Nečiupinėtoji lituanistika (5)

 

Putino raštai. I tomas. V.: „Švyturio“ bendrovė, 1921. 162 p.

 

1921 m. laiške E. Radzikauskui (Liudui Girai), „Skaitymuose“ paskelbusiam recenziją apie knygą, Putinas teisinasi dėl knygos pavadinimo: esą taip pavadinta dėl to, kad sudėtos ir drama, ir novelės. Paaiškinimas logiškas, knyga atlaikė šimtmetį ir ją skaityti įdomiau negu šiuolaikinius Putino raštus – atrodo, kad senovinė spauda autentiškesnė. Trys žvaigždutės virš eilėraščio išdėstomos diakritinės varnelės forma (gal verta prie to grįžti). Mylimi „Disonansai“, kurie galėtų būti ir giesmėmis. Karo metų eilėraščiai, nepernelyg nutolę nuo liaudies dainų: „Karo daina“, „Karo žygio daina“, „Karo genijui“, „Į kovą!“ ir kt. – dažnai varijuojama ta pačia tema.

 

 

Putino raštai. II tomas. V.: „Švyturio“ bendrovė, 1921. 258 p.

 

Putino dramas skaitau nelengvai, bandau įžiūrėti lyčių klausimus, bet proza patinka. Gaila, kad parašė jos nedaug; intensyviau suvokė save kaip poetą. Prozoje išryškėja savižudybės problema, apie kurią autorius tikrai ne kartą mąstė. Visuose trijuose apsakymuose vyrauja meilės tema – ne visai panašu į kunigo rašymą. „Vienu pabučiavimu“ bene drąsiausias bandymas, galėtų būti aktualizuotas – šiuo metu madingos šiurpės. Tai miesto proza, tolima valstietiškoms tėvų realijoms, su stiprėjančiu eroso akcentu. „Medūzoje“ panaudota dramatiška romanso estetika (derėtų matyti ir Nietzschės įtaką). Apsakyme „Šviesus šešėlis“, parašytame 1918 m. sausį Sundbiuberge, įdomi pranašystė: minima, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta sausio 8 d. (p. 178). Nepriklausomybė iš tikrųjų bus paskelbta 1918 m. vasario 16 d.

 

 

Putinas. Tarp dviejų aušrų. K.: „Raidės“ sp., 1927. 103 p.

 

Garsusis eilėraštis „Tarp dviejų aušrų“ iš pradžių buvo publikuotas kaip eilėraštis proza. Vėliau suskaidytas į strofas, paredaguotas, paverstas verlibru. Eilėraštis proza kaip lyrikos rinkinio preliudija 1927 m., ypač po literatūros studijų Miunchene, buvo šiuolaikiškumo ženklas. Rankose laikau originalą, bet turiu ir 1992 m. perleistą fotografuotinį leidimą su Viktorijos Daujotytės ir Vaidoto Daunio straipsniais. Laikas tarp dviejų aušrų Putino atveju – tikrai nakties, ne dienos laikas. „Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistos atgyja tavy, kaip seniai begirdėtų giedojimų aidai“ (p. 5). Koks vis dar maironiškas Putinas šio rinkinio pradžioje! Su amžina, nesenstančia pavasario tema. Sulig „Rūpintojėliu“ – kitimas: sakalai, viršūnės ir gelmės, vergo įvaizdis, bodleriški „Pesimizmo himnai“. „Poeto meilė“ (1922), rašyta veikiausiai Miunchene: akivaizdu, kad 1935 m. (santuoka Rygoje) ateis.

 

 

Dr. Jonas Grinius. Putino lyrika. K.: Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto leidinys, 1932. 108 p.

 

Prieš dvidešimtmetį vertinau šią knygą atsainiai: kaip senstelėjusią. Bet šiandien vėl kaip nauja: atsiverčiu ir randu pražiūrėtų dalykų. „Pavyzdžiui, kai kurie prancūzų parnasininkai, poetiškai dėstydami savo pesimistinę pasaulėžiūrą, elgiasi kitaip, negu Putinas: jie mitologijos ar istorijos plačiais vaizdais stengiasi įrodyti kokį nors jiems artimą skaudų dalyką, kaip objektyvią tiesą. Putinas, kad ir norėdamas rasti objektyvių priežasčių, ir šitaip suteikti kūriniui platesnę prasmę, vis dėlto pasilieka giliai subjektyvus; likimo problema pirmiausia yra jo paties, ypač širdies, reikalas ir tik paskui objektyvus klausimas“ (p. 71). Gerai, kad Jonas Grinius turėjo galimybių komparatyvistikai. Dėl kai ko klydo, tarkime, „Naujuosius Metus“ vadina vienu geriausių jaunojo Putino eilėraščių.

 

 

Putinas. Keliai ir kryžkeliai. Chicago: Terra, 1953. 299 p.

 

Kai kuriuos Putino eilėraščius (pvz., „Pumpurėlis“, „Debesėliui“) suvokiu kaip eilėraščius vaikams – gal dėl to, kad buvo vadovėliuose, girdėti raiškiojo skaitymo konkursuose ir pan. Rinktinė su autoriaus pratarme, bet įdomiausias – „Kelių ir kryžkelių“ skyrius. „Klajūnas“ – užuomina į būsimas „Benamio dainas“ (nors tikrovėje arčiau benamystės – mylimoji); „Elgeta“, „Elgetos dalia“ – nuošalės, apleistumo simboliai. Vėlyvojoje lyrikoje atsiras „Mačiau šaligatvyje žmogų“ –  pokario vaizdinys, karo suluošintas žmogus be galūnių. Vis dar daug pavasario (keturi eilėraščiai iš eilės ir penktas atskirai), saulėleidžio (trys eilėraščiai, taip pat „Saulėleidžio Madona“) – lyrikoje motyvai turi kartotis, kad sukurtų kanoną. Ir, nepaisant ekskomunikos po 1935 m. įvykusių vedybų, skyrių uždaro eilėraštis-malda „Nežinomam Dievui“ (p. 254), kuriame telpa tikėjimo išpažinimas.

 

 

Vincas Mykolaitis-Putinas. Rūsčios dienos. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972. 44 p.

 

1939 m. rugsėjo pabaigoje Putinas buvo nuostabiai produktyvus – kasdien parašydavo po eilėraštį, sklidiną karo pradžios nerimo. Tarp jų ir elegiškasis „Motinai“, kurio negebėjau deramai įvertinti, rašydama magistro darbą. Vokiečių karo cenzūra neleido platinti 1944 m. išleistų „Rūsčių dienų“, leidykla „Sakalas“ visgi kažkiek išplatino nelegaliu būdu. Stalinmečiu Putinas viešai atgailavo už tą eilėraščių rinkinį: jame būta antisovietinių tekstų, pvz., „Žuvusiems partizanams“ (mano akimis, gan brazdžioniškas, neputiniškas; užtat gyvi kiti antisovietiniai eilėraščiai – „Nepamiršt niekados“, „Golgota“ ir kt.). Išeiviai šį leidinį parengė pagal mašinraščio nuorašą. Ir, be abejo, jiems tai buvo daug svarbesnė knyga negu sovietmečiu išleista vėlyvoji lyrika; ką jau kalbėti apie egzodo poetus baisiai nuvylusią „Sveikinu žemę“.

 

 

Vyskupas Petras Pr. Būčys MIC. Kunigai Gintauto ir Putino romanuose. K.: Šviesa, 1936. 36 p.

 

Labai įdomi asmenybė, bet knyga – demagogiška ir kategoriška. Petrą Pranciškų Būčį gerbiu vien už tai, kad įstojo į marijonus; žinoma, ir už išsilavinimą, kuris prasidėjo Seinuose, tęsėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje, Fribūre; dėstė Būčys Lietuvos universitete, net buvo rektorius. Atpažįstama? Putinas ėjo tais pačiais keliais, tik vėliau. Būčys darė labai aiškią bažnytinę karjerą, pagirtina jo ištikimybė Bažnyčios institucijai, bet: „Žmonės, kurių pareiga yra auklėti dabartinę Lietuvos jaunuomenę, būsimąją Tėvynės reikalų aprūpintoją, turėtų jai rodyti Saulių ir raginti ją sekti jo pėdomis, ne būtinai į seminariją, bet į visas įvairiausias gyvenimo sritis. Gintauto apysaka, sklandžiai parašyta, daug lengviau skaitosi, kaip Putino kūrinys“ (p. 29). Kas šiandien atsimena J. Gintauto (vyskupas Justinas Staugaitis) „Tiesiu keliu“, parašytą kaip atsakas į „Altorių šešėly“? Ir visgi Būčio veikalas nėra kvailai sukonstruotas, jis argumentuoja, tik neturi literatūrinio supratimo (tai būdinga ir absoliučiai daugumai šiuolaikinių kunigų). Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas daug krikščioniškiau (ir literatūriškiau – tai susiję) perskaitė Putino kūrybą.