Maistas

 

Rankos

 

Jos nagai buvo stori ir nelygūs –

mama sakė, su tokiais tik žvyrą

kapstyti –

rankos didžiulės, bet paklusnios.

 

Palauk, aš tik eilę pabaigsiu,

ir galėsi išmesti kortas –

mes kasdien „Vežimą“ pliekdavome,

aš laimėdavau, ji nepaliaudama mezgė.

 

Mezgė tyliai, eilę pabaigusi, vasarą

eidavo obuoliauti į daržą,

grįždavo su pilnu kibiru, neplautus lupdavo

ir tiesiai nuo ašmenų griežinėlius valgė.

 

Jos liežuvis buvo rausvas,

likę trys dantys klebėjo,

bet rankos buvo tvirtos –

ir kortas mesdavo, ir megzdavo –

Kai mirsiu, sakydavo, visiems pirštinių užteks,

ir kojinių, ir liemenių –

tarp likusių dantų traškėjo saldiniai obuoliai,

raukšlės delnuose per penkias kartas nusitęsė.

 

Jau ketvirtą žiemą sakau savo dukrai,

į lauką lydėdama:

Užsimauk tas pirštines ir labai jas saugok,

jas mezgė tavo proprosenelė.

 

Jau ketvirtą žiemą stebiuosi,

kaip tų pirštinių raštai dera

prie kasmet išaugamų dukters paltukų.

 

 

Jūra

 

Name iš akmens prie jūros,

kurios negirdžiu mušant į akmenis,

į mane iš paveikslo žvelgia mano bendraamžis Jėzus.

Ir jį jo motina prarado.

 

Akmenys pilki ir sunkūs,

vieni ant širdies, kiti į sienas nugula,

treti užremia gimdas.

Šiame name sapnuojasi košmarai.

Miegu pramerktom akim ir matau tave,

tik negirdžiu tavo žodžių iš neišsivysčiusios burnos.

Abiejų mūsų sielos stigmomis išbertos,

gremžia jas šią naktį jūra,

dezinfekuoja su druska.

 

 

Molis

 

Ji lipo iš autobuso ir draugei sakė:

Žiūrėk, čia gražiausias miestelis pasauly,

mano gimtinė, mano namai.

 

O aš mačiau aptrupėjusį asfaltą.

 

Čia ir mano namai.

 

Mačiau gilias balas pakelėse,

plikus krūmus, sraigių apgultas pievas,

ežerą mačiau, horizonte salą,

nusvirusį bažnyčios bokštą rūke,

mačiau, kaip vėjy linguoja ajerai.

 

Mačiau kelią, savo pėdas,

tolyn važiuojantį autobusą,

taip, čia mano namai, ir ne –

ne purvas čia –

čia molis, rudas ir klampus,

kasryt prie batų lipantis,

ir veltui jį nuo padų vakare nugrandau –

ryte jis džiūva mano kūno klostėse.

 

 

Kūnas

 

Liga suriečia nedidelį mano kūną,

kosulys grando gerklę – tylu.

Net dvasios bijo įžengti į šį kambarį.

Susisuku po antklode kaip katė į kamuoliuką.

Burnoje skrepliai ir seilės –

šlykštūs gyvybę liudijantys skysčiai.

Turiu dabar laiko mintims, svajonėms

ir kitiems skeletams,

po vieną išrikiuotiems prie rožinių kambario

sienų.

 

Taip tylu, kad čia neskraido nė musės.

Drugiai sulindę į saugias slėptuves už spintos.

Išlįs tik naktį, kai ir ligai reikia pailsėti.

 

Kai sergu, aš nesapnuoju.

Medumi ir liepom vilgau gerklas,

visi mano kūne esantys kūnai

pamažu apsąla ir nurimsta.

 

 

Maistas

 

Patisonai –

kaip skraidančios lėkštės darže –

aš net nežinojau, kad mes jų pasėjom.

Pasislėpę tarp cukinijų, moliūgų, agurkų lapų,

neprižiūrėtų, niekad nekarpomų,

drėgnuose dirvos pataluose,

kur tarplysvy lyg šašai pūpso žemuogės.

 

Mes maitinamės sraigių ir šliužų sienų apmušalais.

Atėję anksti ryte, jų namus išdraskom.

Po to susėdę pavėsy smagiai geriam kavą,

žiūrim klipus telefone, juokiamės

ir naktį ramiai užmiegam.

 

Tik vasarą miegoti sunku –

penktą prikelia paukščiukų dainos,

vėliau užkurkia varlės.

Atsibundu apšviesta aušros,

pravažiuoja pirmas automobilis

ir prasideda naujas dienos veiksmas.

 

Atitraukiu užuolaidas:

 

Šiandien troškinsime patisonus,

jų garas sklaidysis virtuvėje,

sumišęs su prakaitu vilios vabzdžius,

ištroškę ropos jie mūsų oda.

 

Vasarą kūnas nusėtas įkandimų:

mano kūnas šašais išmargintas.

Ir aš esu maistas iš mėsos ir vandens,

beprasmis kaulų ryšulys, alkanųjų poreikis,

dar viena amžinybės tąsa.