Sukčiai ir mylėtojai

Netyčia šita nuotrauka, be jokio plano. Kuičiausi savo popierių jūroje, ir iškrito iš kažkokio aplanko ar voko. Keista, kad anksčiau jos nepastebėjau. Gal ženklas dabar? Aplinkui chaosas ir pjautynės, pasaulio pabaigos laukimas, o tau prieš akis tarnystės ir artimo meilės scena. Ir dar lyg tiesiai iš Paskutinės vakarienės kambario. Prieš Velykas per pamaldas kaip tik buvo minimas panašus poelgis. Viešpats kančios išvakarėse lenkėsi mazgoti kojų savo mokiniams. Liturgijoje tai bus pavadinta mandatum. Reiškia „įsakymas“ arba „pavedimas“. Kietas žodis, be jokių sentimentų.

Nuotrauka ne iš Lietuvos. Bet abu veikėjai, didysis ir mažasis, – lietuviai, mūsų išeivijos atstovai. Fotografuota kažin kur Šiaurės Amerikoje, per vaikų stovyklą ar šiaip lietuvišką šventę, sambūrį. Fone sukinėjasi ir daugiau panašaus amžiaus berniukų. Greičiausiai ano amžiaus septintasis dešimtmetis, tada išeivijoje buvo visokeriopas pakilimas, nebeliko traumuojančios tremtinių etiketės. Užrašų ant nuotraukos nėra, tik dalis fotografo (ar fotografės) antspaudo kitoje pusėje – Beatrice. Taigi profesionalus kadras. Pavykęs. Pati nuotrauka apkarpyta, turbūt buvo paruošta publikuoti.

Nesunku atpažinti, kad pliktelėjęs vyriškis, aunantis vaikui kojas, yra vienuolis, Mažesniųjų brolių ordino narys. Vilki abitą, susijuosęs virve su pranciškoniškais mazgais. Viskas parodyta. Kuris iš Amerikoje ar Kanadoje tuomet buvusių lietuvių pranciškonų čia nufotografuotas, jau nenustatysi. Matosi tik jo pakaušis. Turbūt tai vienas iš keliolikos Kenebankporto miestelyje, centriniuose vienuolyno namuose, gyvenusių tėvų vienuolių. Beveik visi jau amžinybėje. Spėju, kad nuotrauka buvo skirta daug metų išeivijoje pranciškonų leistam religiniam žurnaliukui „Šv. Pranciškaus varpelis“. Pasiknisus po senus periodikos komplektus, žiūrėk, ir išlįstų tas paveikslėlis. Gal net su data, vieta, vardais. Bet neieškosiu. Verčiau – pranciškonas anonimas. Man gražiau. Kaip nežinomas kareivis. Bet jeigu atsirastų ir atsilieptų tas baltapūkis džinsuotas berniukas, būtų labai įdomu. Gal net paaiškėtų, ar jam gyvenime turėjo įtakos epizodas, kai šventas žmogus pasilenkęs apauna tau kojas. Pagal mandatum principą, tokie gestai nėra veltui. Tiek čia, tiek ir dangaus tėvynėje.

Dangaus sričių, aišku, nepatikrinsi. Kai bažnyčiose per Didžiojo ketvirtadienio pamaldas vyksta kojų plovimo apeigos, jausmas gana dviprasmiškas. Lyg pretenduotum į Kristaus vietą. Vaidintum jį. Vieną kartą esu tai daręs, jau seniai, irgi už Atlanto. Ir taip pat vaikų stovykloje. Buvo ten paprotys vasaros metu minėti didžiąsias šventes, kad jaunimas geriau susipažintų su jų turiniu. Taigi Didžiojo ketvirtadienio pamaldos vidurvasarį. Buvo parinkta mergaitė, gal dešimties metų. Turėjau koplyčioje klauptis prieš ją ant kelių, mazgoti ir šluostyti jos mažas pėdutes. Užuot nusižeminęs, svaigau nuo savo kunigiško šaunumo. Pati mergaitė atrodė labai rimta, net išsigandusi. Po daugelio metų viena iš stovyklos vadovių susitikus prisiminė tą vasarą ir kojų plovimą. O nuostabiausia, kad ana mergaitė, pasirodo, irgi nieko neužmiršusi.

Man pačiam giliai įsirašė kita istorija, nebažnytinė. Parapijietė moteris pakvietė pasisvečiuoti savo vasarnamyje prie ežero. Vieta vadinosi „Vila Liudmila“. Kiekvienam svečiui, pirmąsyk ten apsilankiusiam, šeimininkė nuplaudavo kojas. Tokia buvo namų taisyklė. Neaiškino, iš kur tai, kodėl. Nors buvo pamaldi, neminėjo Kristaus pavyzdžio ir nesileido į dvasingas kalbas. Vakare pripylė bliūdą vandens, liepė man sėstis ir kruopščiai, kaip mama vaikui, mazgojo vieną ir kitą iš po kelionės ne itin švarią koją, šluostė šiurkščiu rankšluosčiu, paskui palinkėjo labos nakties. Nieko daugiau. Buitinis mažmožis. Visos epifanijos turbūt tokios. Išauga, sutirštėja vėliau. Ir nesikartoja.

Abu personažai nuotraukoje tikrai nepozuoja prieš objektyvą. Kodėl garbingas dvasiškas tėvas turi lankstytis ir apauti kojas kažkokiam berniūkščiui? Ko nors ypatingo ten turbūt nenutiko. Vaikas neatrodo paliegęs ar apleistas. Gal žaisdamas pametė sportbatį ar reikia skubiai pasikeisti avalynę prieš varžybas, nes visi jau laukia. Negi nepadės rūpestingas kapelionas. Anais laikais jaunimo stovyklose kunigams tekdavo daug funkcijų: jie ir sielų ganytojai, ir sporto instruktoriai, ir kultūrinių programų vadovai, ir tvarkos bei drausmės prižiūrėtojai. Todėl nieko keista, kad dvasiškas tėvas mauna vaikui batą. Nebūtinai tai pažodžiui Kristaus sekimas. Kunigas berniuko koją laiko stipriai sugniaužęs, be jokių ceremonijų. Ir viskas gana negrabiai, per jėgą, matosi, kad žmogus nemoka, nepratęs auti vaikams kojų, kad jis nėra tėvas ir tik aplinkybės spiria jį imtis svetimų pareigų.

Nežinia, ar į tas detales taikėsi ir nuotraukos autorius, bet nepastebėti jų neišeina. Ir dingteli netikėtai, jog būtent komiškoji pusė yra čia svarbiausia. Apie artimo meilę ir tarnystę ji kalba išsamiau negu stropiai surežisuoti ir atlikti veiksmai. Tobula Didžiojo ketvirtadienio liturgija, labdaros akcijos per televiziją ir panašiai. Mokytojo numazgotomis kojomis apaštalai tą patį vakarą spruks tolyn nuo jo kryžiaus, apsimes jo nepažįstą. Į subtilų draugystės ir meilės paveikslą įsiterpia primityvus egoizmas ir baimė. Be abejo, meilė šioje istorijoje galingesnė, ji – viršum visko, tačiau kūnas lieka silpnas, o širdys nerangios. „Būsite palaiminti taip elgdamiesi“, – sakė tąsyk Jėzus, numazgojęs mokiniams kojas. Belieka graudžiai šyptelėti. Lyg jis nežinotų, kokie mes ir kiek visko bus per tą jo mandatą.

W. H. Audenas išpranašavo, kas laukia žmogaus iki laikų pabaigos: „You shall love your crooked neighbour with your crooked heart.“