Senienos ir naujienos (16)
Jesmyn Ward. Men We Reaped. A Memoir. New York: Bloomsbury, 2014. 260 p.
Nepamenu knygos įsigijimo istorijos, veikiausiai prieš dešimtmetį pirkau Mineapolyje, nekomercinių knygų mugėje. Buvo užsimetusi. Šiuo metu autorė jau turi daugiau knygų ir įvertinimų, grožinės literatūros. „Men We Reaped“ – autobiografinis pasakojimas, kaip vienu metu artimoje aplinkoje (Delilyje, Misisipės valstijoje) įvairiais smurtiniais būdais mirė net penki vyrai – tėtis, jaunesnis brolis, pusbroliai. Problemiškai kalbama apie rasę, patirtis mokykloje. Panašiai kaip ir Elenos Ferrantės knygose, jaunas merginas visur lydi broliai, pusbroliai ir kone visa giminė. Knygos pabaigoje – klausimai ir paruoštukas, kaip apie knygą diskutuoti, turbūt, knygų klubuose, – Reading group guide.
Indrė Motiejūnaitė. Mūsų miestelis. Apsakymai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 216 p.
Autorė turi išskirtinumo – ji rašo kiek kitaip negu kiti. Tiesa, tą patį žanrą – nejaukos apsakymus, distopijas. Atsiribojama nuo moralinio vertinimo ar emocingumo, konstatuojami tik faktai: veikėjai pertapatinami, netgi patys savo noru priima naujas tapatybes. Koncentruojamasi ne tiek į jausmus, kiek į detales, perteikiančias konsumeristinės visuomenės vartojimo mastą ir inerciją. Distopijas sunku rašyti be schemų – anksčiau ar vėliau jos pradeda kartotis.
Shelly Page. Brewed with Love. New York: Joy Revolution, 2025. 328 p.
Birželį visame pasaulyje minimas „Pride“ mėnuo – ta proga Vysbadeno knygyne stovėjo net atskiras stalas su įvairia LGBT literatūra (plačiąja prasme – ir romantinis skaitalas, ir pažintinės, ir savigalbos knygos). Įdomu, kad viršeliai paaugliams angliški, o turinys – vokiškas. Bet šioji – iš angliškų knygų skyrelio. Prasto popieriaus, skaitinys-šlamštas, skirtas vartoti, o ne pagarbiai laikyti lentynoje. Skaičiau, nes buvo smalsu, kaip padaromas vadinamasis LGBT fantasy romance. Siužetas paprastas: dvi paauglės (viena ragana, kita vilkolakė), kurios anksčiau viena kitai patiko, bet nieko neišėjo, dirba parduotuvėje. Įvyksta vagystė, šioks toks detektyvas, paauglės įsimyli iš naujo. Paaiškėja, kad bendradarbė yra pusiau vilkė – anksčiau nutraukė santykius, nes reikėjo tą vilkiškumą slėpti. Tiesą sakant, nuvylė – matyt, tikėjausi daugiau literatūriškumo. Bet daugmaž suvokiau, kodėl paaugliams patrauklu visokie therians – gimusieji po Hario Poterio gali būti kuo nori, mitologiškai išreikšti save, ir tai maištas prieš mus, kelmus.
Christian Morgenstern. Von Mondschafen und Purzelbӓumen. Gedichte. Stuttgart: Reclam, 2025. 96 p.
Paantraštė „Mažiems ir dideliems vaikams“ nuteikė linksmai. Christianas Otto Josefas Wolfgangas Morgensternas gimė 1871 m. Miunchene. Kurį laiką dirbo žurnalistu Berlyne, bet daugiausia laiko praleido dėl sveikatos keliaudamas po Vokietiją, Šveicariją, Italiją. Mirė 1914 m. nuo tuberkuliozės. Morgensterno poezija, įkvėpta anglų nonsenso literatūros, ligi šiol populiari. Kai ką bandau versti – nėra itin lengva; kiek erlickiška.
Ken Krimstein. Die drei Leben der Hannah Arendt. Graphic Novel. Iš anglų k. vertė Hanns Zischler. München: Deutscher Taschenbuch Verlag DTV, 2021. 244 p.
Pirkau Frankfurte prie Maino, žydų muziejuje. Atminties pasakojimai turi puikių grafinių romanų, net pavydu. Juokingai pavaizduotas Martinas Heideggeris, Hannah’os Arendt jaunystės meilužis. Labai simpatiškas Arendt portretas – keturiolikos ji jau buvo perskaičiusi visas Kanto knygas, vėliau – nuolat su cigarete dantyse. Susitelkiama į tris jos gyvenimo etapus: vaikystę Rytprūsiuose, metus Paryžiuje ir JAV, Jeruzalėje bei kt. Piešinys nespalvotas, su vos vos žalios.
Struwwelhitler. A Nazi Story Book by Doktor Schrecklichkeit. Tikrojo „Nevalyvo Pėterio“ parodija, parašyta ir nupiešta Roberto ir Philipo Spence’ų. Berlin: Autorenhaus, 2005. 26 p.
Frankfurte prie Maino gyvenęs psichiatras Heinrichas Hoffmannas 1844 m. parašė ir nupiešė kūrinėlį savo sūnui, nes nerado jokių kitų patrauklių knygelių vaikams (tuo metu dominavo didaktinės). Knyga buvo išleista, staigiai išpopuliarėjo ir tapo vaikų literatūros klasika. Frankfurte yra Nevalyvo Pėterio muziejus, kuriame – daug šio kūrinėlio šlovės pavidalų, interpretacijų, parodijų, intertekstų. Pirkau antinacistinį variantą, kuriame išjuokiamas ne tik Hitleris, bet ir Goebbelsas bei kiti „nacių berniukai“. Tokį variantą 1941 m. sukūrė ir Anglijoje išleido broliai Spence’ai. Kažkas panašaus būtų, jeigu šiandien kas nors interpretuotų „Dėdės Tomo trobelę“ įpiešdamas jon Trumpą, perpieštų į komiksus „Demonus“ su Putinu ar vengrų liaudies pasakas su Orbánu.
Marius Burokas. Seismografas. Eilėraščiai. V.: Lapas, 2025. 104 p.
Mėgstu Marių ne vien už tai, kad jis gerai rašo. Ir net ne už tai, kad yra vienas aktyviausių Ukrainos rėmėjų. Naujoji knyga „Seismografas“ – tyki, taupi, jautri poezija, kuri kalba apie tai, kas šiandien svarbu, o ne apie „gražumą savo prigimimo“. Neviltis dėl karo Ukrainoje, pastangos kuo nors padėti, nykstantis rašymo poreikis („Vis dažniau noriu palikti nerašymo pėdsaką: ketinimo tylą, neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego plutą“, p. 71). Metaforos lakoniškos, tikslios, kandžios, neužmirštamos: „pilni žandų maišeliai“, „šunšūdžio taškas“, „švirkšto cukrus“, „juodos pusnų panagės“, „eilutės stalius“, „verlibro puodžius“.
Darius Žiūra. Diseris. V.: Kitos knygos, 2024. 180 p.
Darius Žiūra tikrai moka rašyti, ir ne tik – jo knyga patvirtina autofikciją rašančių dailininkų (Mykolas Sauka) suvešėjimo tendenciją. Tik menininkai demonstruoja teorinę drąsą mirti, bet praktiškai yra daug opesni kūno negalavimams už statistinį pilietį. Iš aprašytų situacijų atrodo, kad subjektas vis tikrina ribas; taip pat ir savo kūno ribas. Teoretikų citatos kartais limpa, kartais ne – atrodo dirbtinokai įklijuotos, nors neabejoju, kad pasakotojas jas organiškai permanė ir ne šiaip sau panaudojo koliaže. Postmodernizmas jau baigėsi. Giedros Radvilavičiūtės citata, kad rašoma tada, kai nebelieka nieko kito, dukart pakartota pasakotojo lūpomis. Ją įtvirtina pabaigos pasakojimas apie skendimus – kūryba yra išgyvenimo įrankis.
