Šeima kaip filosofinio gyvenimo forma
Pabaiga. Pradžia Nr. 22
Šeima kaip įsišaknijimas į savąjį Tu
Nuo Homero iki Dantės žmogus gyveno stebuklinių pasakojimų ir mitų apipintame pasaulyje, draugiškame žmogui. Naujųjų amžių pradžioje ėmė vystytis gamtamokslis ir atrasta, kad Žemė nėra Visatos centras, sukasi aplink Saulę ir yra Visatos užkampis. Šis atradimas sukėlė šoką to meto žmogaus dvasinei savijautai, nes žmogus iš pasaulio centro, kūrinijos viršūnės, sudėtingiausio Dievo kūrinio virto svyruojančia nendre Visatos periferijoje. Naujaisiais amžiais žmogų užklupo jo menkumo suvokimas ir bedvasių, negyvų kosmo platybių įsisąmoninimas. Šį pokytį geriausiai pajuto Blaise’as Pascalis, žmogų palyginęs su labai menka mąstančia nendre, tačiau žmogus, kitaip nei kitas gyvūnas, suvokia savo menkumą ir čia yra jo didybė. Modernaus žmogaus paskališkąją jauseną geriausiai simboliškai išreiškė Johanno Wolfgango Goethės „Faustas“, kuris gali būti priešinamas Homerui ir Dantei, nes nuo šio kūrinio prasideda žmogaus nuobodulys Niekio akivaizdoje ir siekis ieškoti užsimiršimo jusles dirginančioje įvairovėje, kurią siūlo Mefistofelis. Po Pascalio Visata žmogui yra priešiška ir atskleidžia jo menkumą. Toks žmogus patiria baimę ir Niekį, o šios baimės ir Niekio nežinojo graikai, kurių pasaulėvaizdį formavo Homeras, ir didžia dalimi Viduramžių žmonės, kai to meto žmogaus krikščionišką pasaulėvaizdį liudijo dantiška vaizduotė, kad yra rojus, skaistykla, pragaras ir nėra nebylios, nieko nereiškiančios Visatos. Niekį į krikščionišką filosofinę apyvartą pradėjo įvedinėti XIII–XIV a. teologas ir mistikas Johannas Eckhartas, teigdamas, kad kai Niekis užvaldo žmogaus sielą, joje apsigyvena Dievas. Tačiau turėjo praeiti keli amžiai, kol Hegelis veikalo „Logikos mokslas“ pradžioje filosofiškai įtvirtino būties ir Niekio lygybę, o Martinas Heideggeris traktate „Kas yra metafizika“ Niekį įvedė į plačiąją filosofinę apyvartą. Kita vertus, biblinė vaizduotė įtraukia Niekį, nes šioje knygoje pasakyta, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.
Gyvename po Naujųjų amžių ir net jeigu siekiame mąstyti gamtą graikiškai kaip gražią ir dailią, tai yra kaip kosmą, vis tiek negalime neturėti gamtos nebylumo, tolumo ir šaltumo supratimo. Gamta iš tiesų nekalba su mumis, jos kontempliacija yra vienpusis eismas: viskas priklauso nuo to, ką įdedame į gamtą, o ji mums atsidėkoja nebylumu, inercija ir kai kada šaltumu, o kartais – grožio blyksniais. Tad su šliogeriškais daiktais negalime kalbėtis, nors kartais jie padovanoja mums estezių, tačiau išlieka nebylūs. Todėl šio gamtos nebylumo akivaizdoje išeitis yra kreiptis į kitus žmones, su kuriais galima kalbėtis, ir turbūt žmogiškas santykis ir yra tai, kas gelbsti gamtos gražaus nebylumo akivaizdoje. Kiti žmonės mus žavi, patraukia, erzina, o kartais įsimylime juos. Meilė yra noras būti drauge su kitu žmogumi, todėl šitą norą visuomenėje struktūruoja šeimos institucija. Šeima yra vienišo žmogaus įsišaknijimas į savąjį Tu. Šeima atsiranda tada, kai du žmonės įsipareigoja vienas kitam ir nusprendžia iš vienišų subjektų tapti pora. Po Naujųjų amžių žmogaus vienišumo supratimo tai yra mėginimas įveikti ontologinę vienišumo aklavietę, kuri iki galo neįveikiama santykyje su kitu gamtos daiktu. Vadinasi, šeimos kūrimas yra turbūt vienintelis deramas atsakas į paskališkąjį žmogaus radimąsi nykiose ir nebyliose Visatos platybėse bei mėginimas gyvuoti nepaisant šių platybių nežmoniškumo, tai yra įsišaknijant į savąjį Tu ir įveikiant ontologinį vienišumą.
Šį poslinkį nuo senojo pasaulio prie naujojo geriausiai nušviečia dviejų pagrindinių pasaulio ontologų išryškintas pokytis nuo Platono Eroso iki Heideggerio baimės (Angst). Baimė užklumpa, kai prarandamas pasaulio draugiškumas. Tada tampama baimės subjektu, nes joje pasirodo Niekis. Žinome, kad graikai jo nepažinojo, jiems kosmas buvo pilnatviškas, todėl Platonas kalbėjo apie meilę, o Heideggeris – apie baimę. Jei tikėsime Pirmuoju Jono laišku, baimė yra meilės priešybė: „kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18). Todėl modernaus žmogaus savijautą begalinių, negyvų Visatos platybių akivaizdoje veikia baimė ir gintis nuo jos yra įsišaknyti į savąjį Tu. Tad Heideggerio pokrikščioniška graikybė atveria baimę kaip Kristaus kančia praturtintą Platono Erosą. Graikai gyveno pilnatvėje, pilnatviškame kosme, kuris pradėjo niekėti atsirandant krikščionybei. Pirmasis jo požymis yra Visatos netarpiškumo jausenos praradimas ir dievažmogio kančios įsivyravimas. Nuo Kristaus kančios ant kryžiaus iki Heideggerio baimės vyksta lėtas Niekio įsigalėjimas. Dar Dantė Viduramžiais galėjo kalbėti apie krikščionišką mitologinę Visatą. Tačiau per Goethės „Faustą“ iki Heideggerio baimės įvyksta negrįžtamų procesų, o jiems priešintis – tai ieškoti savojo Tu ir šaknytis į jį bei kurti artumo ir meilės lauką.
Mūsų laikais meilę keičia seksas, kuris, kaip ir bulimija, yra juslių dirginimas ir užsimiršimas jose, tačiau meilės pakeitimas seksu ir seksologinis meilės traktavimas yra tos pačios krizės padarinys, kurį ką tik įvardijome. Seksologą kaip pavyzdinį mūsų laikų subjektą turime apriboti ir pradėti kalbėti apie meilę kaip angažavimąsi savajam Tu, kaip tikėjimą savojo Tu egzistavimu, kaip ryšį su savuoju Tu. Seksologinis meilės supratimas išsitenka Heideggerio baimės sampratoje, kai bijoma angažuotis savajam Tu ir tenkinamasi tik seksologine sueitimi, nepersiimant jausminiu ryšiu su kitu asmeniu ir nesiangažuojant jam. Tačiau meilė yra angažavimasis šiam nepakartojamam Tu ir noras būti su juo. Tai ne seksualinės įvairovės bei partnerių keitimo situacija, tai įsismelkimas, įsišaknijimas į šį Tu ir noras būti su juo, nors neigiama draugių ir draugų malonumo politika ir rizikuojama likti visiškame absurde, nes galų gale savasis Tu gali atitolti. Tad įsišaknijimas į savąjį Tu yra Niekio atstūmimas, savirealizacijos vyksmas kuriant prasmingumo salą negyvų ir bekraščių Visatos platybių akivaizdoje, tai yra absurdo gamtos nebylumo akivaizdoje atstūmimas, tai gyvenimas, nors vis tiek būsime užvaldyti Niekio mirdami.
Šeima, reprodukcija, seksualumas
Žmogus yra tokia būtybė, kurios seksualumas nepriklauso nuo reprodukcijos ir yra laisvas, nepaklūstantis metų sezonų kaitai, kaip yra gyvūnų pasaulyje. Gyvūnai seksualūs būna tam tikru metu, susilaukia palikuonių, juos užaugina, ir tada jų seksualumas dingsta iki kito poravimosi sezono. Žmogus erotinių santykių gali turėti nepriklausomai nuo reprodukcinio proceso, ir tai labai svarbu žmogaus meilės pobūdžiui, nes ji yra nuolatinė žmogaus būsena, kai pasiekiamas aukščiausias žmogiškumas. Paprastai šeimos sąvoką kritikuoja tie žmonės, kurie mano, kad šeima yra patriarchalinės visuomenės atgyvena, kuri pajungia moterį reprodukcijai. Tačiau tai labai paviršutiniška tezė, nes šeima nėra tiesiogiai susijusi su reprodukcija, šeima yra susijusi su noru būti su savuoju Tu į jį įsišaknijant. Šeima yra džiaugsmo dėl savojo Tu laukas. Dabar Vakarų visuomenėse vaikų susilaukiama paprastai vyresniame amžiuje, kai žmogus jau pakankamai subręsta ir yra pasirengęs juos auginti. Feminisčių tradicinės šeimos kritika, kai kritikuojamas moters pavertimas reprodukciniu agregatu, nėra visiškai teisinga, nes šeima kuriama tikrai ne tik dėl vaikų, bet ir dėl seksualinio pasitenkinimo bei džiaugsmo, o reprodukcija eina greta. Turime sutikti, kad patriarchalinėse visuomenėse reprodukcija buvo svarbi, susituokę jaunuoliai iškart būdavo įtraukiami į šį procesą. Tačiau mūsų laikais jaunuoliai tuokiasi dėl to, kad nori būti kartu ir džiaugtis vienas kito seksualumu. Šeima yra daugiau draugystės, mėgavimosi seksualumu negu reprodukcijos sandoris.
Netgi stebėdami vaikus matome, kad jie yra seksualūs, tačiau šiame amžiuje tai nesusiję su reprodukcija, vaikų seksualumas – piršto čiulpimas arba savaiminė erekcija – nutinka savaime ir nieko bendra neturi su reprodukcija. Kūryba irgi yra jau sublimuotas seksualumas. Tad čia turime kalbėti apie seksualumą be sekso, kai sublimuojamasi meninei, filosofinei ar mokslinei kūrybai. Sakoma, kad mūsų laikai yra šeimos krizės amžius, tačiau atsiranda vis daugiau žmonių, kurie sąmoningai nori vaikų ir jų susilaukia, o ne vien dėl to, kad taip reikia, tokia tradicija, taip reikalauja visuomenė. Nors mūsų laikais šeima išgyvena krizę, daug skyrybų, tačiau šis metas palankus sąmoningai tėvystei, kai vaikų susilaukiama vyresniame amžiuje. Mūsų laikų žmonių sąveika, įvairių giminių ir tų pačių giminių sąveika tapo daug natūralesnė ir turi gerokai daugiau grakštumo, sveikumo, sąmoningumo. Tad mūsų laikais galima gyventi laimingą šeimos gyvenimą, ko nebuvo ankstesnėse kartose, kai ypač moteris buvo eksploatuojama, varžomos jos kūrybinės laisvės.
Vaikas kaip suaugusiojo susitvarkymo su savimi mokytojas
Ugdytojas nesusitvarkys su vaiku, jeigu nesusitvarko pats su savimi. Tėvai, nesusitvarkantys su savimi, nesusitvarkys ir su savo vaiku. Vaiko auginimas yra milžiniška paskata augti tėvams, o šie keičiasi kartu su vaikų amžiumi. Gyvenimas ir vaiko auginimas kelia tam tikrų iššūkių, bet jo auginimas tampa būdu keistis suaugusiesiems. Vaiko auginimas yra ne tik nuostabi patirtis tuo požiūriu, kad gimė nauja gyvybė, bet ir maksimalus moralinis išbandymas tėvams, didžiausias skatinimas augti ir tobulėti, nes tik dvasiškai tobulėdami tėvai gali lydėti vaiką per gyvenimą pirmais jo gyvenimo dešimtmečiais, kol jis taps suaugęs. Tik dvasiškai tobulėjantys tėvai gali paskatinti vaiką dvasiškai tobulėti ir augti.
Tėvystė yra naujos gyvybės lydėjimas jos augimo ir formavimosi vyksme, kai pats vaiko ir fiziologinio, ir psichologinio augimo procesas tėvams kelia iššūkių ir jie patenka į tokią situaciją, kai negali bėgti nuo tų iššūkių, o turi juos priimti ir deramai atlaikyti. O kad tai įvyktų, tėvams reikia nuolat tobulėti. Paprastai ypač jautrūs ir pažeidžiami tėvai, augindami vaiką, patiria maksimalių išbandymų, kai reikia peržengti per save ir tapti atrama vaikui, vesti jį per gyvenimą. Tad vaiko auginimas gali būti suprastas kaip filosofinio gyvenimo forma, kaip begalinis įsipareigojimas etiškai tobulėti, nes vaikas ateina visam laikui, o kad tėvams nebūtų akmuo po kaklu, jie turi stiprėti, tobulėti, keistis kartu su augančiu ir besikeičiančiu vaiku.
Jeigu manysime, kad filosofija yra pasaulio, žmogaus, transcendencijos analizė ir apmąstymas, tai vaiko atėjimas į filosofo šeimą teikia labai svarbios medžiagos apmąstymams ir būtinybę ją filosofiškai „suvirškinti“. Vadinasi, galima sakyti, kad tas filosofas, kuris neturėjo vaikų, ir tas, kuris turi vaikų, juos užaugino, yra dvi radikaliai skirtingos būtybės. Kanto profesoriškas galantiškumas bei XVIII a. racionalistinis manierizmas, kai jis nešiojosi špagą, būdavo užsidėjęs peruką, yra iš dalies paviršutiniškas, o pirmojo ašinio laiko racionalizmas, kai gyvybės faktas pajungiamas moralės dėsnių valdžiai, yra per daug griežtas. Jeigu Kantas būtų turėjęs vaiką, gal net nebūtų sukūręs savo racionalistinės filosofijos arba bent jau jo kuriama filosofija radikaliai skirtųsi nuo sukurtosios. Kai mąstome Kantą iš XXI a. perspektyvos, mums visada norisi jį kritikuoti, kaip XX a. norėjosi kritikuoti Platoną, o ta Kanto moralės dėsnio racionalistinė griežtumo elegancija mūsų netenkina. Žinoma, auginant vaiką reikia griežtumo, gebėti nubrėžti ribas, kai jis nuolat jas bando, tikrina ir provokuoja suaugusius žmones ir tėvus, tačiau tai tikrai nėra proto dėsnio ribos, o būtent egzistencinės gyvenimiškos situacijos ribos. Reikia būti stipriam ne tik protu, kas auginant vaiką turi mažiau reikšmės, tačiau reikia būti egzistenciškai stipriam, tvirtai stovėti ant žemės, kad vaikas, bandydamas suaugusiųjų ribas, jų nesudrebintų taip, kad suaugęs žmogus subyrėtų.
Tad Kanto pripažinimas, kad išorinio pasaulio egzistavimas vis dar lieka neįrodomas, kad protas tikras tik savo proto mąstomu daiktų vaizdiniu, bet ne pačiais daiktais savaime, yra tikslus vien to proto atžvilgiu, prie kurio derinasi daiktai, tačiau išorinis pasaulis yra įrodomas tėvystės būdu, kai augindamas vaiką žmogus susiduria su other mind, su kitu protu, kita siela, kita sąmone, kuri priklauso nuo žmogaus ir drebina jo ribas nešama vitališkų jėgų skleidimosi vaike, ir suaugusiam žmogui reikia būti tvirtam ne rigoristiškai protu, bet gyvenimiška, egzistencine pozicija. Tėvas, augindamas vaiką, stiprėja egzistenciškai, tvirčiau atsistoja ant žemės, ir tokie jo pokyčiai nevyktų, jeigu neturėtų vaiko. Tad Kanto keltas klausimas ir postuluotas skandalas, kad išorinis pasaulis filosofijoje vis dar yra neįrodytas, tėvystės atveju tampa visai kita problema. Žmogus supranta savo vaiką kaip tėvą pratęsiančią būtybę ir kartu radikaliai kitą, kuris yra ir reikalauja globos. Vaikas realiai yra, jis nėra žmogaus proto vaizdinys ir konstrukcija, drebina tėvo proto vaizdinius ir varo žmogų į krizę, kartu skatina labai stipriai dvasiškai, egzistenciškai, valingai tobulėti. Nors Kantas buvo galantiškas profesorius ir savo namuose rengdavo pietus, per kuriuos buvo aptariamos politinės, filosofinės, socialinės, geografinės naujienos, tačiau nebuvo priėmęs kitos būtybės realaus egzistavimo, jam išorinio pasaulio egzistavimas buvo neįrodomas, o vaikas tėvą užgriūva kaip išorinis pasaulis ir jam tenka priimti vaiko iššūkius.
Kantas sukūrė puikią filosofiją – logišką, griežtą, bekompromisę, tačiau tokią sukūrė vien dėl to, kad neturėjo vaikų, nes filosofas, turintis vaiką, kurs kitokią filosofiją, labiau tikinčią išoriniu pasauliu, daugiau orientuotą į veikimą išoriniame pasaulyje, o ne vien tik į intelektualinį stebėjimą ir proto vaizdinių mąstymą. Panašiai ir Schopenhaueris, Kanto mokinys bei filosofinio reikalo tęsėjas, buvo pesimistas, jam pasaulis – vaizdinys, už kurio šurmuliuoja valia, tačiau šis pesimizmas, nusivylimas ir kartėlis būtų perkeisti, jei jis būtų turėjęs vaiką, kuris nuolat drebintų jo proto vaizdinius. Wittgensteino radikalumas, nepaisymas kitų, kai jis laužė savo mokinių gyvenimus ir būsimas akademines karjeras, savo studentus, kurių tėvai visas santaupas skyrė vaiko aukštajam mokslui, įkalbėdavo mesti studijas ir siųsdavo dirbti inžinieriumi į dirbtuves, kyla dėl tos pačios priežasties. Matyt, tokį griežtumą ir žiaurumą irgi lėmė tai, kad Wittgensteinas neturėjo vaikų. Vaiko atėjimas į filosofo gyvenimą sušvelnina jo žvilgsnį. Filosofas tampa ne toks bekompromisis, griežtas ir žiaurus, vaikas suaugusį žmogų moko tikrovės principo ir gyventi tikrovėje.
Užsklanda
Dabarties visuomenėse vėl įsigalintis populizmas kyla iš to, kad dalis visuomenės subjektų save vis dar formuoja pagal herojiškojo filosofo modelį ir nepriima gyvenimo meistro pozicijos. Tačiau matome, kad herojiškojo filosofo pozicija mūsų laikais išnaudojo savo galimybes ir reikia kito žvilgsnio, o svarbiausias naujo žvilgsnio iššūkis yra priimti XX a. antrojoje pusėje įvykusios feministinės revoliucijos gaires. Gyvename tokiais laikais, kai filosofas negali nepaisyti moterų įėjimo į viešąją kultūrinę, politinę, socialinę erdvę, ir būtent tas filosofas, kuris atsižvelgia į moteriškų subjektų ar moteriškų žaidėjų dalyvavimą visuomenėje ir save formuoja priimdamas visuomenėje įvykusius pokyčius, ir yra gyvenimo meistras. Gyvename tokiu laiku, kai filosofija negali nepaisyti moterų buvimo fakto, ir moteris nėra vien tik priedėlis prie vyro, malonus, tačiau nebūtinas, bet yra esminė dabartinės visuomenės būtybė. Tai matome ir mūsų laiko literatūroje bei įvairiuose kultūros forumuose, kur lyderiauja moterys.
Žinoma, Ukrainos karas iškėlė kareivio, kuris aukojasi, žūsta gindamas tėvynę, svarbą. Netgi Lietuvoje pradedama kalbėti apie būtinybę šaukti moteris į kariuomenę ir turbūt ateityje joms reikės įvaldyti ir karo meną. Gal ši tendencija kiek pakeis jėgų santykį, nes pabrėš vyriškų savybių svarbą, tačiau bent dabar būtina vyrams pereiti feministinę transformaciją. Turbūt svarbiausia, ko moterys reikalauja iš vyro, tai dalyvauti šeimos gyvenime ir auginant vaikus. Mūsų laikų pavyzdinis filosofas yra gyvenimo meistras, be to, kad yra vieša asmenybė, dar yra ir šeimos žmogus, o matyti realybę per šeimos prizmę ir yra suvokti šeimą kaip filosofinio gyvenimo formą.
Iš tiesų šeimos gyvenimas, atrodytų, verčia filosofą tuščiai eikvoti mąstymui ir rašymui skirtą laiką, kai vaikai vežami į darželį, vedami į mokyklą ir skiriamas dėmesys kitiems gyvenimo rūpesčiams. Bet perėjęs šiuos išbandymus filosofas įgyja patirties, kurios iš tikrųjų neturėjo nei Platonas, nei Descartes’as, nei Kantas, nei tas pats Nietzschė – jie vis dar buvo herojiškieji filosofai, nors Nietzschė savo mąstyme padarė pokyčių, kurie lėmė gyvenimo meistro įsigalėjimą. Todėl šiame tekste kėlėme uždavinį apmąstyti filosofo gyvenimą, įtraukiant į jį ir šeimą, neskilti į dichotomiją, kai, viena vertus, aš esu šeimos žmogus, kita vertus – filosofas, mąstantis tiesas, bet pačiame buvime šeimos žmogumi matyti filosofinio mąstymo galimybes. O jos iš tiesų yra didelės, nes filosofas mato, kaip auga vaikas, kaip mokosi kalbos, kaip socializuojasi, kokių kyla žmogaus formavimosi iššūkių. Tad galima sakyti, kad šeima mūsų laikų filosofui yra savotiška Robinzono Kruzo sala, kurioje jis atranda visas žmogaus buvimo plotmes.