Iš žaizdos trykštanti versmė: Jėzaus Kristaus mažoji įvykio ontologija (2)
Pabaiga. Pradžia Nr. 15
Jėzaus Kristaus įvykis
Jėzaus Kristaus įvykis – Jo mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas trečią dieną – apvertė įprastinę graikų ontologiją. Jos žiūrai viskas yra, kas yra, ir taip, kaip yra. Ontologinė žiūra mato pasaulio būties hierarchiją: yra mineralai, augalai, gyvūnai, žmonės, angelai, Dievas, ir kiekvienas jų priklauso tam tikram pasaulio ontologijos laipteliui. Graikai sukūrė būties hierarchijos ontologiją, pagal kurią kiekviena būtybė turi užimti jai deramą vietą, o jeigu neužims – gresia hubris, išpuikimas, deramo buvimo būdo sulaužymas, už kurį šiai būtybei bus pasiųstos keršto deivės erinijos, kad sukapotų ją, kaip pažeidusią būties įstatymą. Tad žmogus turi būti žmogumi, dievai turi būti dievais, o akmenys – akmenimis ir negali išsiveržti iš savo ontologinių ribų, kurias primetė būtis.
Tačiau, kai mąstome Biblijos žinią, matome, kad ši puiki pakopinė hierarchinė didžioji graikiška ontologija draudžia įvykį, ir jis nutinka laisvės, atsivėrusios anapus būties, sąlygomis. Įvykis nutinka kaip išėjimas anapus graikų hierarchinės būties, apie jį kalbėjo Emmanuelis Lévinas. Būtyje nieko neįvyksta, išskyrus tik tai, kas yra numatyta, o norint atverti kokį nors inovatyvų buvimo būdą, reikia išeiti anapus būties hierarchijos, ir ten atsiveria istorinė laisvė, tada individas atlieka istorijoje dar nenutikusį veiksmą. Būtyje nėra etikos, joje galioja tai, kad stipresnis ėda silpnesnį, ir tai yra būties dėsnis. Tačiau, norint išeiti anapus būties, anapus hierarchinio žemesnių būtybių pajungimo tobulesnėms, aukštesnėms, reikia kalbėti apie krikščionišką ir apskritai seną Biblijos artimo meilės žinią. Krikščionybėje Dievas tapo žmogumi, ir dėl to būties hierarchijoje įvyko trumpasis jungimasis tarp žmogaus ir Dievo. Dievas tapo žmogumi. Tad Dievas peržengė Jam skirtą saugią teritoriją būti Dievu kaip Dievu ir į savo dieviškumą įtraukė žmogų, kuris tapo Dievažmogiu. Krikščioniškas Dievo supratimas, kai sakoma, kad Dievas yra Dievas ir tas Dievas gimė, mirė ir prisikėlė, yra tobulas ir sykiu kenčiantis, tik neturintis nuodėmės, prieštarauja graikiškam filosofiniam Dievo supratimui. Pagal graikišką ontologinį Dievo supratimą, toks įvykis, kai susiejamos į vieną ir tampa viena esybe Dievo pakopa ir žmogaus pakopa, yra draudžiamas.
Tad pagal Georgą Hegelį galima sakyti, jog yra toks, kuris kartu ir atskirybė, ir bendrybė, kalbama apie atskirybės ir bendrybės tapatybę. Būtų galima paprieštarauti ir teigti, kad negimęs, esantis virš laiko Dievas yra tobulesnis už krikščionių Dievą, kuris gimė ir įsikūnijo į žmogų, tapo tobulu Dievu ir tobulu žmogumi. Dievas tapo kūdikiu, Jį grasino nužudyti Erodas, Jo tėvai turėjo bėgti į Egiptą, kad išsaugotų Dievo gyvybę. Tad ar dera Dievui tapti silpnam ir pažeidžiamam, absoliučiai priklausomam nuo artimųjų globos. Čia ir yra krikščionybės esminė paslaptis: Dievas apiplėšė save patį, kad taptų pažeidžiamas, būtų visų pažeidžiamų žmonių dievybė. Dievo pažeidžiamumas, silpnumas, bejėgiškumas ir yra ta krikščionybės filosofinė teologinė bedugnė, kad Dievas taip myli žmogų, jog tampa pažeidžiamas ir išsistato kankinimams. Todėl būti pažeidžiamam ne gėdinga, bet dieviška.
Didžioji ontologija draudžia įvykį tuo požiūriu, kad viską sutvarko vadovaudamasi metalygmenų hierarchija. Tad išeina štai toks paradoksas: yra tuščia aibė, yra smėlio grūdelis kaip singletonas, yra smėlis kaip turtinga aibė, iš smėlio gaminamos plytos, iš plytų pastatomas namas. Ir smėlis, ir plyta nėra namas, nes plyta ir pastatytas namas priklauso skirtingoms būties hierarchijos pakopoms – namas sudarytas iš plytų, plytos sudarytos iš smėlio ir t. t., o toliau eina tuščia aibė. Taip mąsto prograikiški filosofai. Krikščionybėje sakoma: štai yra namas, jis sudarytas iš plytų, tačiau kai pasižiūrime į konkrečią plytą, joje atrandame tokį patį namą, kurio sudedamoji dalis ir yra plyta. Paimama būties hierarchijos pakopa – žmogus ar žodis – ir sakoma, kad jis yra Dievas. Dievas taria save, savo žodį, Jam pagimdomas sūnus ir sūnus yra Dievas. Tad pagal krikščionybę Dievas, tapdamas žmogumi, pats save apiplėšė, tačiau kartu nieko neprarado. Toks dievas yra savireferentiškas ir prieštaringas savyje.
Alaino Badiou traktate „Būtis ir įvykis“ kalbama apie priklausymą sau, įvykis yra pats sau priklausantis elementas. Ši Badiou ontologija šiaip jau kilo iš marksizmo pritaikymo filosofinei refleksijai, o šis traktatas – marksizmo ontologinis pagrindimas – yra grynai krikščioniškas. Badiou yra parašęs ir traktatą apie apaštalą Paulių, kuriame savo ontologiją pritaiko Pauliaus mokslui. Vėlgi matome, kad marksizmas, komunizmas yra naujoji „bažnyčia“, ir Badiou, mąstydamas marksizmo „bažnyčios“ kaip komunizmo partijos struktūras, ontologiškai tiksliai aprašo Krikščionių Bažnyčios struktūras, tiktai komunistų partija čia yra Bažnyčia. Ši pokrikščioniška marksistinė Lévino ar Badiou ir apskritai Hegelio ontologija yra graikiškos didžiosios ontologijos atmetimas ir skelbimas revoliucinio bei inovatyvaus įvykio, kuris yra visa ko centre. O tam, kad jis įvyktų, reikia išeiti anapus būties į laisvę, kurioje atliekami istoriniai veiksmai, todėl nebūnama anonimiškai. Graikų filosofams, susirinkusiems į Atėnų areopagą klausytis Pauliaus, kuris, anot Badiou, yra Kristaus įvykio poetas, tokia mintis kėlė juoką ir pašaipas: juk nedera Dievui kaip Visatos principui gimti, mirti, prisikelti. Dievas yra Nous – Visatos protas, jos pagrindas, svarbiausias dėsnis, ir štai Jis tampa žmogumi, pažeidžiamu kūdikiu, Jį persekioja Erodas, Jo šeima bėga į Egiptą, paskui grįžta. Jis auga, moko, miršta ant kryžiaus, prisikelia. Tai nedera Dievui, bet tai yra būtent krikščioniška ontologinė inovacija – išėjimas anapus būties į savireferentišką ontologinį įvykį, kuris yra Kristaus mirtis ir prisikėlimas.
Egzistencinė krikščionybės esmė
Su krikščionybe prasideda naujoji ontologijos era, kuri keičia statišką būties pakopų graikišką didžiąją ontologiją ir kalba apie įvykius. Apie tą patį įvykį kalbės ir Heideggeris – savo ruožtu pakartos Tomo Akviniečio atliktą Aristotelio sukrikščioninimo judesį. Tad krikščionybė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dvasinė „kokakola“, kažkas labai paprasta: štai Dievas yra žmogus, apie kurio gyvenimą galime skaityti, su kuriuo galime įsivaizduoti pokalbius, diskutuoti. Tačiau taip nėra, tai fundamentalūs ir tikslūs ontologinių struktūrų pokyčiai, kurie transformavo graikų didįjį ontologinį mąstymą. Pokrikščioniško mažojo ontologinio mąstymo esmė yra išeiti anapus būties į būties įvykį, nes būtis draudžia įvykį ir būti egzistuojant – tai žengti anapus savęs, tapti nuolatiniu įvykiu, kuris apreiškia mano laisvę, kad aš tampu laisvas egzistuoti, tapti toks, koks noriu, ir tame egzistencijos akte reiškiasi mano dieviškumas.
Todėl krikščionybė yra ne juokelių rinkinys, kaip manė graikai, spręsdami iš savo didžiosios ontologijos, bet fundamentali ontologinė revoliucija, kurią tik dabar pradedame suprasti per Badiou, Lévino, Sartre’o, Heideggerio veikalus. Todėl ir ieškome filosofinio Kristaus galimybės. Ką tik aprašyta mažoji įvykio ontologija yra pats filosofinio Jėzaus Kristaus centras, arba nervas, tai buvimas negraikišku būdu nuolat egzistuojant, nes graikams egzistavimas nebūdingas, jie stengėsi sutapti su idėja, su būtimi, kontempliuoti idėją, paneigdami save. O krikščionybė mėgina kūniškai ir egzistenciškai įgyvendinti idėją, stengiasi ją pritaikyti savo egzistencijoje, paversti egzistuojančia idėja. Ir čia yra krikščionybės inovacija, kai faktiškai egzistencinė filosofija mėgino tik įsimąstyti į krikščionybės nervą ir jį apnuoginti. Todėl Jeano-Paulio Sartre’o kalbos apie ateizmą, apie antikrikščionišką mąstymą nėra visiškai ontologiškai tikslios. Mat Sartre’as savo egzistavimu, savo gyvenimo projekto įgyvendinimu, kai egzistencija yra pirmiau už esmę ir žmogus yra pasmerktas egzistencijai kaip savo laisvei, mąstė krikščioniškos ontologijos centrą. Tada idealybė ir gyvenimas egzistuojant tampa viena, pasidaro gyvenimo projektu, tam tikru kryptingu gyvenimo būdu. Apie jį Sartre’as kalbėjo paskaitoje „Egzistencializmas – tai humanizmas“. Tad egzistencinė filosofija tiktai krikščionybės inovaciją išmąstė iki loginės baigties, ir šios egzistencinės filosofijos pirmtakai Kierkegaard’as ir Blaise’as Pascalis yra atvirai krikščioniški mąstytojai, mąstę būties paradoksus, apie kuriuos ką tik kalbėjome.
Antikinis pasaulis iš pradžių buvo graikiškas (graikai pagal apibrėžimą yra filosofai), jų prekeiviai įkūrė daugybę miestų Viduržemio jūros pakrantėje, vėliau įsivyravo Roma (romėnai pagal apibrėžimą yra teisininkai), o romėnų kareiviai teisininkų civilizaciją platino Viduržemio jūros pakrantėse. Tad kodėl tas pasaulis taip greitai tapo krikščioniškas? Tai mįslė. Kokį žmogaus vidinį interesą, rūpestį atliepė krikščionybė, kad ji taip greitai ir plačiai paplito?
Egzistencializmas yra Naujųjų amžių scientistinės filosofijos christianizacija, o apskritai orientacija į mokslą atsirado graikų civilizacijoje. Krikščionybėje žmogus neria į savo sielos gelmes, į patį didžiausią intymumą ir jame atranda Dievą, Visatos principą, kuris yra pats didžiausias objektyvumas. Kaip čia yra?
Egzistencialistai mąstė šią struktūrą ir gilinosi į egzistenciją, o ji nėra kokia apgaulė ar kažkoks apendiksas, kurį susitapatinant su Platono idėja reikia išpjauti. Susitelkdamas į save, į savo egzistenciją, žmogus išeina į labai didelius Būties dalykus, kaip pasakytų Heideggeris, arba, kaip pasakytų krikščioniški egzistencialistai Karlas Jaspersas ar Gabrielis Marcelis, – į Dievą, transcendenciją. Žmogiška tikrovė tokia: žmoguje yra didysis trumpasis jungimasis, viena vertus, tarp individo, atskirybės ir, kita vertus, tarp bendrybės kaip Dievo, etinės visuotinybės. Visi dvasiniai mokymai skelbia: jeigu nori atrasti Dievą, turi įeiti į savo širdies gelmę ir pačiame savo subjektyvume rasti radikaliai objektyvius dalykus.
Egzistencinė filosofija nėra vien tik subjektyvaus ir privataus rašymo stilius, vien subjektyvumo literatūra, bet šitame subjektyvume yra visuotinių, esmingai galiojančių dalykų. Pažinti save, analizuoti, gilintis į save, užsiimti savistaba iš tikrųjų yra užsiimti universalių, bendražmogiškų dalykų atradimu, kas yra absoliutus objektyvumas. Štai žmogus tiria save, aprašo savo struktūrą ir atranda, jog jo struktūra būdinga visiems žmonėms, vartojant Hegelio terminą, yra universali atskirybė. Šitai universaliai atskirybei Vakarų kultūroje pradžią davė Jėzus Kristus: Jėzus žymi ir žmogų, kuris gimė iš moters, kartu su tėvu vertėsi staliaus amatu ir, sulaukęs trisdešimties metų, pradėjo aplinkinius mokyti savo išminties. Taigi Jėzus yra žmogus. O Kristus yra Dievas, mesijas, Vakarų visuomenių pateptasis ir šiuo požiūriu nurodo į dievišką prigimtį tos būtybės, iš kurios kilo krikščionybė. Tad universali atskirybė yra Jėzus, sudėtas kartu su Kristumi, kai Jėzus yra žmogiška atskirybė, o Kristus – dieviška universalija.
Ankstesniame skirsnyje kalbėjome, kad graikų didžioji ontologija, graikų būties mokslas neigia Jėzaus Kristaus įvykį. Graikai kalba apie mineralus, augalus, gyvūnus, žmones, angelus ar demonus ir apie Dievą arba dievus, pripažįsta skirtingas būties hierarchijos pakopas. Būtybė iš vienos būties hierarchijos pakopos negali užimti kitos būties hierarchijos atstovo vietos. Krikščionybė yra fundamentalus hubris, išpuikimas, sukeitimas šitų dalykų, kai žmogus yra Dievas. Judėjai kaltino Jėzų, kad Jis save laiko Dievu: žmogus negali būti Dievas. Graikai, kaip ir judėjai, draudė plytai – žmogui būti namu – Dievu. Iš tikrųjų krikščionybėje įvyko didysis būties trumpasis jungimasis, kai Dievas tapo žmogumi. Vadinasi, krikščioniškoje ontologijoje į plytą – žmogų žvelgiama kaip į tą namą – žmogų, įsismelkiama į didžiausią jo subjektyvumą ir atrandama, kad tas žmogus – plyta būties hierarchijoje yra namas – Dievas. Krikščionybėje žaizda, pažeidžiamumas yra ne neįgalumo liudijimas, kurio reikia gėdytis, bet versmė, teikianti gyvybės, žmogiško orumo šaltinis. Tai irgi ontologinis paradoksas, kylantis iš trumpojo jungimosi būties hierarchijoje. Tad krikščionybės ontologija grindžiama tokiomis tapatybėmis: subjektyvumas = objektyvumas, atskirybė = bendrybė, Dievas = žmogus, mirtis = gyvenimas, paskutinis = pirmas. Tuo remiantis suformuluotas šio teksto pavadinimas, padėtas lygybės ženklas tarp žaizdos ir versmės. Jaunasis Hegelis pirmuosius traktatus parašė mėgindamas įminti krikščionybės esmę. Brandaus Hegelio filosofija, grindžiama ką tik išvardytomis tapatybėmis, yra krikščioniškų paradoksų filosofinis plėtojimas, tačiau sutraukiant juos į didįjį graikišką ontologinį pasakojimą, todėl pridengiant Išganytojo radikalumą.
Krikščionybės ontologinė inovacija geriausiai matoma Jėzaus palaiminimuose, išsakytuose Kalno pamoksle. Čia išdėstyta Atpirkėjo filosofija ir teologija, kurios paradoksalumas į šipulius suskaldo graikišką tiesinę ir binarinę logiką. Būtent tai turėdamas omenyje, Česlovas Kavaliauskas kalbėjo apie netiesinį Jėzų. „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5, 3–12). Evangelijos skelbia, kad stokoje, įprastybėje, pragmatikoje, materialiame, daiktiškame pasaulyje reikia gyventi pagal nepragmatišką logiką arba bent jau gyventi taip, tarytum šitas įprastinis daiktiškas, materialus, pragmatiškas verslo pasaulis nebūtų stokos pasaulis, būtų pilnatviškas. Tyraširdystė, romumas, taikumas, dvasios neturtas yra atmetimas įprastinės pragmatinės logikos, kuri yra gyvenimas siekiant pragmatiškai įsitvirtinti, o evangelijos kalba apie gyvenimą neužvaldant jokio žmogaus. Taigi palaiminti tie, kurie yra išstumiami iš pragmatinės įprastybės logikos, su kuriais politiškai ir pasauliškai susidorojama, nes jie laimės Dievo Karalystę.
Atsakant į klausimą, kodėl krikščionybė taip triumfuodama žygiavo per helenistinį pasaulį, galima teigti, kad graikų hierarchinė ontologija neteikė žmogui intymaus ryšio su transcendencija, izoliavo žmogų nuo Dievo. Nors Sokratas išgirsdavo savo daimoną, bet vis tiek tame graikų ontologiniame mokyme apie būties hierarchiją trūksta intymaus ryšio su transcendencija, kai esama žmogumi, pasmerktu žmogiškumui, žmogus turi būti tik žmogus. O svajoti apie žmogaus ir Dievo vienovę, kaip pasakytų šventasis Kryžiaus Jonas, union de alma con Dios, negalime, nes turime būti tik žmonės. Jeigu užsimanysime būti dievais, tai bus hubris, išpuikimas, žmogus negali būti Dievu. Krikščionis prieidavo prie graikų vergo ir sakydavo jam: tu esi žmogus ir tavyje yra Dievas. Vergas nustebdavo, kad jis yra žmogus, o ne kalbantis įrankis, kaip teigia graikų filosofai, ir dar labiau nustebdavo, kad jame yra Dievas. Vergui nelikdavo nieko, tik sekti paskui krikščionis, kurie įžvelgė jo orumą. Įsigilinę į vergo širdį, nuėmę kasdienius, praktinius, pragmatinius sluoksnius, galime įsismelkti į patį Dievą, vadinasi, subjektyvume rasti absoliutų objektyvumą.
Užsklanda: nurimti ir pailsėti Jėzuje
Pagal krikščionybės teologiją Jėzus yra ir tobulas Dievas, ir tobulas žmogus viename. Skaitydami Jo kaip žmogaus istoriją evangelijose, regime išmintingą žmogų, kuris turėjo ir ekstrasensinių gebėjimų ir gebėjo gydyti žmones: apsėstuosius, paralyžiuotuosius, nuomario varginamus, akluosius. Bent jau ankstyvieji krikščionybės teologai manė, jog Jėzaus Kristaus stebuklai įrodo, kad Jis yra Dievas, o ankstyviausia Morkaus evangelija daugiausia aprašo Jėzaus stebuklus, ir tai yra Jo dieviškumo įrodymas. Tačiau jeigu mes manome, kad Jėzus yra žmogus ir Dievas viename, Jo žmogiškumo mums reikia dėl to, kad patys esame žmonės. Skaitydami kito žmogaus istorijas, jį pažįstame, o pažindami žmogų automatiškai pažįstame ir Dievą. Gilindamiesi į Jėzaus žmogiškumą, mėginame įsivaizduoti įvairias situacijas: kaip Jis kalbėjo, kaip mokė, kaip drausmino, pažįstame žmogų, o ne sunkiai įsivaizduojamą absoliučią abstrakčią transcendenciją, su kuria susitikimo neatlaikytų mūsų širdys, anot poeto Rainerio Marios Rilkės.
Krikščionybė užkabina tuo, kad Dievas tapo žmogumi ir mums suteikė galimybę bendrauti su Dievu per žmogų, o šitame Jėzaus žmogiškume, tokiame kaip ir mūsų pačių, galime nurimti ir pailsėti. Jėzus kaip žmogus, kuris yra toks kaip mes, netrikdo mūsų savo absoliutumu. Galime skaityti evangelijas, įsivaizduoti įvairias jų scenas ir kalbėtis su Jėzumi Kristumi, kai Jis sako Kalno pamokslą ar meldžiasi Alyvų kalne prieš išdavystę, ar neša kryžių ir miršta ant kryžiaus, ar prisikelia trečią dieną, kaip mes prisikeliame po nesėkmių. Jėzaus žmogiška istorija, Jo žmogiškumas yra raktas į Jo dieviškumą, į dievišką istoriją. Be abejo, žmogaus gyvenimas pasaulyje nėra vien ilsėjimasis, į šį pasaulį atėjome dirbti, kovoti, rūpintis kitais žmonėmis, tačiau būna tokių situacijų, kai mus apšmeižia, apkalba, iš mūsų šaiposi, susimoko prieš mus, ir mes pasijuntame kaip Jėzus, nešantis kryžių. Turbūt Jėzaus istorija, ypač jos pabaiga, pradedant Paskutine vakariene ir situacija Alyvų kalne, kryžiaus nešimu bei prikalimu prie kryžiaus, labai terapiškai veikia žmogų, kuris yra paskendęs kasdienybėje ir jaučia didelį nepasitenkinimą. Tačiau Jėzus moko priimti gyvenimą tokį, koks yra, ir nešti savo kryžių. Būtent nešdami kryžių galime pailsėti, nesiplėšyti gyvenime ir nejausti kartėlio, paprasčiausiai suprasti, kad gyvenimas nėra vien puikios atostogos Maljorkoje siurbčiojant kokteilį.
Jei lygintume Jėzų su Buda, tai Budos atsakas į gyvenimo išbandymus yra meditacija kaip proto nuraminimas. Daug kas budizmui priekaištauja dėl beaistriškumo, nes jis emocijas nuramina, o žmogus iš prigimties juk emocionalus, todėl krikščionybės kelias yra ne įveikti emocijas, bet jose rasti Dievą. Krikščionybė į žmogaus buvimo centrą iškelia meilę, empatiją, užuojautą. Pasak apaštalo Jono, Dievas yra meilė, bet tai ne Afroditės meilė išdykaujant su mylimaisiais, bet meilė, einanti į mirtį ir nešanti kryžių. Kristus mirė kentėdamas už žmonijos nuodėmes iš meilės žmogui. Anot krikščionių teologų, Dievas siuntė savo sūnų, kad būtų nukryžiuotas ir atpirktų Adomo bei Ievos nuodėmę. Po Jėzaus mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo šėtonas bijo kryžiaus, nes ant jo buvo nugalėtas blogis, kryžius yra antiblogis, antišėtonas. Visos gyvenimo neteisybės yra mūsų kryžius, ir jo nešimas yra kelias į prisikėlimą. Mirtis mums nebaisi, nes Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, ją nugalėjo ir trečią dieną prisikėlė. Kristaus sekėjas eina iki galo nešdamas kryžių, o visos patirtos kančios, nuoskaudos, neteisybės yra ne gėda, bet mūsų pasididžiavimas, tai mūsų kryžius, nešdami jį mes galime pailsėti bei nurimti.
Galime žavėtis Jėzaus išmintimi Kalno pamoksle. Jėzaus išmintis be galo galinga, daugelis netgi neišpažįstančių krikščionybės Jėzų suvokia kaip didį dvasinį mokytoją, išminčių, filosofą, nors ir nesuteikia Jam Dievo statuso. Tai irgi kitas aspektas nurimti Jėzaus išmintyje, kai Jis sako, kad kiekvienai dienai pakanka jos vargo, prieš užmigdami paleiskime praėjusią dieną ir palikime jos vargą, o po nakties atsikelkime naujai dienai.
Todėl gilinimasis į Jėzų, o tai geriausia daryti skaitant evangelijas, mums rodo, ką reiškia būti žmogumi dievišku būdu, kaip turime bendrauti su kitais žmonėmis. Jėzus kartais būna griežtas ir radikalus, vadina kitus mažatikiais, juos drausmina. Dievas yra meilė, bet gali būti griežtas matydamas negerai besielgiančius žmones, juos gali kietai drausminti.
