įdomus savo raiška – taisyklingo kvadrato formato drobės didžioji dalis palikta balta (neužtapyta), vietomis padengta plonu šviesių (pastelinių) spalvų dažų sluoksniu. Centrinėje dalyje tarsi akvarelės liejinys – permatomas, iškirptas, suplėšytas ir vėl suadytas (susiūtas), bet nebevisavertės struktūros ir išvaizdos našlaitės žiedlapis. Aplink žiedlapį keturiuose drobės kampuose pažaidos: per audinį lendantys neaiškūs dariniai – tarsi buki spygliai, užbaigiantys paveikslo kompoziciją. Panašus kompozicinis motyvas ir kituose šioje salėje eksponuojamuose paveiksluose. Susimąsčiau, ką simbolizuoja menininkų paveiksluose kartojamas būtent šis kompozicinis penketo motyvas. Paveiksluose besikartojantis motyvas, analogiškas formatas ir artima spalvinė gama primena QR kodą. Galbūt menininkai taip užkodavo savo pačių autobiografiją ir išgyvenimus, o gal yra kita simbolinė ar metaforinė prasmė?

Nusprendžiau pasidomėti penketo simbolika. Kaip nurodoma laisvojoje enciklopedijoje (Wikipedia), penketas turi plačią prasmių istoriją: nuo politinio lenkų traktato iki gerai žinomo Senegalo religinio simbolio – quincunx. Viena iš nurodomų reikšmių, kuri, mano manymu, gali būti traktuojama kaip šios parodos atrakinimo kodas, – tai kalinio tatuiruotės simbolika, kur keturi kampiniai taškai reiškia kalėjimo sienas, o centrinis taškas suvokiamas kaip pats kalinys¹. Tokios tatuiruotės buvo paplitusios ne tik įkalinimo įstaigose, bet ir tarp paauglių vaikų globos namuose. Tik išsiaiškinus šį faktą man po truputį pradėjo skleistis menininkų koduotas parodos kontekstas – ši paroda ne tik apie žmogaus nusavinimą, sudaiktinimą ar tapimą institucijos dalimi (suteiktu kodu), bet ir apie žmogaus kaip asmenybės vertę ir savivertę visuomenėje.

Miglė Eleonora Černikovaitė ir Meda Mitkutė moksliniame straipsnyje „Tapatybės raiška skirtingų kultūrų simbolių tatuiruotėse“ nurodo, kad vartotojiškoje visuomenėje manomoji vertė tampa svarbesnė už vartojamąją², tai galima suvokti ir kaip žmogaus vertės suvokimą per jam visuomenės klijuojamas etiketes ar išankstinį nusistatymą. Šis socialinės asmens tapatybės nuosavybės ir institucinio savininkiškumo diskursas, parodoje konstruojamas per asmenines menininkų patirtis, tik pabrėžia šios problemos svarbą šiandieninėje visuomenėje. Ir nors parodos pristatyme nurodoma, kad menininkai „vengia vienareikšmiško institucijos vertinimo“, našlaičių žiedlapių paveikslų cikle juntamas menininkų negatyvus požiūris į pačią sistemą kaip mechanizmą, kur gyvenimas tarsi pradedamas „nuo balto lapo“ (išrovus, išplėšus, tarsi be šaknų, tarsi be praeities), Gataveckų atveju – nuo baltos drobės, kuri tarsi ir balta, tačiau jau deformuota: pradeginta, išbadyta, prisiūta… Tačiau tai tik viena dalis eksponuojamų kūrinių.

Didžiausias dėmesys parodoje skiriamas ne našlaičių ciklui, o instaliacijai: joje nuo porėmių nuplėštos drobės su jose esančiais paveikslais (kurių užuominas gali pamatyti, tik apžiūrėdamas iš arti) tarsi išmirkytos mėlyname rašale, kaip pirmoko, bandančio rašyti į baltą sąsiuvinio lapą ir rašaluotais pirštais paliekančio atspaudus ne tik sąsiuvinio paraštėse, ant rankogalių, bet ir stalo paviršiuje, – šiuo atveju ant permatomos plėvelės ir likusių apnuogintų paveikslų porėmių. Stipriai įtemptos pakavimo plėvelės varžo ir laiko sulankstytas „rašaluotąsias“ drobes. Ši instaliacija mane verčia mintimis nukrypti į 1992 metus, į mano pačios pirmos klasės mokyklos suolą… ir bandymą „susidraugauti“ su rašalu ir sugertuku.

Dvi salės su skirtingais koloritais: baltu ir mėlynu. Žiūrint į instaliaciją, man kyla klausimas: kodėl menininkai pasirinko būtent mėlyną spalvą? Gal todėl, kad, kaip rašo Jamesas Foxas, „jokia kita spalva taip neįkūnija tokio karčiai malonaus jausmo kaip mėlyna [...] mėlynos spalvos neapibrėžtumas, svyravimas tarp buvimo ir nebuvimo XIX a. viduryje tapo to laiko kartos tuščių idealo paieškų simboliu.“³ O gal yra ir kita reikšmė? Vėl krypstu į parodos aprašymą, jame nurodoma, kad tas mėlynas „rašalas“ yra lazurito mėlis, kuris anksčiau buvo siejamas su sakralumu bei prabanga ir instaliacijoje sietinas su žmogaus vertės kūrimu ir pasisavinimu. Bandau susidėlioti transformacijos eigą iš paveikslo į instaliaciją: pirma nutapomas paveikslas, pasižymintis savo kompozicija, turiniu, koloritu. Įdėmiai įsižiūrint į instaliacijos objektus – galbūt tęstinis našlaičių ciklas. Vėliau atliktas mechaninis procesas – paveikslas atskirtas, t. y. drobė su jau esamu nutapytu paveikslu nuplėšta nuo ją laikančio porėmio. Tarp eksponuojamų objektų matomi drobės įplyšimai, kažkur pasilikę metalinių kabių likučiai. Kaip rodo pirštų atspaudai, palikti tiek ant porėmių, tiek ant plėvelės, kitas veiksmas – paveikslų suvienodinimo procesas negrįžtamai juos padengiant lazurito mėliu, sulankstant ir supakuojant į apsauginę permatomą plėvelę, kuri lyg ir laiko, lyg ir saugo, lyg ir įleidžia šviesos, bet kartu formuoja, veržia ir uždaro. Buvęs paveikslo turinys žiūrovui nebepasiekiamas. Jį, ko gero, žino tik patys menininkai, nes ant instaliacijai naudotų porėmių kamputyje užrašytos datos – dar vienas kodas žiūrovui.

Nors patys menininkai ir nurodo, kad ši paroda nesietina su kuria nors konkrečia institucija ir žiūrovui šią reiktų suvokti žvelgiant plačiau – kaip į struktūrą, organizuojančią, kontroliuojančią kasdienį žmogaus gyvenimą, mano manymu, ši paroda neatsiejama nuo menininkų biografijos, o pasirinkta instaliatyvi kūrybinio projekto raiška tai tik pabrėžia. Kaip jau minėjau, ateiti į parodą mane paskatino smalsumas, o dabar galiu konstatuoti, kad buvo įdomu pamatyti meninį projektą asmenų, išgyvenusių „institucinę mėsmalę“, kurie apie procesus kalba per simbolius ir metaforas, taip jautriai ir subtiliai atkreipdami visuomenės dėmesį į vis dar egzistuojančias socialines mūsų šalies problemas.

Algirdo ir Remigijaus Gataveckų personalinė paroda „Kodas: aš esu“ galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veikia iki spalio 3 d.