Svarbiau už naujienas
Laureatės kalba, sakyta 62-ojo „Poezijos pavasario“ atidaryme
Esu dėkinga už įvertinimą, bet man jis nėra lengvas. Ne dėl to, kad jausčiausi neverta. Kiekvienas poetas sau yra pats pačiausias vien jau dėl to, kad suvokia, kiek pastangų atsiėjo knyga. Įmanoma autorius grupuoti pagal tai, kiek jie rašo apie kitus ir kiek – apie save. Deja, rašyti apie kitus – veikiau prozos, ne poezijos stiprybė. Jeigu kas nors ir bando tą daryti, nebūtinai išvengia moralizavimo, kartojimosi ir tiesiog klaidų. Panašiai nutinka ir su recenzijomis: poetai rašo savo brangiausią poeziją, bet parašyti apie kolegų knygas jiems atrodo esąs kažkieno kito – mistinių kritikų darbas.
Vis dėlto šiandien norėčiau panirti į egoistinį prisiminimą. Kokia laiminga buvau 2000-aisiais, kai mano eilėraščiai pirmąkart pasirodė „Poezijos pavasario“ almanache. Tais metais jį sudarinėjo Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė ir Eugenijus Ališanka. Atsimenu, kad almanachą pirkau knygyne: tą dieną visi masiškai neišlaikėme ekonomikos kurso įskaitos. Lyg vyko troleibusų vairuotojų streikas, nes į Saulėtekį ėjau pėsčiomis ir jaučiausi išlaikiusi kitą, svarbesnę, įskaitą. Vėliau tos publikacijos darėsi vis mažiau svarbios, kartais atsikalbinėdavau, nuoširdžiai neturėdavau sudarytojams ko pasiūlyti. Ir iš paties festivalio ritualų švelniai pasišaipydavome. Nepaisant skepsio, kiekvienais metais su goduliu vartau almanachą, ieškodama kažko, kas turbūt svarbiau už pasaulio naujienas. Iš pradžių priešiniesi tradicijai, vėliau sutampi su ja ir pasiduodi jai. Šiuo metu skaitau nemažai egzodo poezijos ir matau, kaip joje bandoma išreikšti tai, kas karo pabėgėliams atrodė aukščiau už asmeninius tikslus. Tai neveikia tuo būdu, kaip veikia aktyvizmas, bet yra arčiau maldos ir veikia mistiniu būdu.
Neseniai girdėjau Mariaus Eidukonio radijo laidą „Kultūros rentgenas“: jauni žmonės nebestoja į kūrybines sąjungas, nes jos nepatenkina jų poreikių. Gal ir taip, menui reikia gaivališkos raiškos arba dūlėjimo, organizaciniai reikalai jį smaugia. Norėčiau užduoti kelis klausimus – ne vien jums, bet ir sau. Kodėl mes vis dar esame Rašytojų sąjungos nariai? Kam mums tai reikalinga? Ar dėl privilegijų? Ar dėl prestižo, buvimo „tikru rašytoju“ iliuzijos? Ar dar egzistuoja bendra moralinė laikysena pažiūrų poliarizacijos sąlygomis? Ar daugeliui mūsų pakanka būti savišalpos draugija? O pavieniais gelbėtojais? Kas telkia bendruomenę? Ar mums svarbu susitarti dėl premijų gausos ir kokybės? Ar tinka tokia literatūros recepcija ir sklaida? Tiek daug gerų lektūrų kultūros spaudoje, bet ar mes ją perskaitome? Ar mums patiems ne per maža dvasinio gyvenimo, nepaisant renginių, festivalių ir rezidencijų skaičiaus? Susisiejimo su visuomene, universitetais, socialinėmis realijomis, pasaulio įvykiais? Pastarųjų metų kronika rodo, kad jau išmokome kalbėtis apie politiką, bet vis dar per mažai kalbamės apie literatūrą, bijodami įskaudinti vieni kitus. Todėl linkiu, kad pradėtume.
