Hamletiška dilema – tapyti ar rašyti?
Gal kada nors Theo Bardsley sugrįš prie menotyros tekstų rašymo, gal ir ne. Jam, jaunam menininkui (g. 1997), gyvenančiam Londone, baigusiam vieną iš geriausių pasaulyje Mančesterio universitetą, menotyrą, viskas priešaky. Na, nepavyko išgriebti prisipažinimo, kada ir kodėl jam toptelėjo mintis tapyti. Telieka tai asmeninė paslaptis. Tik nustebino londoniečio ekstravertiškas nusiteikimas tapyti lankytojams atviroje erdvėje. Kiekvienas užsukęs į Vilniaus Tumo galeriją galėjo pamatyti Theo prie molberto, tapantį aliejiniais dažais, ir net pakalbinti jį pačiomis įvairiausiomis temomis. Kas tai – performansas, menininko moto, gatvės meno įtaka, Londono triukšmo atgarsiai? Pagaliau ne taip ir svarbu, kai viskas, visas socialinių vertybių statinys apsivertė aukštyn kojomis.
Apie tai byloja atvira Theo aliuzija į Édouard’o Manet „Olimpiją“ (1863), kūrinį, aplink kurį buvo kilęs vertybių konfliktas ir kuriam priklijuota meninio nuopuolio etiketė. 1865 metais Paryžiaus salone eksponuotas paveikslas sukėlė „karinį“ nuomonių konfliktą ir turinio (pavaizduota Paryžiaus prostitutė) bei estetinių pažiūrų (kūno, veido koloritas, tapybos
Theo Bardsley. The Nail Painter. 2026
technika) atmetimą. Dabar tai skamba kaip anekdotas, absurdas, kaip neįtikėtinai juokinga istorija. Theo Bardsley paveikslas „The Nail Painter“ („Nagų lakuotojas“, 2026) – užuomina į laiko vertybinę kaitą, istorinės svarbos impresionisto paveikslą jis pasitelkia švelniam ironijos gūsiui, nesukeldamas pasipiktinimo bangos. Britų menininko kūrinys, kuris gali būti suvokiamas kaip pikantiška buitinė scena, išmanantiems dailės istoriją primena Manet „Olimpiją“, kitiems – linksmą išdaigą. Nenuostabu, kad ir akademiniu šaltuku dvelkiančią menotyrą keičia paprastumu ir žaisme grįsta rašymo maniera, o nuobodulį išstumia pusiau rimta, pusiau juokinga dailininkų kūrybos interpretacija. Jokia staigmena ir mūsų kultūros teritorijoje tapantys menotyrininkai ar į meno kritikos rašymą panirę tapytojai, kaip antai ir tebesikartojantys karingi išpuoliai prieš viešose erdvėse eksponuojamus kūrinius.
Per visą Theo Bardsley kūrybą viltingai driekiasi menotyros žinių šleifas, bet jaunasis tapytojas meistrišku šokėjo piruetu išsisuka nuo tiesmuko stiliaus, epochų, menininkų autoritetų paveldo, savo kūrybos scenoje pasaulį nužvelgdamas jaunojo optimisto akimis. Taip norėjosi išlaužti nors kokį dramatišką liudijimą, bet nepavyko. Paklaususi, ką simbolizuoja jo paveiksluose besikartojantis juodas katinas, išgirdau tik juoką ir patikinimą, kad tai įprastas Londono aludžių lankytojas ir simbolizmo čia nė kruopelytės neaptiksime.
Taigi, Theo save laiko kasdienybės istorijų pasakotoju. Pamatyti vaizdai jo atmintyje nugula lyg dulkės ant lentynos ir tik papūtus kūrybiniam įkvėpimo vėjui atsiranda drobėse. „Echoes of the Room“ („Kambario aidai“) – tokia jo kūrybos koncepcija. Estetinę sampratą jis apibrėžia paprastai, keliais teiginiais: jam nerūpi vaizduojamų personažų anatomija, išlaikydamas ryšį su realistiniu objekto vaizdavimu, svarbiausiu tikslu laiko kuriamą emociją. Theo paveikslų vaizdas suplokštintas, nutapytas plokštumine ornamentine maniera. O tai jau prancūzų tapytojo Henri Matisse’o tapybinis paveldas. Prancūzų tapytojas, fovizmo pradininkas emocijas reiškė ornamentine formų ir spalvų derme. Theo Bardsley patinka ne tiek fovistinis spalvų riksmas, kiek primityvizmas, aiškios jo išraiškos šaknys jaunajam tapytojui ypač prie širdies: sąmoningai supaprastintos formos, plokštuminis vaizdavimas, su vaikišku naivumu nutapyti personažai. Londoniečio tapomos moterys turi ir modiljaniškų moterų bruožų, jos panašios viena į kitą, niekada neištrūkstančios iš Theo kambario erdvės.
Tapytojo kambario aidai, jo sukurtas pasaulis, išniręs iš atminties, palieka dvejopą įspūdį: viena vertus, jis puikiai išmano meno istoriją, kita vertus, turi nenusakomo, vadinasi, individualaus stiliaus bruožų, jo prieiga prie didžiųjų tapybos meistrų subtili ir šiuolaikiška. Jis taip vykusiai suplaka tapybinį kokteilį, kad gali tik jį maloniai gurkšnoti arba nusišypsoti, beieškodamas atpažįstamų paveikslų motyvų.
Prisimenu, kai galerijoje pirmą kartą pamačiau Theo Bardsley tapybą, iškart mintyse priklijavau etiketę – naivusis menas ir laiku save subariau – atsargiai su tuo „viskas aišku“, nes iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau ir įdomiau.
Theo Bardsley personalinė paroda. „Echoes of the Room“ Tumo galerijoje (Užupio g. 28, Vilnius) veikia iki spalio 11 d.
