AUGUSTINAS DAINYS

Kas yra žmogus?

 

Visi filosofai yra žmonės, todėl klausimas „Kas yra žmogus?“ vienaip ar kitaip susijęs su kiekvienu iš jų, nes neaišku, ką turi daryti norėdamas pelnyti orų žmogaus buvimą, įgyvendindamas savo žmogiškumą. Kita vertus, matome, kad XX a., ypač jo antrojoje pusėje, Vakarų filosofijoje žmogus buvo dingęs iš akiračio: kalbėta apie autoriaus ir prozos herojaus mirtį, apie žmogaus, filosofijos bei istorijos pabaigą. Apskritai XX a. yra begalinių mirčių laikotarpis, turint galvoje ne tik teorijas, bet ir komunizmo bei nacizmo nusikaltimus žmoniškumui. Kadangi jau įveikėme šį amžių ir greit bus praėjęs ketvirtis naujojo, tai vėl kyla klausimas: kas yra žmogus? Tas, kuris pastaruosius 70 metų buvo dingęs iš filosofijos akiračio. Po žmogaus pabaigos ir mirties filosofijos vėl imame svarstyti apie žmogų. Kaip galime jį mąstyti? Tik atsakę į šį klausimą, turėsime atsakymą į kitus rūpimus klausimus: kaip reikia gyventi su kitais žmonėmis, kaip ir kokių etikos taisyklių laikytis, kaip organizuoti materialųjį ūkį, politinį gyvenimą ir pan. Išsiaiškinę, kas yra žmogus, galime gauti mūsų laikams aktualius atsakymus ir galų gale atsakyti į patį didžiausią klausimą – kokia yra buvimo žmogumi prasmė?

Apibrėžti žmogų – tai, viena vertus, parodyti, kuo jis pats, būdamas gyvybės forma, nesiskiria nuo kitų gyvybės formų, kita vertus, atskleisti, kuo yra kitoks nei jį supančios gyvybės formos ir kuo jis ypatingas būtent kaip žmogus. Šiame tekste mėginsime paeiliui pateikti atsakymus į ką tik iškeltus klausimus.

Tad pradėkime nuo to, kad vienas iš būdų atsakyti į klausimą „Kas yra žmogus?“ – panagrinėti, kas yra gyva būtybė, gyvybė apskritai. O kadangi žmogus yra gyva būtybė, tai atlikime tokį mintinį eksperimentą: įsivaizduokime, jog jis nesiskiria nuo amebos. Tarkime, yra vienaląstis gyvūnas, plaukiojantis tvenkinio vandenyje. Matome, kad ameba yra sienelėmis atsiskyrusi nuo tvenkinio aplinkos, todėl turi vidujybę. Jos vidujybė medžiagų apykaitos būdu santykiauja su supančia tvenkinio tikrove. Taigi turime pripažinti, kad gyvybės (o drauge ir žmogaus) būtina sąlyga yra vidujybė. Materija, kuri turi vidujybę, yra gyva. Ji, pavartojus Spinozos pasakymą, yra valstybė valstybėje. Ameba yra valstybė tvenkinio valstybėje. Kiekviena gyva sistema yra vidujybę turinti sistema ir tam tikru būdu atsiribojusi nuo išorinio pasaulio. Tačiau nėra visiškai atsiskyrusi nuo jo, kartu ir būdama autonomiška, ir jam priklausydama, gyvena tvenkinio ekosistemoje ir atlieka savo vaidmenį. Kadangi tvenkinyje yra daugybė tokių organizmų, tai jie visi sąveikauja vieni su kitais. Pavyzdžiui, amebos sąveikauja su dumbliais, bakterijomis bei kitais mikroorganizmais ir jais maitinasi. Dumbliai ir vandens augalija savo ruožtu gamina deguonį. Karosai tvenkinyje kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi ir t. t. Būti gyvam – tai dalyvauti ekosistemoje. Ekosistema žmonių, kaip socialinių būtybių, atveju būtų valstybė, kurios piliečiai yra žmonės. Ameba užima vietą tvenkinio ekosistemoje, o žmogus – vietą valstybėje kaip politinėje ekosistemoje.

Dabar mėginkime panagrinėti klausimą, kodėl žmogus buvo dingęs iš XX a. filosofijos, ypač jo antrosios pusės filosofinių srovių, išryškėjusių po egzistencializmo. Šio amžiaus filosofija siekė žmogaus vidujybės būsenas ištirpdyti socialiniuose ir kalbos kontekstuose, todėl, dingus vidujybės temai iš filosofijos akiračio, iš ten dingo ir žmogus. Marksizmas žmogaus vidujybę ištirpdė ekonominiuose santykiuose, poststruktūralizmas ir dekonstrukcija – intertekste, o įprastinės kalbos filosofija – kasdienės kalbos praktikose. Šioms filosofijos srovėms būdingas eksternalizmas, siekiantis vidujybę perrašyti išorybės terminais, ir antiindividualizmas, besistengiantis individą ištirpdyti beasmenėse ir kolektyvinėse jėgose bei vyksmuose. Svarstant apie žmogų vidujybės tema yra kertinis akmuo, nes autonomiška žmogaus vidujybė, kuri nuolat ironizuoja, atmesdama išorinio pasaulio klišes bei stereotipus ir nesiduoda jų užvaldoma, yra pagrindinė žmogaus savybė. Filosofinė ameba gali būti mąstoma kaip autonomiškas tekstas, veikiantis pagal kitus dėsnius nei ją supantis ekosistemos intertekstas. Tad anapus amebos sienelių esantis intertekstas yra išorinis tekstas vidujybės teksto atžvilgiu. O kaip tik Derrida veikalas „Apie gramatologiją“, kuriame suformuluota dekonstrukcijos programa, grindžiamas hipoteze, kad nėra išorinio teksto. Tačiau vidujybę kaip savarankišką tekstą supančiame intertekste galima mąstyti tik tuo atveju, kai ją supantis intertekstas yra išorinis tekstas vidujybės teksto atžvilgiu. Šiuo požiūriu vidujybės sienelės yra filtras, sava kalba performuluojantis ją supantį intertekstą ir taip kuriantis vidinį tekstą, kuris išorinio interteksto atžvilgiu yra autonomiška ženklų sistema. Vienas iš būdų įgyvendinti žmogiškumą – tai, nuolat ironizuojant filosofines klišes ir stereotipus, ryžtis autonomiškai minčiai, kuri būtų savarankiška ženklų sistema visuminio filosofinio interteksto atžvilgiu.

Dabar pažvelkime, kokiu būdu ši filosofinė ameba kaip gyva būtybė sąveikauja su aplinka. Kiekviena gyva būtybė, tarp jų ir žmogus, turi aprehencijas ir apetitus. Lotyniškas žodis apprehensio žymi apėmimą rankomis ir mintimis. Pirmoji pažinimo prasmė – sugriebti rankomis dalyką ir jį laikyti priešais save. Filosofijoje turime formalias refleksijos rankas, kurios savo procedūromis sugriebia dalyką ir jį laikydamos priešais suteikia galimybę apžiūrėti. Lotyniškas žodis appetitus reiškia „ko nors ieškoti, siekti, į ką nors veržtis“.

Aprehencijos leidžia suprasti, kokioje aplinkoje gyva būtybė yra, ir orientuotis ją supančiame pasaulyje, o apetitai rodo, ko gyvai būtybei reikia iš pasaulio, kad užsitikrintų optimalų buvimą, su aplinka santykiaudama medžiagų apykaitos būdu. Kadangi aprehencijos nustato, kas vyksta pasaulyje, tai gyva būtybė išsirenka tai, ko jai reikia iš aplinkos. Pavyzdžiui, tvenkinyje plaukiojanti ameba jaučia apetitą kaip tam tikrų medžiagų stygių organizme. Tada ląstelės sienelėmis aprehencijos būdu aplinkoje atpažįsta maisto dalelę, kuriai jaučia apetitą, apgaubia ją ir įtraukdama į ląstelės vidų patenkina apetitą. Arba: kai beždžionė jaučia apetitą, ji dėl aprehencijų naudodamasi kognityvinėmis galiomis suranda ant medžio kabantį bananą, atskiria jį nuo kitų dalykų, tada nusiraško, suvalgo ir taip pasisotina. Kita vertus, jeigu kalbame apie žmogų, tai jis yra prasmių stokojanti būtybė, todėl, kaip ir bet kuri kita gyva būtybė, nėra savipakankamas, tačiau jam reikia nuolat save maitinti ne tik kūniškai, bet ir intelektualiai. Žmogus nuo beždžionės ir kitų aukštesniųjų gyvų būtybių skiriasi tuo, kad daug pastangų deda ir laiko skiria intelektualiniam apetitui, pavyzdžiui: skaito knygas, tiria save bei pasaulį. Tad žmogus, kaip ir kiekviena gyva būtybė, yra aprehencijų ir apetitų žaismė.

Dabar jau galime formuluoti pirminį atsakymą į klausimą: kas yra žmogus? Tai dvilypė būtybė, kuri su pasauliu santykiauja aprehencijų bei apetitų būdu ir siekia išsaugoti savo vidujybę, kad ji tęstųsi. Žmogų dar mąstome bendriausia prasme kaip gyvūną, užčiuopdami jo gebėjimus, kurių turi ir tvenkinio vandenyje plaukiojanti ameba, ir žmogus, kaip gyva būtybė apskritai, bet dar nesame radę jo unikalumo. Jeigu gyvą būtybę traktuojame kaip turinčią vidujybę, tai būtinybė išlaikyti vidujybės homeostazę, t. y. buvimui deramą vidujybės būseną, gimdo apetitus ir aprehencijas, nes gyvos būtybės buvimo būdas nėra savipakankamas, ji turi santykiauti su aplinka medžiagų apykaitos būdu, kad palaikytų vidujybės optimalią homeostazę.

Akmuo kaip negyvas daiktas yra abejingas aplinkai, paprasčiausiai guli šalikelėje, kas nors gali jį paimti, nusviesti toliau, bet jis visiškai netrokšta būti sviedžiamas ar užimti kokią nors vietą pasaulyje, jis tiesiog yra. Akmuo neturi vidujybės. Perskeltas pusiau virsta dviem akmenimis, o perskeltas pusiau gyvas organizmas žūsta, nes suardoma jo vidujybė. Gyva būtybė nėra abejinga aplinkai, ji gyva tik apetitais ir aprehencijomis, nes jai reikia nuolat maitintis, kad išlaikytų tinkamą buvimui savo vidujybės būseną. Gyva būtybė turi troškimų, ko nors nori iš pasaulio, ir sudėtingesnės gyvybės formos troškimai vis didėja ir tampa sudėtingesni. Antai žmogaus troškimas realizuoti save gyvenime, rasti prasmingą veiklą ir, ją plėtojant, santykiauti su pasauliu ir pasiekti tam tikrą sėkmę savo bendrijoje yra labai subtilus apetitas – tai jau apetitas prasmei. Bet žemesnieji gyvūnai neturi tokių labai išplėtotų apetitų.

Aristotelis žmogų apibrėžė kaip zōon logon ekhon, kaip logą turintį aukštesnįjį gyvūną. Graikai iškėlė aprehenciją, padarė svarbiausiu žmogaus buvimo požymiu. Jiems žmogus yra protingas gyvūnas. Visi aukštesnieji gyvūnai, ir šunys, ir antys, turi protą, bet žmogaus protas yra ypatingas. Šiuo būdu graikų iškelta aprehencija vyravo Vakarų filosofijoje iki neklasikinės filosofijos atsiradimo XIX a. Nuo Schopenhauerio, Kierkegaard’o ir Nietzschės prasideda proto nuvainikavimo tradicija Vakarų filosofijoje, ir ima formuotis jau neklasikinė filosofija. Ji svarbiausia žmogaus savybe laiko apetitą, o pats subtiliausias žmogaus apetitas yra apetitas prasmei. Tad neklasikinė filosofija parodo, kad apetitai, išjudinantys jausmų vyksmus, yra ne mažiau svarbūs, gal net svarbesni už aprehencijas, kurios sudaro protingą žmogaus buvimą.

Žmogus suvokia, kad yra mirtingas, dėl to nori gyventi prasmingai, ir tada jam atsiranda apetitas prasmingam gyvenimui. Iš esmės visa XX a. egzistencinė filosofija sprendė šito apetito klausimą – kokia žmogaus gyvenimo prasmė jo mirtingumo akivaizdoje. Žmogus, kaip ir kitos gyvos būtybės, yra mirtingas, bet, priešingai nei kiti gyvūnai, labai ryškiai suvokia savo mirtingumą ir nori ką nors daryti savo gyvenime, kad jis būtų prasmingas. Ir kai reikės mirti, mirtų nesigailėdamas dėl tuščiai iššvaistyto gyvenimo.

Tad filosofijos pagrindinis klausimas yra prasmės klausimas – kokia prasmė viso to, kas mane supa, kaip gyventi pasaulyje prasmingą gyvenimą savo mirtingumo akivaizdoje. Visuminį požiūrį, kuris sujungia ir apetitus, ir aprehencijas, atskleidžia filosofija. Dabar nesiplėsdami pasakysime, kad apetitais kaip figūratyvine žmogaus galia remiasi menas, o aprehencijomis kaip formalia galia – mokslas. Filosofija, kaip veikla, kuri remiasi ir žmogaus aprehencijomis, ir apetitais, yra karališkiausia iš visų žmogaus veiklos rūšių, nes neišstumia kai kurių žmogaus gebėjimų, bet visus juos integruoja. Prisiminkime, pavyzdžiui, vadinamąjį lyrikų ir fizikų ginčą. Tai ginčas dėl alternatyvių kalbų pirmumo – figūratyviosios ir formaliosios, kuriomis aprašomas tas pats pasaulis. Fizikų kalba yra matematinė ir formali, lyrikų kalba – poetinė ir figūratyvi. Lyrikai ir fizikai kalba skirtingomis kalbomis ir jomis aprašo tą patį pasaulį, ginčijasi, kurių kalba yra svaresnė ir reikšmingesnė. Filosofai, kurdami filosofines kalbas, sujungia formaliąją kalbą, kuria remiasi fizikai, ir figūratyviąją lyrikų vartojamą kalbą. Filosofija, kaip jau minėta, yra viso žmogiškumo maksimalus įgyvendinimas, neišstumiant nė vieno žmogaus gebėjimo.

Iki šiol mąstėme eidami pirmuoju keliu. Klausėme, kas yra žmogus kaip gyva būtybė, ir apmąstėme jį kaip gyvą būtybę. Bet, šiuo keliu eidami, mes dar neatradome galimybės būti žmogui kaip unikaliai, nepakartojamai būtybei tik jam vienam būdingu būdu.

Tad kuo žmogus yra unikalus ir kuo skiriasi nuo kitų gyvybės formų? Skleisdami šią temą, pereiname prie Platono žmogaus sampratos. Šis mąstytojas sakė: žmogus gali būti savo paties šeimininkas, nes, pasitelkdamas afektus, gali valdyti geismus. Platonui besivaldantis žmogus ir yra savo paties šeimininkas. Šis filosofas suvokia, kad žmogus gali valdyti savo vitalines galias, ir tada būti žmogumi yra nepaklusti instinktui, kuriam pavaldūs gyvūnai, bet vadovautis laisvu proto apsisprendimu, kaip gyventi, kokį gyvenimo projektą turėti, nustatyti, kam žmogus paklūsta, kas jį valdo ir kas jo nevaldo. Turime atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus kaip savo paties šeimininko apibrėžime yra šaukštas deguto antikinės filosofijos medaus statinėje. Laisvasis graikas, anot graikų filosofų, priešinamas vergui. Graikijoje buvo paplitusi vergovė, ir dėl to laisvasis žmogus apibrėžiamas kaip savo paties šeimininkas – kaip ne vergas. Vergai nebuvo savo pačių šeimininkai, laisviesiems graikams jie – kalbantys įrankiai. Vergas čia nužeminamas iki įrankio. Todėl graikų filosofams buvo labai svarbu save suprasti kaip ne vergą. Graikai per daug nedirbo, visus darbus atliko vergai. Kaip laisvi individai, jie susėdę filosofavo, gurkšnodami vandeniu atskiestą vyną (kad per greitai neapgirstų ir galėtų pasimėgauti filosofiniu pokalbiu, nes tam reikalinga blaivi galva). Vyną pilstė vergai, ir laisvieji graikai jų netraktavo kaip žmonių. Platono žmogaus, kaip savo paties šeimininko, apibrėžimas visai kitaip suskamba, kai atkreipiame dėmesį, jog Graikijoje gyvavo vergovė. Žmogaus kaip savo paties šeimininko aspektą toliau šiame tekste apibrėžiame kaip begalinę žmogaus kaip asmens vertę.

Kita vertus, apibrėždami žmogų kaip savo paties šeimininką, žodį „šeimininkas“ vartojame ta pačia prasme kaip ir žodį „vairininkas“. Panašiai kaip vairininkas, saugodamasis uolų ir rifų, vairuoja laivą, kurį jam patikėjo jo savininkas, taip ir žmogus vairuoja jam patikėtą dovaną būti gyvam, stengdamasis ją atskleisti kuo plačiau ir giliau. Neteigiame, kad jis yra savo paties savininkas, kuris laisva valia gali, tarkime, nusižudyti, panašiai kaip dešimties eurų banknoto savininkas gali šį suplėšyti. Platonas smerkė savižudybę argumentuodamas tuo, kad žmogus gyvybę gauna iš Dievo, kuris yra tikrasis jos savininkas. Todėl nusižudyti yra sunaikinti tai, kieno savininkas nesi, ir dėl to gali užrūstinti jo savininką.

Dabar aptarsime tris būdus, kaip mąstyti žmogaus išskirtinumą. Tam skiriamas visas tolesnis tekstas. Pirmas būdas – žmogų mąstyti taip, kaip tai darė Descartes’as. Antras būdas – žmogų mąstyti pagal Heideggerį, kurio filosofija yra Descartes’o filosofijos antitezė. Descartes’as naujųjų amžių filosofijoje atrado pasaulio atžvilgiu autonomišką subjektą, o Heideggeris atrado „aš“ kontekstualizmą. Vėliau šio teksto autorius pasiūlys trečią būdą, kuris bus dekartiškos tezės ir heidegeriškos antitezės sintezė.

Descartes’as žmogų mąstė kaip autonomišką, nuo kūniškos tįsiosios substancijos nepriklausomą „aš“, kurio esminė savybė yra mąstymas. Šis filosofas atrado, jog vienintelis tikras dalykas yra tai, kad „aš mąstau“, ir dėl to darė išvadą, kad „aš esu“. Žmogų sutapatino su mąstymu ir atmetė visą kūnišką, kaip jis sakė, tįsiajai substancijai priklausančią prigimtį, susijusią su kūno įmestimi į kokią nors faktinę situaciją, su savo aplinkybėmis, kuriose žmogus gyvena.

Žmogaus teisių samprata, kad kiekvieno žmogaus gyvybė ir orumas, nesvarbu, kokios faktinės apibrėžtys, yra besąlygiškai gerbtini, kyla iš dekartiško abstraktaus „aš“.

Antras būdas mąstyti žmogų – tai, apverčiant pirmą poziciją, mąstyti išplaukiant iš jo faktinės buvimo situacijos, kad žmogus yra pasaulio kontekstų dalis. Čia turime Heideggerį ir jo įvestą Dasein („štai būties“ arba „čia būties“) sąvoką. Heideggerio mąstymas, kaip jau sakyta, yra Descartes’o mąstymo antitezė. Prancūzų filosofas teigia racionalią žmogaus esmę, kuri nepriklauso nuo situacijos, o Heideggeris, įvesdamas Dasein terminą, atvirkščiai, paskandina žmogų pasaulio situacijose bei kontekstuose. Taigi, anot Heideggerio, žmogus yra įsišaknijęs į savo kalbinę, istorinę, kultūrinę tradiciją, ir reikia nuolat aiškintis, ką ta filosofinė tradicija kalba. Mąstytojas užsiėmė hermeneutika, skaitė įvairius tekstus, pavyzdžiui, Anaksimandrą, Hölderliną ar Nietzschę. Ir stengėsi suprasti, ką jie sako. Ši Heideggerio inovacija yra labai reikšminga, ir Heideggeris, kaip žmogaus sampratos steigėjas, stovi greta Descartes’o žmogaus sampratos.

Heideggerio žmogaus samprata filosofijos vaizduotę valdo jau šimtą metų. Šio mąstytojo įnašas į Vakarų filosofiją yra labai inovatyvus, patenka į filosofijos chrestomatijų aukso fondą, todėl negali būti apeinamas. O Heideggerio Dasein kontekstualizmas, kurį toliau šiame tekste vadinsime dazainizmu, tiesiogiai implikavo Heideggerio nacistines pažiūras. Jeigu nėra jokio autonomiško, savarankiškai mąstančio, nuo pasaulio kontekstų nepriklausančio subjekto, kurį teigia Descartes’as, ir kiekvienas žmogus yra įmestas į savo kalbinę, istorinę bei kultūrinę tradiciją, tai tada jis tampa tos tradicijos konteksto vergu – ištirpsta tame kontekste. Pavyzdžiui, jei filosofo bendrija virsta kanibalais, tai heidegeriško filosofo uždavinys yra irgi tapti kanibalu. Heideggeris nepateikė konceptualių įrankių, kaip mąstyti autonomišką subjektą ir kaip autonomiškai įvertinti pasaulio kontekstus. Kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, tai Heideggeris, kaip Vokietijos tradicijai priklausantis filosofas, įstojo į šią partiją. Jis nenumatė autonomiško „aš“ laikysenos pasaulio kontekstų atžvilgiu, kuri galėtų savarankiškai ir savo pačios pastangomis kritiškai įvertinti tą situaciją bendražmogiškais terminais. Filosofinis faktiškumas yra užduotas pagrindinis filosofinis horizontas, todėl mes esame savo kontekstų vergai. Taigi Heideggerio projektas atveria tokią galimybę, kad žmogus tampa savo kalbinių, kultūrinių, istorinių kontekstų bangų blaškoma šakele pasaulio kontekstų vandenyne.

Dabar, jau skleisdami trečią mąstymo būdą tarp Descartes’o ir Heideggerio pozicijų, mėginsime ieškoti galimybių susieti šias dvi alternatyvias žmogaus sampratas. Aišku, nenorime neigti, kad žmogus visada yra kontekste, nenorime atmesti kultūrinių tradicijų nei istorinių bendrijų, jos visos egzistuoja, bet mums būtina rasti kokią nors žmogaus autonomiškos laikysenos galimybę įvertinti kontekstus, nes jie yra nevienareikšmiai politiniu ir etiniu požiūriu. Esama įvairių, net vienas kitam priešingų kontekstų. Ir čia Heideggeris nepateikia tinkamo sprendimo. Todėl, praėjus šimtui metų po Dasein termino įvedimo, mes vėl klausiame: kas yra žmogus? Ir klausiame: kas yra autonomiškas žmogus? Žinoma, tiek, kiek žmogus apskritai gali būti autonomiškas. Tada prieiname prie išvados, kad žmogus tik iš dalies gali būti autonomiškas: autonomiškai neautonomiškas arba neautonomiškai autonomiškas. Jis ir atsisieja nuo pasaulio konteksto, būdamas savimi, ir priklauso pasaulio kontekstams tapdamas jų dalimi. Čia nenorime paneigti tos aplinkybės, kad įvairūs ugdymo ir kultūros kontekstai formuoja žmogų. Kita vertus, gali būti tokia pozicija, kai žmogus abstrahuojasi nuo savo kontekstų ir į juos žvelgia nekontekstišku ir bendražmogišku žvilgsniu. Šis trečias būdas ir būtų galimybė mąstyti žmogų kaip autonomiškai priklausomą būtybę, turinčią besąlygišką vertę. Mūsų uždavinys yra suderinti šias dvi inovacijas.

Ar yra kokių nors bendražmogiškų kriterijų, kurie apibūdina kiekvieną žmogų, nesvarbu, kokiam Dasein kontekstui jis priklausytų? Ar mes, visi pasaulio individai, būdami sumesti į skirtingus miestus, šalis, etnines, religines, politines situacijas, galime būti tie patys žmonės ir kalbėti kaip tie patys žmonės? Šio teksto autorius sakytų, kad tai yra vienas svarbiausių mūsų epochos uždavinių. Taigi, praėjus XX a., po šimto metų dazainizmo, mes dabar vėl turime mokytis atrasti žmogų kaip vertingą savaime ir jo netraktuoti pagal tai, kokiai tautybei, kultūrai, religijai priklauso, kokia jo odos spalva, bet pripažinti kaip savaime vertingą asmenį neatsižvelgdami į jo kontekstą.

Šis Heideggerio dazainizmas ypač ryškus, pavyzdžiui, dabartinės Rusijos kaip šalies politiniame projekte, kurio vienas iš filosofinių pagrindėjų yra Aleksandras Duginas. Jis remdamasis dazainizmu sako, kad liberalioji demokratija, žmogaus teisės yra tik tam tikri istorialai, priklausantys Vakarams, o visos kitos pasaulio visuomenės yra faktinės, turi savas tiesas ir kelius, besiskiriančius nuo Vakarų kelio. Antai Rusijoje individas yra subordinuojamas kolektyvui, ir liberalioji demokratija bei žmogaus teisės ten neveikia, dėl to turi būti atmestos. Tada išeitų, kad esama daug istorinių valstybinių situacijų: yra kinų kelias, yra rusų kelias, yra indų kelias, taip pat yra Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos kelias kaip liberalusis demokratinis. Taigi Dugino Dasein projektas iškelia įvairius pasaulio kontekstus ir tikina, kad štai mes, rusai, priklausome šiam kontekstui, ir jūs, amerikiečiai, su savo žmogaus teisėmis ir liberaliąja demokratija nesikiškite į mūsų gyvenimą, mes patys susitvarkysime, mes kolektyvistai ir t. t., ir t. t.

Tačiau ar mes turime iškelti savo Dasein kontekstus, kuriuose gimėme, ir sakyti, kad, pavyzdžiui, aš esu rusas, ir mano tiesa yra Rusijos tiesa. Ji skiriasi nuo Šiaurės Amerikos tiesos, todėl palikite mane ramybėje su tomis kalbomis apie žmogaus teises, aš džiaugsiuosi Rusijos autoritarizmu, nes esu rusas ir tai mano tiesa. Mąstant iš dazainizmo pozicijų, Amerikos liberalioji demokratija yra tik vienas iš Dasein projektų, kuris galioja Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. O kitos šalys nepajėgios gyventi vadovaudamosi liberaliąja demokratija, tvarkytis liberaliai, ten svarbesnis kolektyvas. Taigi didžioji mūsų epochos dilema yra tokia: ar, mąstant ir klausiant heidegeriškai, liberalioji demokratija yra tik faktinis projektas, būdingas Šiaurės Amerikai ir Vakarų Europai, ar, atvirkščiai, liberalioji demokratija yra bendražmogiškas projektas, kuris turėtų išsiskleisti į vis didesnes kultūras ir civilizacijas? Lietuva irgi mokosi gyventi liberaliosios demokratijos sąlygomis. Bet aišku, kad daugelis šalių nepasirengusios gyventi liberaliosios demokratijos sąlygomis.

Taigi, jei reikėtų pasakyti šio teksto autoriaus nuomonę, tai ji būtų tokia: liberalioji demokratija galbūt yra netobula politinė santvarka, tačiau geresnės nėra, ji pasižymi pagarba asmeniui bei individui ir nesiekia jo subordinuoti kolektyvui, leidžia turėti individualią iniciatyvą. Tad šiuo aspektu liberalioji demokratija labiausiai atitinka krikščionišką besąlygiškos pagarbos asmeniui sampratą, kai kiekvienas žmogus gali turėti savo gyvenimo projektą, ir niekas neuždraus jam turėti. Asmuo gali būti toks, koks nori būti, jeigu nenusižengia tos visuomenės, kurioje gyvena, įstatymams, ir niekas nepasakys, kad esi veltėdis, išgama ar padugnė. Tad liberalioji demokratija turi svarbią bendražmogišką prasmę. Kita vertus, liberaliojoje demokratijoje silpsta kolektyvas. Dabartinėse diskusijose, kuriose vis labiau kritikuojamas liberalizmas, iškeliamas kolektyvas. Taip pat liberalioji demokratija sudaro sąlygas pasakiškai praturtėti vieniems ir prarasti visą turtą kitiems. Šiuo atžvilgiu turėtų būti įvesti progresiniai mokesčiai, kad mažiau turintys mokėtų mažiau mokesčių valstybei, o daugiau uždirbantys mokėtų daugiau. Tada valstybė, paėmusi iš daugiau turinčiųjų, paskirstytų gėrybes turintiems mažiau, ir taip būtų įgyvendinamas socialinis teisingumas. Taip gyvena Skandinavijos valstybės. Autoriaus įsitikinimu, Skandinavijoje, bent jau Suomijoje, yra tobuliausia politinė, socialinė ir edukacinė visuomenė, turinti geriausią švietimo sistemą ir gana palankias sąlygas individui atsiskleisti. Jeigu liberaliąją demokratiją pasūdytume skandinaviško socializmo druska, kai įvesti progresiniai mokesčiai, sutvarkyta socialinė rūpyba, tai, mūsų manymu, Suomiją bent šiuo metu būtų galima laikyti draugiškiausia žmogui gyventi šalimi. Norėtume, kad ir Lietuva vystytųsi tokia kryptimi.

JAV prezidento George’o W. Busho užsienio politiką ištiko nesėkmė, nes jis manė, kad JAV karinės pajėgos įsiverš į Iraką, nuvers diktatorių Saddamą Husseiną, bus surengti laisvi rinkimai ir šalyje įsivyraus demokratija. Taip neįvyko ir, mechaniškai suvokiant demokratiją, neatsitiks niekur. Taigi atsakymą Bushui pateikia Heideggeris. Sufabrikuoti demokratijos mes negalime, visos šalys turi vystytis jos link. Demokratija tikrai ne vien laisvų demokratinių rinkimų reikalas, tai yra būtent faktinė situacija darant demokratiją. Ta istorinė bendrija, kuri yra susiklosčiusi Irake, niekada negyveno demokratijos sąlygomis, todėl reikia daug švietimo, skatinimo jos individams pasitikėti savimi, kad siektų savo tikslų ir kad daugiau atsirastų individualizmo. Šiuo požiūriu žmogus yra įmestas į kontekstus, ir tie kontekstai jį valdo. Bet Vakaruose yra gerai tai, kad ten individo nesuvalgo visuomenė bei kolektyvas ir jis gali siekti savo tikslų.

Į klausimą, ar liberaliosios demokratijos projektas yra istorinis, faktinis, priklausantis tik Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos istorialui, būtų galima atsakyti taip: žvelgiant į žmoniją naujo tūkstantmečio perspektyvoje, vis dėlto pasaulyje turėtų atsirasti daugiau visuomenių, kurios mokėtų tvarkytis liberaliai demokratiškai, o pasaulio visuomenėse turėtų atsirasti vis daugiau individų, drįstančių būti savimi ir siekti individualių tikslų, o ne atstovauti savo kolektyvo interesams.

Jau galime pateikti atsakymą į klausimą: kas yra žmogus? Šio teksto autorius būtų linkęs sakyti, kad tai yra kategorinė būtybė, kuri gyvena pasaulio istoriniuose kontekstuose, tačiau geba į save, kitus žmones, daiktus bei įvykius pažvelgti ne tik kontekstiškai, bet ir bendražmogišku žvilgsniu. Nesvarbu, kokiam istoriniam kontekstui priklausytų, žmogus gali atsiriboti nuo jo ir į kitą žmogų pažvelgti ne tik kaip į kokio nors istorinio, kultūrinio konteksto suformuotą būtybę, bet ir kaip į savaime vertingą individą ir nepainioti pasaulio kontekstų ir bendražmogiškumo.

Ignoruoti kontekstą – tai, gavus pirmą antausį (nesupraskime pažodžiui), atgręžti kitą skruostą antram. Šioje situacijoje gimsta metafizinis subjektas, nes atsisiejama nuo pasaulio logikos, paremtos priežasties ir pasekmės ryšiais, ir atsiveriama dvasios logikai. Materialųjį pasaulį valdo danties už dantį dėsnis: jei man padarei ką nors bloga, tai tą patį turiu padaryti ir tau. O atsiverti dvasios logikai yra ignoruoti šį materialaus priežastingumo dėsnį. Dvasios logika savaime nesiūlo didelių materialių turtų, kuriuos galėtum pelnyti įveikdamas kitą ir nusavindamas jo gėrybes, bet suteikia malonę jausti, kad gyveni prasmingai net nelaimėdamas materialių turtų.

Žmonės gimsta tam tikroje pasaulio vietovėje, ateina į konkrečią kalbinę ir kultūrinę tradiciją, tačiau šį gimtąjį kontekstą turi išmokti matyti bendražmogiškoje šviesoje. Tada baigtinumas sušvinta bendražmogiškumu ir jį praturtina, o materialūs rūpesčiai nepajungia sau, bet leidžia juos matyti dvasios šviesoje, atsisakant aklo egoizmo. Tad, gimus Lietuvoje, orientuotis į bendražmogiškumą nereiškia atsisakyti lietuviškumo, gėdytis ar dėl jo jausti nevisavertiškumą galingesnių pasaulio kultūrų atžvilgiu, atvirkščiai – skelbiant ištikimybę lietuviškumui, pakylėti jį iki bendražmogiškumo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.