Kūryba – dirvoje neįprastai susirangiusi kirmėlytė
Dabar nuolat ir tikriausiai neatsitiktinai girdžiu, kad reikia įsiklausyti į savo kūno poreikius. Reikia kūną lepinti subalansuota mityba, reguliariu sportu, kokybišku miegu ir poilsiu. Tikriausiai logiška, bet kokia gali būti logika, kai vieną knygą išverti, o kita jau guli ant stalo, vieną projektą baigi, o kitas jau laukia. Be to, poreikių turi ne tik mano kūnas, bet ir vietoje nenustygstantis vaikas, tad visi geri norai „pasirūpinti savimi“ lieka antrame plane.
Kai gyveni tokį gyvenimą, tikriausiai nereikia stebėtis, kad lepinimo nesulaukęs kūnas ima ir sustreikuoja.
Bevažiuodama į parduotuvę sulaukiau šeimos gydytojos skambučio – kardiograma labai prasta, būtina pasirodyti kardiologui. Ir ne po savaitės ar mėnesio, o tuojau pat. Gydytoja nedelsdama parašė siuntimą į ligoninės priimamąjį, ragino tuoj pat susikrauti būtiniausius daiktus. Susinervinau, nes griuvo tos dienos planai pabaigti skaityti „Petro imperatorę“ ir pasigaminti baltos mišrainės. Niršdama į pirkinių krepšelį kroviau morkas, žirnelius ir majonezą, dėl visa ko įsimečiau porą buteliukų vandens ir užkandos, padėsiančios numarinti laiką, kol lauksiu prie gydytojo kabineto.
Santaros klinikose mane pasitiko nepatikliai – atėjau savomis kojomis, nors, pasirodo, man įtarta ūmi išeminė širdies liga. Nepasivargindama užstumti širmos, griežta slaugytoja padarė kardiogramą, įstatė kateterį, ir aš likau laukti tarp keliolikos pagrįstai nelaimingų žmonių, spaudžiančių subadytas venas ir žvelgiančių kažkur į žalio koridoriaus tolį. Laimei, laukti man teko neilgai, netrukus buvau palydėta pas kardiologę, ši paaiškino, kad jokių piktybinių pokyčių mano širdis nerodo ir visi sutrikimai tik dėl elektrolitų disbalanso, todėl patikinusi, kad netrukus galėsiu keliauti namo, užsakė lašelinę. Dėl visa ko pasitikslinau, ką ir kiek laiko man lašins. Kalį, apie valandą – nedaugžodžiavo gydytoja.
Tą dieną pirmą kartą apsidžiaugiau, deja, veltui. Kalis lašėjo ne valandą, o keturias. Visą tą laiką, kaip paliepta, gulėjau lovoje. Vakarėjo, procedūrinis ištuštėjo, todėl netekau to menko malonumo stebėti kitus ligonius. Tada prisiminiau, kad telefonas dar galutinai neišsikrovė, tad ėmiausi skaitinėti kultūrines naujienas ir netyčia radau Lino Daugėlos recenziją, skirtą mano neseniai pasirodžiusiai knygai.
Gretos Ciūnytės nuotrauka
●
Visą šį ilgą ir išsamų įvadą parašiau ne veltui. Norėjau įtikinamai parodyti, kad mano gyvenime viskas nuspėjama ir nuobodu, pažymėta buitimi, darbais ir vaiko auginimu, o net toks nemalonumas kaip vakaras ligoninėje yra išskirtinis, dėmesio vertas įvykis. Mama – žmona – namų šeimininkė – literatūros vertėja – ir galiausiai poetė. Taip, taip, visi šitie garbingi titulai išvardyti mažėjančia tvarka pagal laiką, kurį jiems skiriu.
L. Daugėlos recenzijoje man užkliuvo ir rašyti be galo įkvėpė sakinys „Kalbančioji nenori nerti į mišką, tad atsiduria pamiškėje“. Ne, ne, viskas yra gerokai paprasčiau. Pamiškėje aš gyvenu. O į mišką einu tada, kai lieka laiko arba kai per mišką veduosi vaiką prie Neries lesinti ančių. Iš tiesų mano gyvenimas toje pamiškėje ir sutelpa. Ankstyvi rytai, audros lenkiamos medžių šakos, rasa ant kiaulpienių, įkyrus varnėno krykštavimas paryčiais – visa tai matoma ir girdima pro bet kurio kambario langą, nereikia net balkono praverti. Ir visa ši idilė gaivi tol, kol joje neįsigyveni, kol neišryškėja dalykai už kadro.
Gamtos grožis gal ir kviestų kurti dažnai, bet niekur nedingsta tie pažliugę, o neretai ir slidūs rajono keliai, kuriais tenka dukrą vežioti į darželį. Nedingsta ūkanoti vakarai, kai nejauka sėlina nuo miško, ir jau ankstyvą rudenį norisi kurti židinį. O kur dar visa mamiška buitis: vienas patiekalas pietums netinka, reikia kito. Ne, į lauką neisim, nes būtinai reikia žiūrėti filmukus. Ne, mama, man nepatinka, kai tu dirbi, aš visą dieną noriu būti su tavimi. Mama, einam žaisti. Ir man į delną brukama nuoga lėlė Barbė, kurią turėsiu aprengti. Kartą neapdairiai prisėdau prie kompiuterio pabaigti net negrožinio vertimo. Dukra tuo metu žaidė po mano rašomuoju stalu. Po gerų dešimties minučių įtempto darbo mane perskrodė kraupi mintis: jei vaikas tyli, vadinasi, kažkas yra labai, labai blogai. Pasilenkusi po stalu, pamačiau, kaip gudriai išsišiepusi dukra mėlyna vaškine kreidele piešia ant sienos. Barbės, meškučiai, šunyčių patrulių figūrėlės išmėtytos šalia. Ir ką besakysi, pati kalta, kad susitelkiau į darbus, nesužiūrėjau.
Beje, menas ant sienų mėlyna vaškine kreidele – ne blogiausia. Namuose vaikiška rankute išmargintos ne tik sienos, bet ir mano kėdės ratukai, spintos, durys ir langai. Ant juodos komodos dukra vaikišku nagų laku užrašė savo vardą. Svetainėje kavos staliukas nuklijuotas lipdukais, kurie lupasi su visu medžio laku. Panašių buvo priklijuota ir ant valgomojo stalo, bet šiuos kažkaip sugebėjau nugremžti. Vonios kambaryje kriauklė išmarginta daugkartiniais lipdukais, o tualetinio popieriaus ritiniai pas mus dažniausiai naudojami ne visai pagal paskirtį. Prieš kelias dienas vargau gal valandą, kol nuprausiau į mumiją paverstą Barbę. Blogiausia, kad visi šie meniniai eksperimentai įvyksta neregėtai greitai – užtenka man nueiti į tualetą, nusisukti plaunantis rankas, atsiliepti į skambutį, ir jau ant sienos bus kas nors naujo. Tai apie kokius eilėraščius galime kalbėti, kol vaikas nemiega? Kiekvienas toks vogčia parašytas eilėraštis man gali kainuoti porą valandų valymo.
Beje, mano penkiametė dukra – ne tik pieštukų, kreidelių, flomasterių naudojimo meistrė. Neseniai sužinojau, kad ji puikiai valdo žirkles. Vieną vakarą palikau ją lovoje žiūrėti filmukų ir nuėjau išvirti koldūnų. Grįžusi radau dukrą kampe, prie sukarpytos paklodės. Ant žemės voliojosi jos plaukų sruogos. „Aš tik galiukus norėjau pasikirpti“, – pareiškė ji, ir tada pamačiau išverstą stalčių, kurio gilumoje buvau paslėpusi manikiūrines žirklutes. Šalia nukirptų dukters garbanų mėtėsi ir tos žirklutės.
Tąkart atsisėdau ant fotelio ir apsiverkiau. Labai norėjau būti ta instagramine mama, kuri viską spėja, kurios namai blizga, ekologiškose lysvėse nė vienos žolelės, o veja atrodo lyg nukarpyta tokiomis žirklutėmis, kurias stalčiaus gilumoje aptiko mano dukra. Mama, kuri geba savo vaikus užimti taip, kad jie nepieštų ant sienų ir negadintų daiktų. Mama, kuri kepa gardžius pyragus, šypsosi, visada atrodo žavi ir pasitempusi. Tikriausia niekur nespėjančios, pavargusios, vogčia telefone eilutes rašančios mamos poetės pajuodusiais paakiais priešingybė. Poetės, kuri net neturi laiko nueiti į mišką, prie kurio gyvena, todėl tenkinasi drėgna pamiške. Poetės, kuri telefone rašydama eiles jaučia kaltę, kad nežaidžia su savo vaiku. Ir tai – ne vienintelė kaltė. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas kaimynė papriekaištavo, kad rozalindos iš mano lysvės lenda į jos šiltnamį. Ir kam jos, tos rozalindos, reikalingos, kai jų uogos tokios neskanios? O kodėl patvoryje neapgenėtas lazdynas? Kodėl už šiltnamio šakas tiesia kasmet niekaip nenugalabinama alyva? Iš kur šiemet tiek šliužų?
Kai esi mama, žmona, namų šeimininkė, vertėja ir dar poetė, turi namą, sodą, daržą ir paskolą, laiką normuoji. Kartais sutrinki, nes nebežinai, ką laikyti prioritetu. Poezija natūraliai prioritetu netampa niekada.
Jei po ranka nėra rašiklio ar telefono, į galvą šovusi eilutė kirba tol, kol būna užrašoma. Vėliau jos pagrindu eilėraštis atsiranda arba ne. Netiesa, kad buitis nužudo kūrybą, greičiau jau atvirkščiai. Gyvendama gamtos apsuptyje, miestelyje, į kurį taip dažnai užsuka poilsio ištroškę miestiečiai, supratau, kad grožis slypi net ten, kur iš pirmo žvilgsnio jo nėra: klampiuose surūgusiuose pelkynuose, ant samanų išsimėčiusiuose žvėrių kauluose, šliužų apgraužtose grybų kepurėse, drugelių kokonuose ant deformuotų ąžuolų lapų… Bet ar to grožio užtenka kūrybai? Bent jau man tai ne. Man reikia absoliučios ramybės ir tvarkos, ramios širdies, jokių sąžinės sopulių. O tai įmanoma tik tada, kai namai ir sklypas (ap)tvarkyti, dukra švari ir pamaitinta, į visus laiškus ir užklausas atsakyta, projektiniai vertimai būna sklandūs.
Kaip dažnai galiu pasigirti tokia prabanga? Beveik niekada. Tad kūryba telkiasi toje pamiškėje ir aplimpa jos stebuklais. Atsitiktinai į kiemą užklydęs stirniukas. Dirvoje neįprastai susirangiusi kirmėlytė. Staiga žiedais išsprogusi vyšnia. Kasmet išraunamos, bet nuolat ataugančios avietės. Visi šie vaizdai rado vietą mano eilėraščiuose – išspausdintuose ir nugulusiuose stalčiuose.
Tiesa, yra ir kitokių eilėraščių, kitokių tekstų. Iš parduotuvių, miesto gatvių, stebint praeivius, taip, ir iš ligoninės. Eilutės dėliojasi procedūriniame kabinete, rengiantis iki pusės ir gulantis ant nepatogios kušetės. Tiesiant ranką stambiai ukrainietei slaugytojai, kuri mikliai į veną įstumia kateterį. Gulint ir laukiant, kol nepaprastai lėtai sulašės graužianti kalio lašelinė. Skaitant kitų žmonių parašytus tekstus ir mėginant suvokti tų tekstų ryšius.
Vėliau tokios eilutės apauga ir tampa eilėraščiais. Arba ne. Kartais eilėraščiui užtenka pamiškės sodyboje, lysvėje neįprastai besirangančios geltonos kirmėlytės, pastebėtos tą akimirką, kai ji jau rengėsi slėptis po artimiausiu drėgnos žemės grumsteliu. Ir kelių minučių pavogtos naktinės ramybės.
