Senienos ir naujienos (24)
Michel Houellebecq. Platforma. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Vita Malinauskienė. V.: Tyto alba, 2004. 310 p.
Senas geras Houellebecqas. Pamenu, 2004-aisiais, kai į knygyną atvežė šią knygą, kaip pardavėja-konsultantė paskaičiau pirmus kelis puslapius ir nutariau, kad per infantilu. Šiandien jau nesu tokia drąsi, bet pasakotojui būdingas girtuoklio cinizmas, kuris visai nejuokingas. Apie vidurį pasidarė baisiai nuobodu, maniau, neištversiu – kaip tradicinės santuokos. Bet kenčiau, nes buvo numatytas aptarimas LBT klube. Rasizmą ir islamofobiją priėmiau kaip turtingųjų būdus konstruoti savo pasaulėvaizdį: už žmonių išnaudojimą anksčiau ar vėliau teks susimokėti, veikiausiai galvomis. Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų teisingumo viceministrė (esu tikra, nušveistų iškart – dėl moralinių įsitikinimų neįveiktų pornografinių scenų). Houellebecqas galėtų atverti, kad tai, ką ji taip uoliai gina, yra karikatūra, ir toji „gynyba“ turės nebent atvirkščią efektą. Pasaulis jau kitoje paradigmoje nei XIX a.
Gabriel García Márquez. Šimtas metų vienatvės. Romanas. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. V.: Vaga, 2002. 448 p.
Kaip miela vėl skaityti knygą, kurią studijų laiku skaičiau autobuse Kaunas–Vilnius. Kaip dažniausiai atsitinka didžio kūrinio akivaizdoje, imi svarstyti, kiek pasikeitei laike, ką atpažįsti kaip poveikį, ar taip pat tebeveikia dabar. Márquezo veikėjai tada galėjo formuoti mano meilės suvokimą – meilės kaip fatališkos ligos ar apsėdimo, verčiančio valgyti žemes ir sienų tinką. Įsisąmoninau menininko intuiciją, kuri turėtų veikti kaip Aureliano aiškiaregystė. Mokiausi mirties misticizmo, kuris negali pasireikšti kraupiau nei sušaudant. Buvau pamiršusi frazę „pagerinti veislę“, prieš dvidešimtmetį ironiškai vartotą įvairiuose kontekstuose („Stok į doktorantūrą, pagerinsi akademikų veislę“). Nejučia prisiminiau Andriaus Jakučiūno „Servijaus Galo užrašus“ – irgi magiškasis realizmas, tik tuo metu to nereflektavome. Simpatiški Márquezo vaiduokliai, pvz., Melkiadas; gražiai pavaizduota Buendijų šeimos ir daiktų erozija. Ironiškąją Ursulą, vyresnio amžiaus valdingą namų šeimininkę, irgi, matyt, būsiu nejučia priėmusi savin. Liberalų ir konservatorių konfliktas, besireiškiantis per kartų skirtumus. Spėju, sovietmečiu godžiai skaityta ir dėl sekso scenų, kurių sovietinėje literatūroje nebūdavo. Bet labiausiai pribloškė karo aktualumas.
Viktorija Voidogaitė. Miesto dykuma: vienumos ir vienatvės istorijos. V.: Alma littera, 2026. 237 p.
Girdėjau autorę radijo laidoje „10–12“ sakant, kad knyga buvo perrašyta, priėmus sprendimą palikti vienuolinę bendruomenę. Tačiau perrašymas pasirodė toks dirbtinis, kad apsispręsta palikti ankstesnę versiją – kol sprendimas dar nebuvo priimtas. Tiesą sakant, skaitant nesijaučia reikšmingo skirtumo, ar rašo vienuolė, ar buvusi vienuolė. Užtat galvoji, kad autorė pirmiau yra kalbėtoja, dėstytoja, o tik po to publicistė. Ji ne beletristė, bet charizmatiška asmenybė (ne veltui traukia žmones pasipasakoti net ir be vienuoliško rūbo). Galėtų būti pamokslininkė: knygoje nuo intymaus „aš“ pereinama į bespalvį, banaloką, tačiau bendruomenišką „mes“. „Pastebėta, kad žmonės vis dažniau renkasi būti vieni. Vieni žiūrime filmus, žaidžiame žaidimus, einame į parodas, leidžiame laiką socialiniuose tinkluose, skaitome ar tiesiog ilsimės“ (p. 32).
Anna Auziņa. Buveinė: Terezės dienoraštis. Romanas. Iš latvių k. vertė Audrius Musteikis. V.: Slinktys, 2025. 207 p.
Intymus jaunos moters dienoraštis, smagiai akcentuojantis sekso, erotikos, kūno nutikimus. Pasakotoja šiek tiek nimfomanė, bet tai populiacijoje taip dažna, kad aktualu daug kam. Lytiniai santykiai jai tampa ribų tikrinimu: net sesuo nujaučia, kad Terezė mielai sugultų su svainiu. Atsivertusi į katalikybę, ji bando laikytis pasninko (maistas yra pasimėgavimo būdas), apsvarsto kontracepcijos kaip nuodėmės pagrįstumą: „Nes dėl kasdien geriamų tablečių dar galima ginčytis, o prezervatyvas tai jau tikrai nenužudo jokio vaiko“ (p. 98–99). Pabaigoje išraiškingai aprašoma abiejų tėvų mirtis – juk tai žmonės, per kuriuos atsiradai.
Rimantas Kmita. Editas kompleksas: normalūs žmones nesišypsa. Popromanas. V.: Tyto alba, 2025. 323 p.
Labai patiko, skaičiau su malonumu, smagiai. Į pabaigą kiek išsivadėjo, ėmė matytis literatūrizmai, dirbtinokos metaforos (Edita ir Raimis – kaip videokasetė). Nemažai ir įvykių – Edita pasėdėjo nuovadoje, įsikalbėjo nėštumą, atsiskyrė nuo tėvų, įsteigė retesnių filmų kino klubą. Pastarasis faktas turėtų pozityviai veikti paauglius, bet Nepriklausomybės pradžioje niekas apie tokius klubus, kaip ir knygų klubus, dar nesapnavo. Prasukau būsimo Igno Miškinio filmo fantaziją – jame Edita turi išvažiuoti studijuoti kinotyros ar net režisūros. Vidiniai monologai Kmitos balsu kiek per gudrūs ir per juokingi, kad nebūtų pastebėti profesinėje mokykloje, kuriose net ir gūdžiais laikais dirbo savo darbą išmanantys pedagogai. Lauksiu trečiosios dalies – iš lesbietiškos Garfildo (Justės) perspektyvos.
Sigitas Parulskis. Voras tarp tavo lūpų. Eilėraščiai. V.: Tyto alba, 2026. 75 p.
Jau susitaikiau, kad nauja Sigito Parulskio tapatybė, į kurią jis pats žiūri rimtai, – fotografas. Nors eilėraščių eilučių intervalas išplėstas iki pusantros eilutės tarpo, o pats leidinys primena knygą-suvenyrą, fotografijos jame taip pat yra tekstas – beje, gan konservatyvus. Eilėraščiai vis dar sušvyti parulskiška šventvagyste, užtat fotografijose netrūksta angelų, bažnyčių kolonų ir šventųjų. Autorius galėtų duoti prozai pailsėti nuo savęs ir dažniau rašyti eilėraščius. Gal ir daugiau keliauti, nes geriausi eilėraščiai susiję su kelionėmis („Leipcigo geležinkelio stotis“, p. 18).
Neringa Dangvydė. Plėšytojas. Apysaka. V.: Slinktys, 2026. 148 p.
Po Neringos mirties šis tekstas buvo skelbtas internete: perskaičiau su apgailestavimu, kad silpnoka, tarsi neužbaigta. Jeigu būtų likę laiko, būtų buvę galima dar padirbėti su rankraščiu. Dabar skaičiau antrąkart. Leidinyje pasigedau nors menko žodelio apie autorę. Permąsčiau Neringos mirtį ir savo santykį su tuo: žinojau, kad serga, bet nesuvokiau, kad yra hospise (iš feisbuko atrodė, eilinėje ligoninėje). Pražiopsojau ir paskutinę jos nuotrauką, iš kurios matyti, kad gero nebus. Užtat žinia apie mirtį pandemijos ir karantino metu buvo ir netikėta, ir kraupi – nebuvo įmanoma net atsisveikinti. Perskaičiau visai kitaip, kaip vieną stipresnių pastaruoju metu išleistų distopijų: stabtelėjau ties fantazija, kad per nuotraukas galima patekti į jose užfiksuotas vietas. Distopija yra pačios paauglystės metafora: tėvai neatpažįsta bręstančių vaikų kaip savo. Paaugliams tai – suaugystės klaikas, kai tėvai tampa kone neveiksnūs ir, be abejo, nesvarbūs. Apysakoje veikiantys plėšytojai, viruso būdu perkeisti paaugliai, funkcionuoja kaip robotizuoti – tarsi įgyvendintų baisiausias pranašystes apie klonavimą ir dirbtinį intelektą.
