Naktinių drugių ferma

 

Ištrauka iš apsakymo

 

Beldimas į duris buvo panašus į jų slaptąjį beldimą, kurį buvo susigalvoję tam atvejui, jeigu aplinkui imtų dėtis neaiškūs dalykai, rodantys, jog negalima kažkuo pasitikėti, bijant, kad atidarius duris neįsiveržtų neprašyti svečiai, galintys visiems laikams užgesinti viduje spurdančią šviesą. Tačiau atidaręs duris išvydo ne Dorką, o Talą, kuris, įsiliejęs tarsi šešėlis į ilgo koridoriaus prietemą, rankomis neaiškiai yrėsi ore.

– Eime, – tarė Talas pašnibždomis.

– Kur? – paklausė Ervinas, šiek tiek nustebęs, o gal labiau išsigandęs.

– Tiesiog eik su manim, – kiek įsakmiai pasakė Talas.

Ervinui galvoje ėmė dėliotis įvairūs scenarijai, kuriems jo vidus visai nenorėjo pritarti. Bet kokio velnio jis čia atsivilko naktį, galvojo Ervinas, kai jau beveik miegojau. Juk visi tokiu metu dažniausiai miega. Nejaugi jis mus išduos, galvojo, bet ne, ne, negali, būtų visiška nesąmonė, mes tiek daug metų pažįstami, jis mano senas draugas, jis man kaip giminė, gal net kaip brolis, įtikinėjo save Ervinas. Neturėdamas kitos išeities ir nenorėdamas pasirodyti paranojiškesnis už savo klausimus, įsispyrė į batus, numestus šalia durų, ir išsliūkino nedrąsiai į koridorių.

Talas prikišo prie lūpų pirštą ir sušnypštė kaip gyvatė, duodamas suprasti, kad reikia laikytis tylos. Bet juk jie buvo name tik trise, galvojo Ervinas, penkiese, įskaitant šunis, pataisė mintyse esančiųjų skaičių. Talas dar kartą šnypštelėjo, lyg Ervinas būtų visa tai galvojęs ne galvoje, o garsiai. Jie nulipo laiptais iš antro aukšto ir nuėjo iki šaldytuvo. Talas iš jo ištraukė butelį baltojo vyno.

– Gersi? – paklausė Talas, pirštu braukdamas per aprasojusį butelio kaklelį.

– Gersim vyną? – nustebęs paklausė Ervinas.

– Pasiimsim jį, – tarė Talas, kita ranka pačiupdamas dvi taures, kurios išlindo iš sienos kaip vaiduokliai.

Ervinas nieko neatsakė, tik žvilgtelėjo į Talą keistu žvilgsniu, kupinu nesupratimo, kas čia vyksta ir kodėl jie turėtų naktį gerti vyną, ir kodėl jie elgiasi taip tyliai, kaip maži vaikai, kurie stengiasi išsprukti iš namų nepažadinę miegančių tėvų.

– Tiks, – atrėžė Ervinas, nusišypsodamas visiškai netikra šypsena, tokia pat staigiai pasirodžiusia ir vaiduokliška kaip tos taurės iš sienos.

– Eikime tyliai, kad nepažadintume brolių, – sušnibždėjo Talas.

Ervinas tik po to suprato, ką jis turi omenyje sakydamas „brolių“, kai pamatė ant didelės sofos miegančius šunis.

– Jie kietai miega, bet pabudę gali pradėti loti, – tarė Talas. – Jie senukai.

Abu išėjo pro duris į kiemą ir patraukė link šiltnamio, kuris gulėjo it ant žemės įsitaisęs didžiulis padaras juoda stikline oda, kurioje nebuvo jokio gyvybės ženklo ir nesimatė nė menkiausio žiburėlio.

Talas atrakino piršto atspaudu duris ir jie įėjo vidun. Šiltnamis buvo milžiniškas. Toks didelis, kad Ervino akys klaidžiojo po visą plotą atsimušdamos nuo stiklų kaip rakete pamušti teniso kamuoliukai. Jis žvelgė į šimtus naktinių žibintų, kurie taip ryškiai degė, jog net delnu prisidengė akis.

– Imk akinius, – tarė Talas, iš kišenės išsitraukęs kelias poras stačiakampių plokštelių su siaurais horizontaliais plyšeliais akims, kurių kraštuose buvo pritaisyta guma ar kažkokia plona virvelė.

– Kas čia? – paklausė Ervinas, rankose vartydamas neaiškų daiktą.

– Užsidėk, kad nepliekstų taip į akis, – paragino Talas, užsidėjęs akinius greičiau, nei spėjo sudegti sekundė.

– Kaip dėtis? – it mažas vaikas paklausė Ervinas, pirštais mėgindamas perskaityti, kas tai per medžiaga, ar tai metalas ar plastmasė.

Talas paėmė akinius ir uždėjo taip pat greitai kaip ir sau, regis, Ervinas net nespėjo sureaguoti, tik pajuto, kad akių nebebado šviesos adatėlės, ir pamatė, kad tamsiame stiklo atspindyje jis panašus į eskimą, stovintį baltoje dykumoje, prisidengusį akis specialiais akiniais nuo įkyraus sniego blizgėjimo.

– Taip kur kas geriau, – šūktelėjo Ervinas, nusišypsodamas ir dėkodamas už tokią šviesos užtvanką akims.

– Ar ne keista, kad kartais negali priimti to, ką pats skleidi? – bjauriai išsiviepdamas rėžė Talas.

– Apie ką tu? – nepagavęs minties, paklausė Ervinas, dairydamasis į naktinius drugius, kurie tarsi juodi audros debesys tvenkėsi aplink žibintus.

– Apie šviesą, – atsakė Talas, šiek tiek susinervinęs, kad Ervinas nepagavo minties ir jis turėjo paaiškinti, ką turėjo omenyje.

Jam atrodė, kad tai visiškai akivaizdu. Pagalvojo, kad Ervinas turėjo labiau pasikuisti smegeninėj, o ne iš karto prašyti, kad viskas būtų patiekta ant lėkštutės.

– Šiąnakt man reiks tavo pagalbos, – tarė Talas. – Jums drugalo irgi reikės nemažai.

Ervinas labai nustebo, net nusismaukė akinius ant barzdos ir atlošė galvą, nesąmoningai dairydamasis į šiltnamio stogą. Jis niekada gyvenime nebuvo girdėjęs, kad Talas ką nors prašytų pagalbos. Jis žinojo, kad Talas nieko neįsileidžia ir neįsileis. Tai buvo slaptas pasaulis, kuris priklausė tik jam vienam. Tai buvo paslaptis, kurios niekas kitas negalėjo pamatyti. O dabar ir jis viską išvys savo akimis. Pamatys dalykus, kuriuos tik įsivaizdavo.

Ervinas ėmė galvoti, kad tai pats didžiausias pasitikėjimo gestas, kokio tik jis yra sulaukęs iš Talo per visą jų pažinties laiką. Viena yra gauti drugalo tiek, kiek prašoma, visai kas kita – prisidėti prie paruošimo ar gamybos, galvojo Ervinas. Jis žinojo, kad, be jo, čia niekas kitas nebuvo įkėlęs kojos ir nebuvo matęs, kaip viskas atrodo iš vidaus.

– Tu čia rimtai? – su vaikišku džiugesiu paklausė Ervinas.

– Rimčiausiai, – atsakė Talas. – Vienas seniai nebespėju, – pridūrė ir atkimšo vyno butelį.

– Ką reikės daryti? – paklausė Ervinas lyg ketindamas įsivaizduojamu parkeriu konspektuotis teoriją nematomame sąsiuvinyje, vos spėjęs sugriebti taurę, kurią Talas beveik mestelėjo į rankas.

– Tuoj viską paaiškinsiu, – tarė Talas, vilkdamasis baltą kombinezoną. – Skinsim prinokusius drugius.

 

●

 

– Nenorėjau, kad Dorkas išgirstų, – išpyškino Talas, imdamas iš spintos didelį pintą krepšį su petnešomis, skirtomis užsikabinti ant nugaros.

– Kad neišgirstų ko? – paklausė Ervinas, mėgindamas įlįsti į baltą kombinezoną.

– Mūsų, – sušnibždėjo Talas, pasitaisydamas akinius, skirtus pridengti akis nuo žibintų šviesos.

Šiltnamyje buvo šimtai šviestuvų, kurie švietė ryškiau nei saulė. Ervinas niekaip nesuprato, kaip tiek daug šviestuvų šiltnamyje neišsklaido tamsos. Tarp kiekvieno šviestuvo buvo ne mažiau kaip penkiasdešimt metrų ir tie tarpai buvo tamsūs kaip naktis, iš kurios vis išskrisdavo ir į juodą debesį įsiliedavo nauji drugiai, jį vis šiek tiek paaugindami.

– Pradėsime nuo pačių tolimiausių, – tarė Talas, užsitraukdamas kombinezono užtrauktuką iki pat smakro.

– Kodėl nuo tolimiausių? – vedamas smalsumo paklausė Ervinas.

– Nes psichologiškai lengviau eiti link išėjimo, – tarė Talas, įduodamas Ervinui į rankas tokį pat pintą krepšį. – Čiupk tas mažas kopėčias, – pridūrė.

Ervinas apsidairė mėgindamas akimis rasti, apie kokias kopėčias kalbama, ir pamatė nedideles, A formos, kyšančias iš praviros metalinės spintos, iš kurios Talas traukė krepšius ir visus kitus darbui reikalingus įrankius.

Spinta buvo prigrūsta pintų krepšių ir kopėčių, medinių ir aliumininių, teleskopinių ir paprastų, ant pakabų matėsi sukabinti kombinezonai, ne tokie kaip jų, o juodi kaip nakties kamufliažas.

Kodėl jų tiek daug, galvojo Ervinas, jeigu Talas visuomet dirbo tik vienas, kam jam tiek daug pasikartojančių daiktų. O gal tai stebuklinga spinta, klonuojanti daiktus, mintyse nusijuokė Ervinas, išorėn išleisdamas tik mažą vos įžiūrimą šypsenėlę.

– Eime, – tarė Talas ir kiekvienas nešinas kopėčiomis ir krepšiu ant nugaros nužingsniavo šiltnamio pakraščiu, kuriuo iki pat tolimiausių žibintų vedė siauras senų betoninių plytelių takas.

Šiltnamis buvo milžiniškas ir tolimiausi žibintai mirgėjo pro naktinių drugių besiplakančius kūnelius, jų šviesa atrodė tarsi iškarpyta, fragmentiška, išsibarsčiusi juodose tamsos salelėse.

Ervinas net pavargo eiti, jam rodėsi, kad jie eina vietoje, nes vaizdas beveik nesikeitė, tik šiek tiek kito perspektyva. Priartėję žibintai nutoldavo, o nutolę žibintai priartėdavo. Jie taip lengvu žingsniu pėdino kone ištisą valandą beveik nekalbėdami, tik retkarčiais pasikeisdami vienu kitu sakiniu ir ilgomis pauzėmis.

– Atremk kopėčias į šį, – pirštu parodė Talas į krašte stovintį žibintą.

Jų buvo tik penki į plotį, pradžioje Ervinas mėgino skaičiuoti, kiek jų driekėsi į ilgį, bet ties penkiasdešimt kažkelintu pametė skaičių, nes užsigalvojo apie Izabelę.

– Kaip atremti? – kaip pirmokas paklausė Ervinas, lyg kopėčių atrėmimas į kažkokį daiktą būtų itin sudėtingas ir rimtų paaiškinimų reikalaujantis darbas.

– Matai, ties kopėčių viduriu yra V formos griovelis, – tarė Talas.

– Matau jį, – išlemeno Ervinas, mėgindamas išskleisti kopėčias.

– Neskleisk, atremk tiesiai, – riktelėjo Talas.

– Bet juk galima jas išskleisti ir užlipti pastačius šalia, – tarė Ervinas.

– Mes čia susirinkom ne ginčytis, – išrėžė Talas, šiek tiek supykęs.

Ervinas daugiau nieko nesakė ir suskleidęs kopėčias atrėmė į žibintą taip, kad V formos griovelis jį apžiotų it pravertas metalinio paukščio snapas.

– Ko lauki, ropškis, – paragino Talas. – Aš eisiu tolyn prie kito.

– Ir nuo ko pradėti? – sutrikęs paklausė Ervinas.

– Pirmiausia surink visus apačioje, tada kilk aukštyn, – tarė Talas, tarsi tai būtų taip lengva kaip skinti obuolius.

– Bet kad jie nuolat neria iš tamsos ir jų vėl pasipildo, – išlemeno Ervinas, žiūrėdamas į atskriejančius naktinius drugius, kurie iš suplyšusios tamsos kišenės išbyrėdavo lyg sparnuotos monetos.

– Visų ir nesurinksi, čiupk, kiek pavyksta, – rėžė Talas ir nužingsniavo nešinas kopėčiomis prie gretimo žibinto.

 

●

 

Dorkas kaip visada blogai miegojo, nes vis sapnavo keistus sapnus ir prabusdavo išpiltas šalto prakaito. Mėgino ranka užčiuopti dėžutę, bet jos nerado, tuomet prisiminė, kad Ervinas ją konfiskavo ir išsinešė.

Gulėjo žiūrėdamas į lubas ir skaičiavo pro langą nuo medžių šakų krintančius šešėlius. Skaičiavo, kiek kartų kiekvienas sujuda, tuomet kiek kartų nesujuda, po to išlipęs iš lovos vaikščiojo nerasdamas sau vietos ir prisiminė, kad kažkokią dėžutę matė poilsio kambaryje, virš židinio. Joje tikrai turėtų būti bent šiek tiek drugalo, pagalvojo Dorkas ir įsispyręs į batus nusprendė eiti patikrinti.

Visur buvo tamsu, tyla, tekanti koridoriumi it nebyli upė, leidosi žemyn laiptų kriokliu, putodama ir apačioje įsiliedama į kambarių įlankas. Viename jų miego valtimis plaukiojo šunys, kartais knarktelėdami ir išbaidydami jos ramią tėkmę.

Dorkas tipeno lyg vaikystėje, kai nenorėdamas pažadinti miegančių tėvų išsmukdavo į galinį kiemą parūkyti. Nusileidęs laiptais išvydo miegančius šunis, šie nubudo vien nuo jo žvilgsnio ir pradėjo garsiai loti.

Jis sutriko ir nežinojo, ką daryti, nes nebuvo šunų mylėtojas ir neturėjo jokios stebuklingos dūdelės, kuria sugrojus melodiją šie kristų atgal į savo šunišką miegą. Dorkas stovėjo įkalintas jų lojimo narve, bijodamas pajudėti, nenutuokdamas, ko reikėtų imtis, kad kaip nors išsiropštų pro tas siaubą keliančias garso grotas.

Nors jis ir nebuvo geras dainininkas, pirma į galvą šovusi mintis buvo dainuoti, bet stresinėje situacijoje neprisiminė nė vienos dainos, net vaikiškos. Viskas, regis, išsiliejo ir išsiskaidė kosmoso platybėse, ištirpo žodžiai ir eilutės, bet po kelių sekundžių kažkas galvoje žybtelėjo. Jis staiga pradėjo repuoti seną ODB gabalą „Brooklyn Zoo“, nežinia, ar dėl to, kad jį gerai mokėjo, ar dėl to, kad smegenys ištraukė tą repo gabalą vien dėl žodžio „zoo“, manydamos, kad tai kažkaip susiję su gyvūnais.

Šunys staiga nustojo loti ir ėmė kraipyti galvas žvalgydamiesi vienas į kitą. Kuo labiau Dorkas stengėsi įsijausti į ODB, virpančiu balsu tęsdamas frazes ir it pamišėlis gestikuliuodamas rankomis, tuo šunys darėsi ramesni ir jis net pagavo savotišką kaifą, jautėsi kaip tikras reperis, soliniame koncerte atliekantis kūrinį susirinkusiai miniai.

Repas daro stebuklus, pagalvojo Dorkas, kai dar nepabaigus gabalo šunys grįžo į kambarį ir įsitaisė savo vietose. Jis dar akimirką stovėjo nejudėdamas, kol išgirdo, kad abu užknarkė kaip seniai, nulūžę prie televizoriaus, jau seniai transliuojančio sniego programą. Tada įsidrąsino ir nutipeno prie židinio, ant kurio buvo matęs dėžutę. Tačiau jos ten nebuvo.

Dorkas susinervino ir iš pykčio būtų suklykęs kaip priešistorinis paukštis, jei nebūtų kamuojamas scenos baimės ir nebūtų bijojęs surengti dar vieno mini koncerto nuo klyksmo pabudusiems šunims, kurie vieninteliai buvo girdėję jį repuojant. Susilaikė ir nusprendė, kad geriau iš pykčio įkąs sau į ranką.

Ties smiliaus krumpliu akimirksniu pasirodė gilūs dantų įspaudai, lyg kas būtų punktyrais nupiešęs ovalą, kurį reiktų iškirpti ir pasilikti kaip žmogaus bejėgystės atsiminimą.

Dorkas pagalvojo, kad šitą ovalą galėtų išsikirpti ir surūkyti, juk jo oda turėtų būti pritvinkusi drugalo, kurį be perstojo rūkė, bet tai buvo tik viena iš keistų minčių, kurios kartais apninka tokiose situacijose, racionalumui išsislapsčius po visomis įmanomomis sąmoningumo grindjuostėmis.

Jis nuėjo ir prisėdo prie didelio stalo, prie kurio jie valgydavo. Spustelėjo alaus butelio piktogramą ir alus akimirksniu atsirado ant stalo. Išgėrė per kelias sekundes ir spustelėjo vėl. Alus ir vėl po akimirkos atsirado. Taip, greituoju būdu, išmaukė šešis. Truputį pasijuto geriau, bet dar kažko trūko. Spustelėjo tekilos piktogramą ir ant stalo pasirodė pilnutėlis butelis tekilos. Atsisuko ir ėmė maukti taip pat greitai kaip alų, mėgindamas numalšinti savo beprotybės troškulį.

 

●

 

Šunys pabudo ir ėmė loti, paskui sukinėjosi aplink gulintį ant žemės jo kūną, kuris nerodė jokių gyvybės ženklų. Dorkas krisdamas nuo kėdės prasiskėlė galvą ir iš žaizdos plūdo juodas kraujas, lyg tūkstančiai naktinių drugių iš tamsos veržtųsi į šviesą. Ant grindų didėjančią tamsią dėmę ėmė laižyti šunys.

Limbo žvilgtelėjo į laiptų viršų išgirdęs, kad kažkas sukrebždėjo. Viršuje nieko nebuvo, jo akys kelis kartus blykstelėjo tarsi automobilio šviesos, persijungdamos iš ilgųjų į trumpąsias, nušviesdamos tarp turėklų suregztą dulkėtą voratinklį.

 

●

 

Ervinui nekaip sekėsi, drugiai vis išsprūsdavo iš jo pirštų, kaip žuvelės, kurias vaikystėje mėgindavo sugauti tekančioje upėje. Ir jei jo vietoje dabar būtų Tara, jo jauniausia pusseserė, jai sektųsi kur kas geriau. Savo mažais pirštukais ji visuomet sučiupdavo žuvelę, ir visi vaikai sušokdavo ja pasigrožėti. Ji pavartydavo ją prieš saulę, įvardindavo spalvas, kurias išvysdavo spinduliams žaidžiant su žvynais, ir paleisdavo atgal.

Ervinas nervinosi ir galvojo, ką pasakys Talas, kuris jam davė rimtą užduotį, parodė pasitikėjimą, pasidalino savo paslaptimi ir leido prie jos prisidėti. Jis labai nenorėjo jo nuvilti. Labai nenorėjo, kad Talas manytų, jog pasirinko neteisingai ir pagalbos paprašė netinkamo žmogaus. Kad pagalbos paprašė visiško lepšio.

Stengėsi kiek įmanydamas. Pagaudavo ir spustelėjęs stipriau pajusdavo, kaip jie nustoja virpėti. Jam atrodė, kad jaučia, kaip nustoja plakti jų mažos širdelės. Nesijautė gerai, bet suprato, kad neturi kitos išeities. Taip reikia, jeigu nori, kad produktas būtų paruoštas, galvojo. Anksčiau atvykęs gaudavo iš Talo jau pagaminto drugalo ir keliaudavo toliau savo reikalais, kartais net nepasilikdamas išgerti alaus ar ko stipresnio.

Šį kartą jis pats turėjo viskuo pasirūpinti, tiksliau, prisidėti, nes per visą gyvenimą buvo gavęs ne vieną maišą Talo gaminto produkto, jeigu į vieną krūvą supiltume viską, ką jis buvo išsinešęs iš šios naktinių drugių fermos.

– Jau eikime, – nuo tolimesnio žibinto šūktelėjo Talas.

Ervinas nesuprato, kodėl jau laikas eiti, jeigu jie dar nebaigė nuskinti visų drugių. Kam jie tiek ėjo, iki tolimiausių žibintų, jeigu jau viskas. Jeigu tik tiek ir užtenka. Juk galėjo tiek drugių prisirinkti ir nuo pirmose eilėse esančių žibintų, kurie taip pat buvo aplipę šviesą.

Paskui pagalvojo, kad ne jo reikalas, kodėl yra vienaip ar kitaip, be to, prisiminė, kad Talo geriau neklausinėti ir nesistengti primetinėti savo strategijų. Jis žinojo, jog Talas nemėgsta, kai kas nors kiša savo nuomonę ten, kur nereikia, ypač dėl dalykų, kurie nėra taip paprastai suprantami ir paaiškinami.

Abu žingsniavo atgal, tuo pačiu siauru takeliu, įsitaisiusiu šiltnamio pakraštyje kaip ilga gyvatė pasišildyti saulės atokaitoje. Rankose nešėsi mažas kopėčias, balti kombinezonai buvo aptaškyti drugių sultimis, šviesa Erviną akino, nors jis tebedėvėjo Talo įduotus akinius. Savuosius Talas jau buvo nusismaukęs ant kaklo ir prasisegęs kombinezoną. Regis, Talo ta spiginanti šviesa taip nežeidė. Jis ėjo ramiu žingsniu, dairydamasis į žibintus, net nemirksėdamas. Lyg apniukusią dieną žingsniuotų per vynuogyną.

Jo kaklas buvo aplipęs kojelėmis ir sparneliais, apsitraukęs juodų dulkių sluoksniu, kuriame plonas vageles buvo išgraužęs nuo galvos srūvantis prakaitas, tekantis nematomais kūno lietvamzdžiais iki pat užpakalio. Toliau prakaitui neleido tekėti ir jį užtvenkdavo stipriai užveržtas diržas, prie kurio Talas buvo prisikabinęs kelias poras skirtingo storio pirštinių ir kepurę su tinkleliu.

Jiems pasiekus šiltnamio vidurį, Talas liepė luktelėti ir pats prisėdo ant tako. Ervinas pagalvojo, kad Talas pavargo ir nori atsipūsti, bet jis iš kišenės išsitraukė nedidelį raktą ir įkišo į tarpą tarp plytelių. Keletą kartų pasuko, tuomet luktelėjo ir vėl pasuko lyg mėgindamas atidaryti slaptą seifą.

Slaptas įėjimas ėmė vertis jų akyse. Ervinas išsižiojęs žiūrėjo, kaip pasirodo laiptai į apačią. Tai buvo paprasti siauručiai laiptai, mėgėjiškai suvirinti iš aliuminio plokščių. Net neprikišus arti nosies matėsi grubios virinimo siūlės.

Ne grožėtis tie laiptai padaryti, pagalvojo Ervinas ir nusekė paskui Talą žemyn. Laiptai pakilo į viršų ir užvėrė iš viršaus sklidusį šviesos kvadratą. Talas spustelėjo jungiklį ir trūkčiodamos įsijungė ilgos lempos, išdėstytos visame koridoriuje. Koridorius buvo toks pat ilgas kaip šiltnamis, nes laboratorija, darbo erdvės bei saugyklos buvo įrengtos tiesiai po juo.

– Ar eisime tolyn? – paklausė Ervinas, žiūrėdamas į tolumoje dėl perspektyvos vis mažėjančius lempų gaubtus.

– Šiek tiek, – tarė Talas ir nužingsniavo link mažėjančių lempų.

Ilgai eiti nereikėjo, po keliasdešimties metrų Talas vėl sustojo ir paprašė, kad Ervinas lukteltų. Jis vėl išsitraukė raktą ir įkišęs į sienoje esantį tarpą suktelėjo panašiai kaip ir atrakindamas laiptus. Tuomet stumtelėjo sieną ir įžengęs į prasivėrusią ertmę uždegė šviesą.

Aplinkui pasirodė tūkstančiai stiklinių dėžučių, sukrautų į lentynas it knygos. Kai kurios buvo pilnos, kai kurios pustuštės ar išvis tuščios. Ant žemės buvo daug permatomų šukių, o vietomis matėsi tamsus smėlis ar žemės.

– Nespėjau susitvarkyti, – pasakė Talas, atsisėsdamas į seną odinę kėdę su ratukais. – Niekada nelaukiau svečių.

– Ar kas nors čia nutiko, kad tiek šukių? – paklausė Ervinas, dairydamasis nuostabos kupinu žvilgsniu, nesąmoningai akimis skaičiuodamas dėžutes ir vis pamesdamas skaičių.

– Kai apima nuobodulys – žongliruoju dėžutėmis, – išpyškino Talas, iš savo krepšio ant stalo išberdamas drugius.

– Žongliruoji? – nesuprasdamas, ką Talas turi omenyje, paklausė Ervinas.

Talas vėl pagalvojo, kad Ervinas per mažai naudojasi asociacijų sistema ir nemėgina atitaikyti trūkstamų dėlionės dalių pagal rankose turimas formas. Pamanė, kad jis per mažai galvoja, bet paskui priėjo prie išvados, kad galbūt jį per stipriai veikia paslapties parodymas ir įsileidimas į šį pasaulį, kurio dar nesugebėjo jo sąmonė tinkamai apvirškinti.

– Berk savo krepšį, – paragino Talas, rankomis sklaidydamas drugius.

– Į tą pačią krūvą? – paklausė Ervinas, virš stalo pakėlęs pintą krepšį.

– Taip, taip, – ryžtingai tarė Talas lyg padrąsindamas mažą vaiką.

Ervinas išbėrė savo krepšį, bet jame buvo kur kas mažiau drugių. Ne daugiau kaip viena penktoji, lyginant su Talo išbertu turiniu. Jis susigėdo ir mėgino atsiprašinėti, bet Talas nuramino ir pasakė, kad ne viskas visada pavyksta iš pirmo karto.

– Kitąsyk bus geriau, – pasakė Talas ir ištraukęs iš po stalo ėmė kloti senus laikraščių lapus.

Paskui ant jų sustūmė išbertus drugius ir išsklaidė, kad tarp kūnelių būtų tarpai, kad nebūtų visi sulipę į vieną juodą kamuolį.

– Paliksime juos džiūti, – tarė Talas, rankšluosčiu brūkšteldamas per prakaituotą veidą ir purviną kaklą, ant kurio jau buvo pradėjusi formuotis drugių buza.

– Kiek laiko džius? – paklausė Ervinas.

– Dažniausiai palieku savaitei, – atsakė Talas.

– Bet mes neturim tiek laiko, – sumišęs išlemeno Ervinas. – Mes jau turim greit iškeliauti.

– Aš jums duosiu jau paruošto, – rėžė Talas. – Duosiu, kiek reikės, – pridūrė, žiūrėdamas į išsigandusias Ervino akis.

– Galvojau, kad ruošime šiuos, – tarė Ervinas, smiliumi kasydamasis dešinį smilkinį.

– Niekaip nespėčiau jų paruošti, – ištarė Talas, žvelgdamas į rimstantį Ervino veidą. – Išdžiūvusius dar reikia išpurkšti, apdoroti. Jeigu lauktumėte, kol šie drugiai taps drugalu, tektų pasilikti mažiausiai dar dvi tris savaites. Kartais viskas gali užtrukti ir virš mėnesio.

– O ką – visuomet skirtingai? – paklausė Ervinas, vedamas smalsumo.

– Kartais, – rimtu balsu išpyškino Talas atsidusdamas. – Priklauso ir nuo mėnulio, ir nuo rūšies. Nuo daug ko. Reikia laiko, kad suprastum. Kad pajustum. Kad įsigyventum į sparnų plazdėjimą. Vieną dieną atsikeli ir kažkodėl viskas būna aišku. Tarsi pats būtum tapęs vienu iš jų. Kai ta diena ateina, tiesiog žinai ir viskas, ir kitaip negali. Net jei įnirtingai mėgintum priešintis tam žinojimui, nepavyktų. Kai jau kartą sužinai, tai niekada nebepavyks to nebežinoti.

Jie nusivilko kombinezonus ir įmetė į dėžę šalia įėjimo. Talas išjungė šviesas ir jie nužingsniavo link viršuje kabančių laiptų. Ervinas galvojo apie viską, ką jam teko daryti, ir apie tai, ką pamatė. Nelabai suprato, kodėl visas namas prikimštas keisčiausių technologijų, toks išmanus, gal net technologiškai išprotėjęs, o darbo erdvės tokios senos ir primityvios, tarsi įžengdamas į šiltnamį ir nusileisdamas laiptais žemyn atsidurtum visai kitame amžiuje.