Iš žaizdos trykštanti versmė: Jėzaus Kristaus mažoji įvykio ontologija

 

Daugiau nei prieš penkiolika metų šio teksto autorius perskaitė Alaino Badiou – tuo metu jis buvo pagrindinis Europos filosofų protų valdovas – knygą apie apaštalą Paulių „Šventasis Paulius: universalizmo pagrindimas“ ir buvo sugautas Pauliaus. Šis apaštalas jam tapo įstabiausiu religijos genijumi, Jėzaus Kristaus įvykio poetu, sukūrusiu krikščioniškos teologijos pagrindus. Paulius krikščioniškai teologijai yra tas pats, kas Immanuelis Kantas šiandieninei filosofijai, t. y. jos pagrindėjas. Galima panagrinėti daugybę Pauliaus teiginių ir įsitikinti, kad jie absoliučiai veikia šiandieninės krikščioniškos teologijos kontekstuose. Štai keletas pavyzdžių: „Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3, 18–19). „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 12–13). (Šiame tekste cituojamas Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimas.) Meilė Pauliui, žavėjimasis juo, jo laiškų subtilybių nagrinėjimas ir privačiai, ir paskaitose autoriui kėlė klausimą: o kaipgi Jėzus Kristus?

Šį tekstą parašė praktikuojantis katalikas, o katalikiškų mišių simbolika, kurios centre – Išganytojo auka, yra nuostabi. Per mišias autorius meldė Dievą, kad jam atvertų akis pažinti Jėzų Kristų, Visatos Logą, kuris, būdamas pats didžiausias objektyvumas, yra kiekvieno iš mūsų pats didžiausias subjektyvumas. Tolesnis tekstas yra mėginimas pamilti Jėzų Kristų, filosofiškai pasiaiškinti, ką reiškia Jo slėpinys, kelias, Logas. Jėzus Kristus yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus viename, o Paulius yra tobulas teologas bei religijos genijus, bet vis dėlto tik žmogus. Gilindamasis į Atpirkėjo žmogiškumą, įsivaizduodamas Jį įvairiose situacijose, tarkime, pokalbyje su samariete, ir aiškindamasis Jo elgesio motyvus, paprastas žmogus gali bendrauti su Dievu. Jėzus Kristus, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, turi tai, ko neturi Paulius. Skaitant evangelijas, bendraujama ne tik su žmogumi, bet ir su tokiu asmeniu, kuris yra ir žmogus, ir Dievas, ir tai be galo slėpininga, didinga ir sunkiai pakeliama tiesa. Jėzus Kristus yra Dievo kabliukas, ant kurio užvertas žmogiškumo masalas. Bendraudami su Jėzumi Kristumi žmogumi, netyčia patenkame ant Dievo kabliuko.

Paulius yra žmogus, gavęs puikų išsilavinimą judaizmo teologijos mokykloje, Romos piliečio, kuris nusipirko pilietybę, sūnus, romėnas ir kartu genialus krikščionių teologas. Su Pauliumi viskas atrodo paprasta, o su Jėzumi Kristumi yra visiškai kitaip: Jo žmogiškume švyti dieviškumas, ir tai gal kiek trikdo filosofą, kuris, sekdamas graikais, siekia likti tame, kas protinga, trokšta individualiomis proto pastangomis pažinti tai, kas yra žmogus, pasaulis, tikrovė, visuomenė, Dievas. Tačiau susilietęs su absoliučia transcendencija protas kapituliuoja, jaučiasi kaip žuvis, iš vandens ištraukta ant kranto. Žmogui grynas dieviškumas sunkiai pakeliamas, kaip ir žuviai grynas deguonis, nors ji kvėpuoja deguonimi, bet ištirpusiu vandenyje. Taip ir žmogus gali pakelti tik žmogiškume ištirpdytą dieviškumą, o tai yra Jėzaus Kristaus slėpinys. Tame pačiame Dievažmogio slėpinyje Jėzus simbolizuoja žmogišką iš moters gimusio žmogaus pusę, o Kristus – Dievo siųsto sūnaus, žmones išganyti atėjusio Mesijo, t. y. pateptojo, pusę.

Lietuvių kalbos žodis „krikščionybė“ kilęs iš žodžio „krikštas“ ir reiškia krikštytų žmonių bendriją. Savaime suprantama, kad Lietuvos krikštas ilgą laiką buvo Vokiečių ordino ir kitų šalių politinis klausimas, krikšto vardu buvo siaubiama Lietuvos žemė. Tad Lietuvoje krikščionybė traktuota su švelniu skepsiu – kaip Vokiečių ordino atneštas tikėjimas arba kaip politinė būtinybė, kai pakrikštyta Lietuva tapo Europos kultūros ir politikos dalimi. Tačiau kitose Europos kalbose žodis „krikščionybė“ yra kilęs iš žodžio „Kristus“, kaip Jo sekėjų bendrija, kaip Kristaus tauta. Šiuo požiūriu lietuvių kalboje „krikščionybė“ siejama su krikštu, daugiau su Jono Krikštytojo veikla, ne tiek su Jėzumi Kristumi. Svarbus metų įvykis Lietuvoje yra Jono Krikštytojo gimimo šventė – Joninės, šalia Jėzaus Kristaus gimimo šventės – Kalėdų.

Krikščionybė turi graikišką ontologijos aspektą ir dar judaizmo paveldą – Jėzus yra naujasis Mozė. Mozės 10 įsakymų Jis sutraukia į vieną įsakymą: mylėk savo Dievą ir savo artimą kaip save patį. Tačiau Kristus yra dar ir grynai ontologinė inovacija, kuri skiriasi ir nuo Senojo Testamento, ir nuo graikų filosofų mąstymo. Šiame tekste norėtume apmąstyti Jėzaus Kristaus ontologinę inovaciją, ką Jis ontologiniu požiūriu padarė nauja, kad iš mažos judaizmo sektos vedlio tapo vienos pasaulinių religijų figūra. Kur Jėzaus Kristaus esmė? Turime Viduramžių filosofiją ir teologiją, skaitome Tomo Akviniečio Summas kaip didžiąsias viduramžiškas konceptualias katedras. Tačiau Tomas Akvinietis, kuris pakrikštijo Aristotelį, galbūt net labiau nutolo nuo Jėzaus Kristaus esmės, nei ją išreiškė. Mąstydami Jėzaus Kristaus įvykį, turime palikti toli už nugaros graikų filosofijos didžiąją ontologiją kaip pasakojimą apie esinių hierarchiją ir plaukti tais vandenimis, kurie galbūt net jai yra priešingi ir ją apverčia.

Todėl ankstyvųjų Bažnyčios tėvų apsisprendimas vartoti graikų filosofijos sąvokas ir konstruktus mąstant apie krikščionišką Dievą, kuris yra meilė, kartu ir išganingas, ir pražūtingas sumanymas. Išganingas todėl, kad mąstome Vakarų kultūros vienovę, šiuo požiūriu atliekame graikų pagonių filosofų mąstymo krikštą, o kartu sugraikiname ir padarome vakariečiams intersubjektyvius evangelijų judėjus. Tačiau taip nutolstame nuo Jėzaus Kristaus išskirtinumo, Jo nelygstamumo, kurio faktiškai negalime rasti nei Krišnos ar Budos Indijoje, nei Laozi Kinijoje, nei graikų filosofų mokymuose. Būtent šį Jėzaus Kristaus išskirtinumą, Jo ontologinę inovaciją ir vadinsime Jėzaus Kristaus įvykiu kaip mažąja ontologija, o štai Tomas Akvinietis, krikštydamas Aristotelį, faktiškai rašė didžiąją ontologiją, nurodydamas į didžiuosius ontologinius graikų hierarchinius pasakojimus. O Jėzus yra trumpasis jungimasis būties hierarchijoje, kuris graikų filosofams prilygo pajuokai, o žydams – papiktinimui, nes kaipgi žmogus gali būti Dievu? Kaip būties hierarchijos viršūnė gali būti lygi vienai iš būties hierarchijos pakopų? Tačiau šiame Dievo virtime bejėgiu mažu kūdikėliu, kuriam reikia globos, yra didžioji krikščionybės dvasinė bedugnė, kurios neįmanoma išsemti. Tad mėginsime apmąstyti šią bedugnę.

 

Didžiausias subjektyvumas, virstantis didžiausiu objektyvumu

 

Krikščionybės atsiradimą lėmė tas faktas, kad stoikų filosofija, vyravusi to meto Viduržemio jūros pakrantėse, helenizuotame pasaulyje valdant Romai, pasaulyje, kuris kalbėjo graikiškai, tačiau socialiai buvo romėniškas, neatliepė svarbiausių žmogaus rūpesčių. Apskritai stoicizmas – tokia filosofinė praktika, kuri nepripažino jausmų, reikalavo ramybės ir asketinių idealų. Stoikas buvo asketas, susivaldantis, nepasiduodantis jausmų impulsams ir kuriantis proto ramybę. Todėl šiam filosofiniam mokymui trūko labai svarbių dalykų, nes jis, pasitelkus Naujųjų amžių terminą, ignoravo žmogaus subjektyvumą. Visi žmonės turi vidujybę, joje kyla emocijos, gimsta mintys, prasmės, ir žmogus nori, kad ta vidujybė būtų palaiminta: individualūs jausmai ir veiksmai vestų į Dievą, o ne į pražūtį. Graikams, kalbėjusiems apie metafizinį tikrovės dėsnį, logą, kuris valdo pasaulį, tas tikrovės dėsnis, vartojant Naujųjų amžių terminą, buvo objektyvus, todėl graikas, kaip sako Skirmantas Jankauskas, galų gale buvo anonimas. Jis neturėjo vidujybės, savo slapčiausio vidinio intymumo, kurį galima atrasti užsiimant introspekcija ir gilinantis į savo vidų. Graikai neturėjo šio subjektyvumo, vartojant tą patį Naujųjų amžių terminą, buvo objektyvūs. Tą objektyvumą pastebime Homero poemose. Graikai turėjo emocijų, patirdavo meilę ir pyktį, bet tie jausmai nutikdavo objektyviai – kaip kosmo balsas ir „Iliados“ socialinė varomoji jėga, o ne kaip didžiausias intymumas, didžiausia subjektyvybė, kad žmogus net nenorėtų, jog Dievas žinotų jo mąstomas mintis.

Stoicizmas kilo iš Zenono Kitijiečio, Sokrato įkvėpto buvusio verslininko, kuris filosofu tapo po katastrofos. Jo laivas, gabenęs purpurą, sudužo tarp uolų, o pats jis išsigelbėjo išplaukęs į krantą, bet prarado verslą, pinigus, gyvenimo pagrindą. Vaikščiodamas po Atėnus, užsuko į knygyną, pavartė Ksenofonto atsiminimus apie Sokratą ir tarė: „Noriu būti kaip šis žmogus.“ Pro šalį ėjo vienas iš vietinių Atėnų filosofų ir knygyno pardavėjas tarė: „Sek jį, jis filosofas.“ Ir Zenonas nusekė, mokėsi pas šį filosofą kelerius metus, tada tapo savarankišku filosofu: savo paties originalioje filosofijoje ieškojo, kaip priimti ir įprasminti gyvenime patirtą katastrofą. Filosofinė programa, kuri kyla iš Zenono Kitijiečio, niekina jausmus, nesiekia į juos susitelkti, mėgina nepasiduoti jiems, vartojant Naujųjų amžių terminą, nori būti objektyvi.

Ir štai šeštaisiais metais prieš mūsų erą Izraelyje, kuris išsiteko dviejų karalysčių – Judėjos ir Galilėjos – teritorijoje, gimė Jėzus. Būtent Jis savo mokiniams pasakė: jeigu jūs vidujybėje mąstote ar įsivaizduojate ką nors negera, nors neatliekate jokio išorinio veiksmo, jau darote nuodėmę. Nuo Jėzaus prasideda subjektyvumo, psichologijos epocha Vakaruose. Žinome, kad Jėzus buvo žydas, o žydų genijus Vakaruose pasireiškė būtent religijoje ir psichologijoje. Žydai yra gabūs religijai ir psichologijai, o graikai – filosofijai ir politikai. Austrijos imperijos, kuri buvo tautų katilas, sostinės Vienos fin de siècle modernizmas visų pirma yra Sigmundo Freudo psichoanalizės modernizmas. Žydų religijos genijus savaip pasireiškė kuriantis judaizmui ir krikščionybei Senajame Pasaulyje, o psichologijos genijus – kuriantis psichoanalizei XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Tad Jėzus atranda subjektyvumą ir slapčiausias mintis, kurias galbūt patirdavo tik Edipas. Nužudęs tėvą ir vedęs motiną, išsiduria akis ir išeina klajoti po pasaulį. Mitas apie išsidūrusį akis Edipą, anot Friedricho Nietzschės, yra pats semitiškiausias graikų mitas. O šio teksto autorius pasakytų, jog tai yra pats psichologiškiausias graikų mitas: Edipas po visų nusižengimų kosminiam įstatymui tampa vidujybės riteriu, nes pasidaro aklas pasauliui.

Aklumo tema atsikartoja ir XIII–XII amžiuje prieš Kristų vykstant Trojos karui ir po jo Odisėjui klajojant po Viduržemio jūros salynus ieškant kelio į gimtąją Itakę. Tada atsirado graikų rapsodai, kurie giedodavo homeriškas „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmes, o Homeras, pasak padavimo, buvo aklas. Čia vėlgi matome, kad sakmę organizuoja pagal vidujybės principą išoriniam pasauliui aklas žmogus. Visi tie, kurie verčiasi rašto amatu, žino, kad tekstas nėra šneka, jį reikia struktūruoti, formuoti pagal visai kitus principus, negu formuojama šneka, kuri yra eklektiška ir chaotiška. Rašomam tekstui primetama vidujybės tvarka ir logika, kuri jį struktūruoja, tekstas turi savo vidinę organizaciją, iš vidinio branduolio plėtojami teksto skyriai, giesmės. Manoma, kad Homero vardas siejo grupę rapsodų, kurie giedojo homeriškas giesmes, o vėliau VIII amžiuje prieš Kristų šios giesmės buvo sutvarkytos kaip du išbaigti epai: „Odisėja“ ir „Iliada“. Homeras egzistuoja kaip ir kinų Laozi, nes gyveno visa grupė panašiai mąstančiųjų ir giedančiųjų, vėliau jų mintys sudėtos į vientisą tekstų korpusą. Kadangi mitologinis Homeras buvo aklas, graikų absoliutų objektyvumą, vartojant modernybės terminą, aprašė per vidujybę, nes joje randama rašto logika. Ar ne keista, kad tas savo aprašymais bei epitetais itin daiktiškas giesmes, pasak padavimo, sudėjo aklas žmogus? Rašyba be vidujybės neįmanoma, rašyti, užsiimti rašto amatu – vadinasi, struktūruoti aptariamus duomenis pagal vidujybės logiką, o šneka daugiau ekstravertiškai orientuota į išorybę, į pašnekovą, galų gale šneka tai pokalbis, pingpongas tarp pokalbio dalyvių, tai yra abipusės besišnekančiųjų reakcijos.

Vienas iš didžiausių XX amžiaus moderniosios prozos meistrų Jorgė Luisas Borgesas irgi maždaug nuo 55 metų apako, kai jau buvo parašęs ir išspausdinęs trumposios prozos šedevrus – rinkinius „Fikcijos“ ir „Alefas“. Apakęs pradėjo prasčiau rašyti apsakymus, nes juos diktavo ir negalėjo tobulinti, tiesiogiai dirbdamas su rankraščiais ir matydamas jų rašmenis, bet ėmė rašyti genialią poeziją. Pasitelkęs metrą ir rimą vidujybėje, būdamas aklas sudėliodavo žodžius, vadovaudamasis ankstyvųjų homerinių ir kitų poetų principu, nes ritmuota ir rimuota poetinė sakmė įsimena lengviau negu laisvosios eilės. Vėliau savo padėjėjams iš atminties diktuodavo eiles, kurių ritmuota ir rimuota forma leido jas geriau išlaikyti atmintyje aklumo sąlygomis.

Sakėme, kad subjektyvumo nebuvo Graikijoje, nes graikai buvo saulėtą vidurdienį regimų skulptūriškų apoloniškų formų tauta, tačiau Homeras, pasak padavimo, buvo aklas, vadinasi, jis kūrė savo subjektyvume, kaip ir Edipas, pažeidęs kosmo įstatymą ir užsitraukęs tragišką prakeiksmą. Graikas subjektyvus tapdavo tik apakęs, reginčiam skulptūriškus daiktus Apolono vidurdienį graikui subjektyvumas yra išstumtas. Subjektyvumas visada egzistuoja žmoguje, bet jis graikų nėra deramai pripažįstamas. Zenono Kitijiečio sekėjai niekino subjektyvumą, kuris gaminosi graikuose neįsisąmonintu pavidalu, ir šiuo požiūriu stoicizmas neatliepia didžiausių antikinio žmogaus rūpesčių, nes jis nepriima subjektyvumo. Kaip pripažinta instancija Vakaruose, jis atsiranda jau su Jėzumi ir ateina iš visai kitos tradicijos – iš judaizmo. Antai Abraomą Sørenas Kierkegaard’as pavadino tikėjimo riteriu. Abraomas kalbasi su Dievu, bet išorinis pasaulis nepatvirtina to jo sandorio su Dievu. Abraomas gali tik tikėti savo vidiniu balsu, rasti savyje, savo tikėjime vidinį tikrumą, kuris jį ir daro tikėjimo riteriu. Krikščionybės tradicijoje apaštalas Tomas, kurio vardas aramėjiškai reiškia „dvynys“, įkišo pirštą į Jėzaus žaizdą, kai Kristus mokiniams apsireiškė prisikėlęs, nes jis netikėjo Jo prisikėlimu ir reikalavo faktų, norėdamas įsitikinti, kad tai tas pats žmogus, kuris buvo nukryžiuotas, tad jo rankose turi būti vinių žymės. O tikėjimas būtent ir grindžiamas faktų nebuvimu, tai faktams aklų žmonių reikalas, arba greičiau tikėjimas remiasi vidujybės faktais, kurie gimsta pasauliui aklo žmogaus vidujybėje kaip vidinis tikrumas. Žmogus turi tapti aklas pasauliui, kad laimėtų savo vidujybės tikrumą, įsiklausytų, atsigręžtų į save, o šį atsigręžimą ir teikia krikščionybė.

Su krikščionybe Vakarų žmogaus sampratoje įvyko didelių struktūrinių pokyčių. Juos mėginame atskleisti nagrinėdami Jėzaus ir jo pirmtako Abraomo, kaip tikėjimo riterio, kaip vidujybės herojaus, situaciją. Jėzus taip pat yra vidujybės herojus, kuris remiasi savo tikėjimo vidiniu tikrumu ir prikaltas ant kryžiaus miršta visiškai vienas, kai net Dievas Jį apleidžia. Čia dera prisiminti šv. Aurelijaus Augustino ir Pelagijaus ginčą. Šis šventasis „Pokalbiuose su savimi“ sako norįs pasimelsti prieš svarstymą, kad Dievas jį teisingai apšviestų ir kad jis norėtų to, ko nori Dievas. Jis nori, kad jo vidujybė atitiktų Dievo tvarką. Taigi pradeda nuo to, ką modernybė vadino subjektyvumu, ir nori, kad jo subjektyvumas atitiktų Dievo objektyvumą, tad meldžia sau tokio valios akto, kokio nori Dievas, kas yra objektyvi tvarka, ir kaip to pasekmė – kad teisingai rašytų savo apmąstymą. Vadinasi, Jėzaus Kristaus aptikta vidujybė, kai žmonės turi vidines intencijas, kurios visiškai nekoreliuoja su išoriniais veiksmais, bet jau pačios savaime yra nuodėmingos, net tada, kai nepadaromi jokie išoriniai veiksmai. Todėl Dievas turi formuoti Augustino norą, kad būtų palaimintas tas noras ir kad Augustino apmąstymas plėtotųsi reikiama linkme. O Augustino amžininkas Pelagijus norėjo išsaugoti šį subjektyvumą kaip savarankišką ir autonomišką teritoriją: „Kaip subjektyvi būtybė aš noriu savo veiksmais bei pastangomis tapti šventas, ir tas noras mane padaro šventą, nes jo genamas aš darau gerus darbus.“ Pelagijaus ir Augustino ginčas faktiškai yra modernybės ir Viduramžių ginčas, nes Augustinas sako: „Aš noriu norėti (o noras yra mano valios aktas) taip, kaip nori Dievas“, o Pelagijus sako: „Aš pasninkausiu, melsiuos, laikysiuos askezės, ugdysiu dorybes ir per šitą savo veiklą sudievėsiu.“

Anot Pelagijaus, Jėzus yra žmogus, kuris meldėsi, laikėsi askezės, siekė šventumo ir tapo Dievu, tad Jėzaus vidinė intencija išvedė Jį į dieviškumą. Anot Aurelijaus Augustino, tokia pozicija pavojinga Bažnyčiai ir visiškai neteisinga. Ginčydamasis su Pelagijumi, Aurelijus Augustinas sukūrė predestinacijos teoriją: Dievas jau laikų pradžioje, iki sukurdamas žmoniją, lėmė, kuriuos žmones išgelbės, o kuriuos pasiųs į pražūtį. Viskas yra predestinuota, ir mes galime gyventi tiktai iš malonės, kad Dievas viską mums palankiu būdu numatė, ką turime šiandien, ir tai nėra mūsų veiksmų rezultatas, bet Dievo malonė. Jeigu aš, tarkime, turiu pinigų nupirkti savo vaikui pietus, tai yra Dievo malonė, nes Jis jau laikų pradžioje nusprendė taip, kad aš šiandien tam turėčiau pinigų. Todėl pietūs yra Dievo malonė, o Pelagijus teigia: štai aš pats būsiu organizuotas, struktūruotas, veiklus, taupysiu pinigus ir nusipirksiu pietus. Jie bus mano organizuotumo nuopelnas; aš melsiuos, laikysiuos askezės, ugdysiu dorybes ir sudievėsiu. Augustinas sako: „Ne, taip nėra. Dievas leidžia tau sudievėti, bet būtent Jis tave išgelbsti arba siunčia į pražūtį nuvesdamas į nuodėmę. Ir galų gale mes norime tik taip, kaip nusprendė Dievas.“ Augustinui didžiausias subjektyvumas yra pats didžiausias objektyvumas – vis tiek viskas įvyks taip, kaip numatė Dievas, ir visos mano mintys irgi yra nulemtos Dievo, ir, gręždamasis į save, į savo širdį, į savo sielą, į vidinę intenciją, aš galų gale noriu taip, kaip numatė laikų pradžioje Dievas. Mano absoliuti subjektyvybė yra absoliuti objektyvybė.

Pelagijus, galima sakyti, per anksti gimęs modernybės herojus, išlaikantis savo subjektyvumą, nes siekia gerai determinuoti subjektyvią valią, kad ši išvestų jį į Dievą. Pelagijaus filosofija galų gale yra moderni Kanto filosofija. Jis irgi determinuoja valią, subjektyvybėje randa jos nulemtumą, gyvena pagal šį autonominį determinavimą ir tikina, kad štai yra tokia būklė, kai mano valia ir mano moralės dėsniai sutampa, ir tai yra šventojo būklė. O Augustinas sako: „Jei aš esu šventas, tai tik dėl Dievo malonės, o ne dėl savo individualios valios motyvacijos.“ Pelagijus ir Kantas lieka subjektyvume, kuris tampa šventas dėl individualių pastangų, o Aurelijus Augustinas savo subjektyvume, savo introspekcijos atveriamose vidinių intencijų gelmėse randa Dievo tvarką, Jo intenciją. Čia ir yra krikščionybės branduolys: mylėdami (meilė yra pati didžiausia ir pati subjektyviausia emocija) tampame objektyvūs, patirdami meilės emociją, išeiname į absoliutų objektyvumą, kuris jau yra nulemtas nuo amžių pradžios. Tad Pelagijus faktiškai yra pusantro tūkstančio metų per anksti gimęs modernybės filosofas, ir Kantas yra pelagijiškas, todėl jo filosofija yra dar vienas perėjimas iš krikščionybės į modernybę.

Antikoje vidinės intencijos nebuvo vertinamos, jų nematyti. Jeigu žmogus pamilo ar supyko, tai nutiko kaip kosmo balsas ar šėlas. Krikščionybėje vidinė intencija pripažįstama, tačiau absoliuti subjektyvybė yra absoliuti objektyvybė. Modernybėje, Naujaisiais amžiais, tarkime, Kanto atveju absoliuti subjektyvybė išveda jau ne į augustinišką Dievo objektyvybę, bet į savotišką intersubjektyvybę, o tai reiškia galų gale į bendruomenės praktikas. Jas vėliau aprašys Ludwigas Wittgensteinas „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ ir pripažins, kad mes filosofuodami viso labo pateisiname, pripažįstame, aprašome savo bendruomenių praktikas. Tad modernybė, o Wittgensteinas priklauso vėlyvajai modernybei, t. y. postmodernybei, subjektyvumą ištirpdo intersubjektyvume, bendruomenės praktikose. Tada galų gale „aš noriu taip, kaip nori mano bendruomenė“ ir čia vėlgi yra blogai, nes XX amžius yra komunizmo ir nacizmo laikotarpis, kai bendruomenė determinavo individą. Jausdami šią krizę ir dviprasmybę, filosofai Martinas Heideggeris, Arvydas Šliogeris gręžiasi į graikus. Mat faktiškai, jeigu žmogus nori taip, kaip nori jo bendruomenė, tai galų gale jis nėra filosofas, nes tik aprašo savo bendrijoje cirkuliuojančias idėjas, o graikai norėjo taip, kaip norėjo kosmas, todėl tokia laikysena filosofijai leidžia išsaugoti savo reikalo esmingumą ir dėl to filosofas nėra vien tik savo bendruomenės banalybių legitimatorius, kaip yra vėlyvojo Wittgensteino atveju, bet dalyvauja Visatos vyksmuose. Jeigu aš filosofuodamas noriu to, ko nori bendruomenė, aš kaip filosofas tik legitimuoju bendruomenės prietarus, ir tai blogai, nes filosofas visada turi būti socialinis kritikas. Jis turi šnairuoti į bendruomenės praktikas, kaip į jas šnairavo Sokratas, savo filosofavimu teigdamas filosofinio Dievo galimybę ir atsiribodamas nuo graikų religinių bei mitologinių praktikų. O kai Atėnų bendruomenė paprašė Sokratą nustoti filosofuoti, nes taip jis gadina jaunuolius ir griauna tikėjimą dievais, jis atsakė, kad jam geriau mirti, nei baigti filosofuoti.

 

Helenistinio pasaulio dvasinis užsakymas

 

Jėzaus laikų Romos imperijoje, kuri vyravo Viduržemio jūros regione, vyko savotiški „sostų karai“: intrigos, žudynės, išdavystės, sąjungos, konfliktai be aukštesnės instancijos šviesos. Tarytum šitame regione gyveno žmonės, norintys būti stiprūs, įtakingi, bet neturintys radikalios transcendencijos patirties, todėl nepašaukti beatodairiškam gerumui. Aišku, jie turėjo dievų, Egipte garbino Ozyrį ir Izidę, Romoje – romėniškų dievų panteoną, tačiau tie dievai didžia dalimi buvo šio pasaulio dievai, savo papročiais panašūs į to meto žmones, gyvenančius Viduržemio jūros pakrantėje: jie sanguliavo, vaidijosi, žudė, išduodavo vienas kitą, taikydavosi. Esmingo ryšio su transcendencija tame pasaulyje trūko, ir šį dvasinį užsakymą atliko krikščionybė. Tuo metu pagrindinė filosofinė mokykla, vyravusi ir graikiškame, ir romėniškame pasaulyje, buvo stoicizmas. Tai savotiška savidisciplinos mokykla, kai susitelkiama į savo emocijų, jausmų, minčių valdymą ir nepasiduodama išorinio pasaulio įspūdžiams, poveikiui. Stoikas yra žmogus, kuris visiškai valdo save, yra ramus, nesijaudina dėl jį ar jo bendruomenę ištinkančių katastrofų ir per pasaulį eina nesusitepdamas emocijomis. Todėl Jėzaus laikotarpiu stoicizmas buvo labai paplitęs, tapęs savotiška to meto etikos bei savidrausmės mokykla, tačiau negalėjo patenkinti visų to meto žmogaus dvasinių poreikių ir sielos veržimosi. Jis davė savidiscipliną, savikontrolę, savistabą, savęs pažinimą, emocijų analizę, bet nesuteikė perspektyvos matyti gyvenimą ir emocijas transcendencijos šviesoje.

Trečiame amžiuje po Kristaus atsirado Aleksandrijoje įsikūrusio Plotino mokymas – neoplatonizmas. Tai rafinuotas, sudėtingas ir subtilus mokslas apie anapusybės pažinimą. Plotinas, mąstydamas anapusybę, labiau atliepė helenizmo žmogaus dvasinį rūpestį. Tačiau labai mokslinga jo sistema negebėjo mobiliai prisiderinti prie kasdienės situacijos, nes buvo labai sudėtinga. Plotinas mirė 270 metais po Kristaus. Tai jau filosofija, atsiradusi po Kristaus. Plotinas mėgino patenkinti tą dvasinį rūpestį, kurį tenkino ir krikščionybė. Tam „sostų karų“ antikiniam pasauliui reikėjo kažko platoniško, o krikščionybė, Nietzschės žodžiais tariant, ir buvo platonizmas liaudžiai, paprastiems žmonėms, pojūtis, kad gyvena transcendencijos artumoje. Transcendencija emociškai kreipiasi į žmogų ir juo rūpinasi, suteikia raktą pažinti ją ir šis raktas – kelias, tiesa ir gyvenimas – buvo Jėzus Kristus, radęs emocinį priėjimą prie Dievo.

Žinoma, kaip ir kiekviena universali sistema, krikščionybė neįtiko nė vienai ją pagimdžiusiai tautai: nei religijos žmonėms žydams, nei filosofams graikams. Graikų filosofams tai atrodė juokelių rinkinys, o žydams – papiktinimas, nes Jėzus vadino save Dievu, o, pasak judaizmo, žmogus negali būti Dievu. Kita vertus, krikščionybė perėmė daug iš graikų filosofų bei iš žydų religijos ir pateikė tam tikrą dvasinę sintezę, paimdama geriausia, ką turi graikai ir žydai, bei sutelkdama visa tai į Jėzaus asmenį, nes būti krikščionimi visų pirma reiškia skelbti ištikimybę Jėzui. Tad Jėzaus laikų pasaulyje buvo didelis dvasinis alkis, kurio negalėjo mobiliai patenkinti nei neoplatonizmas, nei stoicizmas. Susitelkdami į Jėzų, krikščionybės teologai, kurių didžiausias genijus buvo apaštalas Paulius, pateikė savo teologinę sistemą, kuri kaip niekas kitas atitiko antikinio žmogaus dvasinius poreikius. Krikščionybė susiejo judėjus, ieškančius stebuklų ir gyvenančius jiems apreikšto Dievo akivaizdoje, su graikų teoretikais, ieškančiais išminties, ir pateikė dieviškąją išmintį, kaip gyventi šiame pasaulyje nesigėdijant savo žmogiškumo, bet suprantant, kad Dievas irgi tapo žmogumi norėdamas priartėti prie žmonių. Tarkime, Plotinas kaip tik gėdijosi savo žmogiškumo ir reikalavo jo kūno nevaizduoti skulptūrų pavidalu.

 

Krikščionybė švietėjų ir tikėjimo žmonių ginče

 

Prietaras, kuris žmoniją nuteikė prieš religiją, susiformavo Apšvietos laikais. Tai įsitikinimas, kad naudojimasis protu yra vienintelis teisingas pasaulio matymo būdas. O protas reikalauja atmesti tikėjimą, besiremiantį apreiškimu. Tarytum švietėjų vizija, grindžiama gamtamoksliu, mums teikia fundamentalų žinojimą, kurio neatlaiko visi religiniai argumentai. Būti racionaliam reiškia vadovautis mokslu (mokslas remiasi protu) ir aiškinti pasaulį moksliniais metodais. O religija yra seniena, grindžiama apreiškimu, kuris nėra racionalus, todėl religiją reikia atmesti. Didžiosios Naujųjų amžių diskusijos vyko tarp tų žmonių, kurie rėmėsi iš graikų paveldėtu mokslu, o mokslas kilo iš proto veiklos ir iš jo pozicijų kritikavo tikėjimą. Religija prieš šį puolimą vis kartojo savo senus argumentus, kad Dievas apreiškė žinojimą, ir negalėjo jam pasipriešinti. Tačiau mūsų dienomis šis Apšvietos laikais susiformavęs pasirinkimas – arba mokslas, besiremiantis protu, arba apreiškimu besiremiantis tikėjimas – kaip dvi nesutaikomos kryptys yra pasenęs.

Studijavusieji mokslo filosofiją žino, jog mokslas veikia vien dėl to, kad pasitikime juo, mokslas reikalauja tikėti jo metodais, todėl tai nėra vien tik protu besiremianti veikla. Kita vertus, religija teikia matmenį, kuris grindžia mūsų racionalų pasaulio aiškinimą. Žmogus negali būti absoliučiai racionalus netikėdamas, nes priešingu atveju jis bus tik gudrus. Žmogus negali būti racionalus, neprisiliesdamas savo sielos struktūrų ir prileisdamas vien tik empirines duotis. Tarkim, matematika nėra nei vien tik analitiniai, nei vien tik patyrimo teiginiai, bet tai aprioriniai sintetiniai teiginiai, kurie niekaip neduoti patyrime, bet jais reikia tikėti priimant jų išvedimo aksiomų sistemą.

Būti racionaliam, anot švietėjų, reiškia remtis matematiniu gamtamoksliu, tačiau jis nesiremia nei vien tik analitiniais teiginiais, nei vien tik patyrimu. Matematinis gamtamokslis suponuoja teiginius, kuriais reikia tikėti kaip, tarkim, aprioriniais sintetiniais teiginiais. Todėl šitas senas švietėjų ir religijos žmonių ginčas visiškai neaktualus dabar, kai suprantame, kad žinojimas reikalauja tikėti ar pasitikėti, o tikėjimas suponuoja jau tam tikrą žinojimą, ir mes esame racionalūs vien dėl to, kad tikime ar pasitikime. Iš čia, savaime suprantama, visai arti yra būtent Viduržemio jūros pietų regiono dykumose suformuotos trijų abraominių religijų šaknys. Jos skelbia, kad neužtenka vien racionalaus pasaulio aiškinimo, pasaulis turi būti aiškinamas ir per tikėjimą. Tik įsileisdami tikėjimą į savo vidujybę, mes būsime racionalūs ir mąstysime visuminį tikrovės vaizdą, o ne vien tik savo žinojimą išvesime iš patyrimo ar analitinių teiginių, o tai yra labai primityvi žinojimo samprata.

Krikščionybė formavosi glaudžioje sąveikoje su Artimųjų Rytų Viduržemio jūros regiono dykumų žmonių išpažįstamu apreiškimu, kuris sako: kad būčiau racionalus, turiu tikėti Dievą ir pasitikėti Juo, ir nurimti Jame. Paradoksalu, bet tikėjimas žmogų daro racionalų. O švietėjų pozicija yra grindžiama Vakarų graikiško mokslo sudedamąja, kai skelbiama, jog tikrovę reikia aiškinti protu. Krikščionybė, kuriai būdingas ištikimybės Jėzui Kristui skelbimas, Jo laikymas mesiju ir todėl tai yra Kristaus asmenybės kultas, turi be galo turtingą dvasinį paveldą ir ištakas. Tad, anot Pauliaus, graikai ieško išminties, stengiasi išsiaiškinti, ką galima žinoti apie pasaulį protu, o judėjams, anot Pauliaus, reikia stebuklų, jie remiasi Biblijos apreiškimo dieviškumu. Krikščionys yra tie, kurie skelbia ištikimybę Jėzui Kristui Nukryžiuotajam, tiki kryžiumi, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, kentėjo ant kryžiaus, mirė ir trečią dieną prisikėlė. Anot krikščionių, ši Jėzaus kančia atpirko žmoniją, sužalotą Adomo ir Ievos pirmosios nuodėmės. Tad krikščionybė, kaip ištikimybės Jėzui Kristui skelbimas, įtraukia ir graikus, ir žydus, turi dar savo unikalumą kaip angažavimąsi Jėzaus Kristaus asmens atžvilgiu. Indijoje žinome šokantį ir fleitą pučiantį Krišną, lotoso poza sėdintį Budą, Kinijoje – harmoningąjį Laozi ir Konfucijų, teikiantį pamokymus, kaip tvariai gyventi bendrijoje. Tačiau niekur nėra Jėzaus Kristaus Nukryžiuotojo. Suprasti krikščionybės esmę – tai gilintis į kryžių ir kryžiaus nešimo misterijoje, mirtyje ant kryžiaus ir prisikėlime suprasti pamatinę niekur analogų neturinčią Kristaus žinią bei slėpinį. Pikti liežuviai skelbia, kad Jėzus niekada nesijuokė, buvo rimtas, skausmo apimtas, kryžių nešantis Dievas, o štai maždaug koks nuostabus yra Krišna – šokantis, išdykaujantis, žaidžiantis, fleita grojantis. Tačiau krikščionybė apima aspektą, kad gyvenimas šiame pasaulyje yra ne vien tik žaidimai, linksmybės, bet ir ėjimas savo keliu iki galo nešant pareigų, atsakomybių, rizikos kryžių.

 

Pabaiga kitame numeryje