Nečiupinėtoji lituanistika (6)
Magdal. Marija Slavėnienė. Nežinomi keleiviai. Epas.
Sydney: Minties spaustuvė, 1973. 88 p.
Paantraštė „epas“, bet knygos turinys labiau primena poetinę inscenizaciją (vienas iš veikėjų – Mykolas Krupavičius; dar veikia Nostalgė, Memorė ir pan.). Tekstai kiek nuvilia patetika ir klišėmis. Egzodo literatūra galėjo klestėti tik kelis dešimtmečius – po to gimtoji kalba pernelyg paveikiama anglų kalbos. Skaitydama protingus Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės laiškus broliui Vincui Mykolaičiui-Putinui, esu mąsčiusi, ar tik nebus su ja taip kaip su Williamo Shakespeare’o seseria. Septyniasdešimtmečio proga ji iš Australijos siuntė broliui džiovintą gėlės, panašios į snaputį, žiedą. Vienas iš eilėraščių kalba apie pagyvenusį žmogų, kuris grožisi darželio gėlėmis, todėl eilėraščio subjektė nuskina jam ružavą geraniją („Filantropė“, p. 70). Rašė ir Slavėnų dukrelė Rasa Slavėnaitė; deja, esu aptikusi tik publicistikos.
Mark Twain. Princas ir elgeta. Apysaka. Vertimas iš anglų kalbos. Bad Salzuflen:
PLB Vokietijos Krašto valdybos leidinys, 1951. 192 p.
Negrabus vertimas, nenurodytas ir vertėjas – gal dirbta kolektyvinėmis pastangomis. „Ir jis nusišypsojo sau, manydamas: „Ne veltui gi aš vedžiau pažintį savo knygose tiktai su princais ir truputį pramokau pamėgdžioti jų vingiuotas malonias kalbas!“ (p. 32). Užtat kaip nuoširdžiai pabėgėliai rūpinosi vaikais ir paaugliais! Kaip sugebėjo, taip rengė ir leido jiems lietuviškas knygeles. Gražios senovinės iliustracijos, perspausdintos, matyt, iš originalo. Marko Twaino „Princą ir elgetą“ skaičiau vaikystėje – įsiminiau kaip alegoriją, kad galima viską gauti ir viską prarasti, bet tai nesukuria tapatybės.
Medardas Bavarskas. Sunkios valandos. Pirmoji eilėraščių knyga.
Schweinfurt: „Tėviškės“ knygų leidykla, 1948. 112 p.
Yra kažkas mačerniško, bet per daug daugtaškių. Eilėraščiai silpnoki. Vėl mąstau, kokie palankūs buvo pokario metai išeiviams Vokietijoje! Išleista daug knygų, nepaisant jų lygio (kokybės turbūt niekas netikrino). Knyga sklidina Tėvynės ilgesio, juo persmelktas ir pats pirmasis eilėraštis, bet visas skyrius paskirtas ir Bavarijos vietovėms (autoriaus pavardė tikra, ne slapyvardis): Bogeno kalnui, Niurnbergui, Pasau, Štraubingui, Rėgensburgui, Ansbachui, Bambergui, Šveinfurtui. Paliktos gimtinės ir svetimo krašto priešprieša: „Štai, priėjome nors kartą pakalnę. / Vynuogynai ir upėj raukšlėta vilnis. / Dusliai šniokščia drumzlinas Mainas, / O šalia svetima moteris“ („Pakalnė“, p. 11).
Pranas Tauragniškis. Kelionė į Peklą.
Buenos Aires: Verdad, 1949. 16 p.
Karikatūriška Dantės „Pragaro“ variacija: velnias nudangina pasakotoją (kataliką) į pragarą, kuriame, žinia, reziduoja daug įžymybių. „Caras Nikolajus Leniną dar jodo, / Jam spjaudo į barzdą kaip į nakties puodą, / Užtat kad jo šeimą taip žiauriai išžudė / Ir sklepuose pūdė. // Netoli Lenino, mačiau kitą vietą, / Kur spirga kaip dešros lygintojai svieto; / Tai nacių herarkai ir enkavedistai / Tironys, fašistai“ (p. 10–11). Pasakotojui visi tie vaizdai demonstruojami „dėl idėjų“: iš peklos jis grįžta su faktine medžiaga ir jaučia pareigą ją sueiliuoti.
Jurgis Tauragis. Nekrologas Salomėjai Nėriai.
Vokietija: išleista Almaus, 1947. 9 p.
Retas leidinys: Petronėlės Orintaitės autorystė. Slapyvardis panašus ir į minėtąjį prieš tai Prano Tauragniškio – tokio asmens niekur neaptikau. Tebegalvoju, kokia svarbi buvo šių leidinių funkcija: pasmerkti konkrečius politinius veiksmus, net jei kadaise Salomėja buvo draugė. Likusieji Lietuvoje to niekaip negalėjo padaryti. Tekstas silpnas, imituojama pačios Nėries poetika ir eilėraščių motyvai, bet jo pranešimas – atpirkimo ožys įvardintas.
Petronėlė Orintaitė. Šulinys sodyboj. Lyrika. Iliustravo Mikas Šileikis.
Chicago, 1950. 96 p.
Praėjusią vasarą Kudirkos Naumiestyje aplankiau Petronėlės Orintaitės kapą ir mąsčiau (prisimindama ir privačias Nykos laidotuves), ką reiškė išeiviams amžinojo poilsio atgulti Lietuvoje. Poezijoje – Salomėjos Nėries ir Vinco Mykolaičio-Putino stilių atšvaitai, net savotiškas kokteilis, pvz., eilėraštyje „Baltas dobilėlis“: „Baltas dobilėlis / Rymo paliai kelią, / Ir puri galvutė svyra žalumon… / – Ar tu palydėsi / Mano klaidžią dalį / Svetimais pakloniais – į tenai, namon?“ (p. 43). Tik tiek, kad poezijoje teisingai suvokiama istorija: eilėraštis miško broliui, tremtiniui. Kai kur netgi aiškiai nusižiūrėtos schemos, retorika, intonacijos: „Aš basa ir nušalus – / O, mamyte, kur tu? / Man ir skruostai išbalo, / Ir širdy taip gūdu…“ („Našlaitė“, p. 82). Nenoriu nuvertinti, myliu savo krašto poetus, bet talentas neretai koreliuoja su likimu, kuriame, lyg tyčia, turi įvykti kas nors nevienaprasmiškai kraupaus. Turimame egzemplioriuje – dailininko Miko Šileikio įrašas: „Šviesaus pasaulio veikėjai – ilgos atminties.“ Nespalvota grafika, linoraižiniai.
J. Aistis. Be Tėvynės brangios. Thompson,
Conn.: Marianapolio kolegijos leidinys, 1942. 63 p.
Kaip gaila, kad nepatekau į Ritos Tūtlytės vedamą Jono Aisčio poezijos seminarą – man ji vedė skirtąjį Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiams. Aisčio niekad gerai neišmaniau, bet, žinoma, jis stovėjo kažkur daug toliau už Nykos ir žemininkų. Nepervertinau ir eiliavimo, lygindama jį su Radausku. Užtat atrandu dabar, aptikdama gyvą religinį jausmą („Šv. Sebastijonas“, p. 20) ar art nouveau atspindžius („Narcizas“, p. 43). Antano Vaičiulaičio straipsnyje konstatuojamas atsigręžimas nuo individualistinės lyrikos į tėvų žemę ir jos praradimą, istoriją, tremtis. Daug gražių žodžių Tėvynei, tik kas iš jų, jeigu nebuvo vieno kraujo lašo.
Jonas Aistis. Kristaliniam karste. Eilės. Brooklyn,
N. Y.: išleista prel. Pranciškaus M. Juro lėšomis, 1957. 46 p.
Kunigas, ryžęsis savo lėšomis leisti Jono Aisčio poezijos knygą, rėmė ne tik lietuvių šviesuolius, bet ir Kretingos pranciškonus: 1931 m. pastatė noviciato namus, 1936 m. nupirko spaustuvę. Tokių žmonių literatūros istorijoje įprastai nematyti, bet jau seniai laikas juos parodyti. „Kristaliniam karste“ – paskutinis Aisčio eilėraščių rinkinys; tais pačiais metais jis įsidarbina Kongreso bibliotekoje. Kristalinis karstas – prarastos Lietuvos metafora. Ją galima atpažinti ir eilėraštyje „Našlaitė“ (p. 25). Į Prancūziją studijuoti Jonas Aistis išvyko 1936 m., iš ten į Lietuvą nebegrįžo.
