Senienos ir naujienos (26)
Patti Smith. Angelų duona. Atsiminimai. Iš anglų k. vertė Emilija Visockaitė. V.: Kitos knygos, 2025. 271 p.
Europoje ir oro uostuose ši knyga yra perkamiausiųjų dešimtukuose. Mano įspūdis – kokybe nelabai kuo skiriasi nuo Mayos Angelou „Žinau, ko gieda paukštis narve“, kuri pas mus buvo menkiau pastebėta. Vaikystėje Patti skaitė eilėraščių knygą „Sidabriniai pinigėliai“: „Su laiku aš suprasiu, kad tuos pinigėlius jau turiu. Vietoje apčiuopiamos monetos man teko kai kas gerokai vertingesnio. Mama padovanojo man tai, ką buvo gavusi dovanų iš savo mamos. Mažytis tomelis – tai podėlis, o eilėraščiai – pinigėliai. Poezija, stebuklinga kalba, taip branginta jaunojo kario Fiono, tapo žemėlapiu į beribės vaizduotės karalystę“ (p. 34). Įdomiausia vaikystės dalis; pabaigoje dar DNR tyrimai, padėję geriau suprasti tapatybę.
Milena Busquets. Ir tai praeis. Romanas. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. V.: Alma littera, 2022. 159 p.
Šlamšto skaitymas pailsina ir atveria „paprastesnę“ perspektyvą – žmonės taip mąsto, to nori, taip supranta egzistenciją. Nustebino, kad Ispanijoje įprasta vartoti narkotikus. Suaugusieji, kurie taip susikoncentruoja į romantinius ir seksualinius santykius, man atrodo kaip vaikai, bet gal aš pati šiuo klausimu infantilė, nes to nedarau? Žinau tik tiek, kad menininkams reikia daugiau erdvės ir vienatvės.
John Boyne. Širdies tūžmai neregimi. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: BALTO leidybos namai, 2026. 576 p.
Skaitau bene visus romanus, kuriuos išverčia Gabrielė, – neapvilia. Romaną suvokiu kaip didelės apimties polifoninį kūrinį, apimantį kelias dešimtis veikėjų. Pavadinimas, kurio prasmę spėliojau nuo pat pradžių, yra Hannah’os Arendt frazė, pasakyta apie poetą Audeną: gyvenimas jo veide apreiškė širdies tūžmus neregimus. Airija, veiksmas prasideda 1945 m. ir tęsiasi iki mūsų laikų. Katalikybė, nesantuokinių kūdikių įvaikinimas per vienuoles, homoseksualumas ir berniukų internatinės mokyklos, kuriose dirba, suprantama, kunigai. Privalomas skaitinys ne tik gėjams ir jų artimiesiems, bet ir vienišoms mamoms, o ypač – praktikuojantiems katalikams.
Vytautas Račickas. Nebaigtas dienoraštis. Apysaka. V.: Spauda, 2006. 174 p.
Perskaičiau, susidomėjusi homoseksualumo kaip moralinio blogio vaizdavimu. Šiaip Račickas nerašo prastai, netgi gana gerai išmano dabarties realijas – pvz., gėjai vaizduojami kaip tvarkingi džentelmenai (priešingai negu girti arba nuolat sekso ištroškę heteroseksualai). Kai paauglės nori pašokti, jos eina į „Latina Pub“ ir apsimeta lesbietėmis, kad nesikabinėtų girti gašlūs bernai. Knyga imituoja penkiolikmetės dienoraštį, veiksmas vyksta, rodos, paksmečiu (yra užuomina apie tai). Labai išraiškingai (ir, bijau, dokumentiškai tiksliai) aprašyta, kaip lytinis auklėjimas vykdomas mokykloje. Paauglė susipainioja jausmuose už ją daug vyresniam gėjui, vyresniam draugės broliui ir įkyriems bendraamžiams. Netikėtai išvydusi įsimylėtą gėjų grupinio sekso scenoje, labai nusivilia ir pabaigoje nusižudo. Šis pasažas – pats neįtikinamiausias, nes per visą dienoraštį nebuvo jokių depresijos ženklų. Ir kokia prasmė buvo pastumti protagonistę po traukiniu?.. Tiesa, ji skaitė pirmąją „Anos Kareninos“ dalį.
Ričardas Gavelis. Paskutinioji Žemės žmonių karta. Romanas. V.: Vaga, 1995. 224 p.
Ričardas Gavelis savo mirtingumą matavo romanais – dar vienas: arba aš jį įveiksiu, arba jis mane. Gana tikslus prozininko biografijos matavimo vienetas. Švelniai pasišaipyta iš Vilniaus kaip „Šiaurės Atėnų“ vizijos (p. 12) ir popiežiaus atvykimo į Lietuvą 1993 m. (tikriausiai norėta parodyti prielankumą Jurgai Ivanauskaitei ir jos uždraustam platinti romanui). Keistokas prisipažinimas (veikėjos lūpomis), kad nepakenčia „moteriško rašymo“, – pasisakymuose Gavelis iš tikrųjų nemini jokių mėgstamų rašytojų moterų, išskyrus Marguerite Yourcenar: tą patį tvirtina ir jo veikėja. Gėjai vaizduojami ne itin simpatiškai, bet tai tikriausiai dėl to, kad pagal romano sumanymą jie yra ŽIV, kuris romane tampa civilizaciją naikinančiu mirtinu virusu, plitimo priežastis. Viena iš veikėjų-avatarų – translytė Roberta (bene pirmasis translytiškumo pavidalas lietuvių literatūroje?). Nuo sekso scenų pavargau – kaip gerai, kad ne visuose kūriniuose jos tampa rišamąja medžiaga. Neneigiu Gavelio talento, bet svarstau ir versiją, kad jis buvo perkamas dėl pornografinių aprašų – gal jie padėdavo skaitytojams seksualiai susijaudinti ar pan.
Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė. Gyvenimo knyga. Iš ispanų k. vertė Jūratė Micevičiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2024. 519 p.
Skaitydama mąsčiau, kad šventumas, deja, gali reikštis kliedesingais skrupulais ir klaidomis (bijau, šv. Teresė klydo dėl protestantų pasirinkimo baisumo). Ekstazes šv. Teresė vadina pagavomis; kai kada jų metu jos kūnas pakildavo į orą. Po jų, grįžus į įprastą būvį, visada būdavo sunku. „Jau nebenoriu, kad kalbėtumeisi su žmonėmis, bet su angelais“ (p. 290) – tokį Dievo, vadinamo „Jo Didenybe“, nurodymą patiria. Patys užrašai didingi ir būtinai skaitytini praktikuojantiems. Koks egocentriškas šiandien atrodo jos su nuoširdžiu susižavėjimu aprašomas šv. Petro Alkantariečio (p. 319) šventumas! „Nesupratau šitų baimių, kai [šaukiam] „Demonas! Demonas!“ ten, kur galime sakyti „Dievas! Dievas!“ ir taip priversti [demoną] drebėti“ (p. 304). Tai jums, familistai.
Jean Mercier. Kai klebonui nebelaiko nervai. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. V.: Magnificat leidiniai, 2025. 128 p.
Kleboną Benžameną slegia parapijos rūpesčiai ir ambicijų neišsipildymas: jis padaro neįtikėtiną beprotystę – užsimūrija nuošalioje patalpoje. Šis „atsiskyrėliškumo“ aktas atkreipia visuomenės dėmesį, juo paseka kiti kunigai, o parapijiečiai staiga kone stebuklingai susitaiko. Atsivertusi prostitutė ištaria: „Liūdesys nepajėgiant sau atleisti yra liga, sunkesnė už pačią nesėkmę“ (p. 91). Visgi ne visai utopija, skaičiau kaip dvasinę literatūrą, ieškojau Biblijoje ištraukos apie Eliją. Žinia, pietietiškas temperamentas kitoks – jeigu Lietuvoje kas nors klausykloje paliktų išmatų, tai virstų siaubingu skandalu. Kunigas yra žmogus, tik pasauliečiai kažkodėl dar jam gyvam esant reikalauja šventumo. Vyskupai nuolat priversti daryti kompromisus, todėl mes, pasauliečiai, jų laikysenas regime kaip „bestuburiškumą“. Knyga bando apversti matymo rakursą.
