Drabužiai
Jonas buvo gal dešimt metų už mane vyresnis, ir jam nepatiko mano gotiška apranga. Todėl kai tą vakarą prie ežero jis pasakė, kad juoda spalva man netinka ir turėčiau nusipirkti baltas kelnes su kišenėmis ant užpakalio, nes tokios kelnės plonina, ir paprašė bučkio, apsisukau ant kulno ir nuėjau. Kitą dieną Redai paskambino Jono draugelis, pasakė, kad turi mašiną, ir pasiūlė mums visiems keturiems nuvažiuoti prie ežero. Ežeras mums nerūpėjo, nes jau ir taip pusę dienos sėdėjome nuošalesnėje maudyklėje, toliau nuo kelio, bet abiem rūpėjo Jonas, todėl iš karto sutikom. Netrukus jie atvažiavo su senutėle „Audi 100“ ir stabtelėjo pakelėje, prie buvusios grūdų saugyklos. Per nešienautas pievas pasileidome bėgti pas juos. Tą dieną aš prie juodų kelnių buvau priderinusi ryškiai raudonus marškinėlius kvadratine iškirpte.
Kai klestelėjau ant apdriskusios galinės sėdynės, Jonas atsisuko, ironiškai šyptelėjo ir pasakė:
– O, kažkas paklausė mano patarimo.
– Tai taaaip… – numykiau ir nuraudau.
Tą pavakarę tai buvo pirmi ir paskutiniai Jono man ištarti žodžiai.
Mes nejaukiai kelis kartus apvažiavome ežerą, dar bandėme kažkaip tyčiotis iš paežerėje gyvenančių žmonių sodybų, bet pokalbis nesimezgė, todėl greitai atsisveikinom. Vaikinai mus paleido toje pačioje pakelėje, kur ir pasiėmė, nes prašyti, kad parvežtų namo, buvo gėda. Mūsų kaime visi vieni kitus pažinojo, todėl būtinai reikėjo būti geroms mergaitėms ir jokiu būdu nesirodyti su gerokai vyresniais bachūrais.
Kaip ten bebūtų, tą vakarą išmokau vieną svarbiausių gyvenimo pamokų – niekada neklausyti patarimų, jei nenoriu nusižeminti.
Aišku, daugiau Jonas su draugeliu mums nebeskambino ir niekur nevežiojo. Gal dar Reda su jais kur nors ir pasitrindavo, bet man nepasakodavo. O netrukus keliai išsiskyrė ir su Reda: ji susirado kitų draugių fyfų ir į mane ėmė žiūrėti iš aukšto. Dar kažkada pasakė, kad su manimi jos draugėms nejauku. Kartą su kažkokia fyfa ji atsitiktinai ėjo pro mano namus ir nusprendė aplankyti. Atidariau duris su nubėgusiu makiažu ir suplyšusiais džinsais, iš kompiuterio garsiai plyšojo „Nightwish“. Fyfoms tai buvo žiauriai sunki muzika, dabar net juokinga pagalvojus, bet kai man buvo šešiolika, pagal muziką ir aprangą rinkomės draugus.
Muzika bei apranga reiškė tam tikrą statusą ir Šiaulių bulvare. Neformalams skirtų drabužių pirkti nebuvo, todėl kai ką nors išaugdavau, mamą ištikdavo isterija – neįsivaizduoju, kaip ji su manimi ištverdavo tąsymąsi po turgelius, kurie Šiauliuose vadinami „mugėmis“, nes aš niekada nerasdavau nei pakankamai kietų batų, nei pakankamai ilgų, juodų, pūstų sijonų. Apie paltus ar striukes kalbėti net neverta.
Kartais kokių nors gerų drabužių aptikdavau padivalkėse. Tam reikėdavo skirti visą dieną. Geriausios padivalkės būdavo prie stoties ir viena prie „Maximos“ – ten drabužiai kabėjo surūšiuoti pagal spalvas. Juodų rūbų pasirinkimas niekada nebuvo didelis, bet jei pavykdavo rasti nėriniuotų marškinėlių, odinių sijonų ar kelnių, ilgą medžiaginį lietpaltį, jaučiausi kaip Aukso puodą laimėjusi. O platūs geležimi kaustyti diržai buvo dar didesnis lobis.
Patarimų neklausydavau ir populiarumo nesivaikiau, todėl draugų turėjau mažai. Nepritapdavau ir natūraliai, ir specialiai. Muzika, kurios tada klausiau, sunkėjo vos ne kasdien. Galiausiai atradau nu metal legendas „Korn“ ir šiek tiek apsiraminau.
Kai man buvo šešiolika, Šiauliuose bent kelis kartus per metus vykdavo metalo koncai. Eidavau ten su nauja drauge Julita, kurios mama padivalkėse lankydavosi kasdien, todėl Julitos spinta lūžo nuo juodų kietų drabužių. Ji buvo kiek vyresnė ir už mane smulkesnė, bet kartais apsikeisdavome įdomesnių raštų pėdkelnėmis ar trumpomis nėrinių palaidinėmis, atidengiančiomis bambą. Abi tinklines pėdkelnes derindavome prie ilgų juodų kerzų, aš dar į plaukus įsipindavau juodų kaspinų. Negalėjau dažytis taip ryškiai kaip Julita, nes mano akys labai jautrios, ir dažai ilgai nelaikydavo. Taip nepraktiškai apsirengusios eidavome prie ežero arba į kapines fotografuotis. Nuotraukas keldavome į kažkokį gotų portalą, kur kartais sulaukdavome nepažįstamų ir tikriausiai gerokai vyresnių užsieniečių širdelių. Mums tragiškai reikėjo įvertinimo – teigiamo ar neigiamo. Blogiausias scenarijus – likti nepastebėtai.
Maždaug tuo metu dauguma mano bendraamžių pradėjo rūkyti. Man jie atrodė juokingi, nes prisiminiau, kaip visą vaikystę senelis man specialiai pūsdavo dūmus į veidą ir aiškindavo, kad jau kitą pavasarį pati jo paprašysiu cigaretės, o tada atsisėsdavo ant suoliuko po obelimi ir imdavo man drožti kokį nors žaisliuką – peiliuką, miniatiūrinį kardą, – kartais ką nors nupindavo iš vytelių, nes vaikui juk reikia padaryti žaislų.
Kitaip nei rūkymas, alaus gėrimas man nebuvo juokingas. Prieš kiekvieną metalo koncą pasislėpdavome už mokyklos ir imdavome per rankas siųsti pūslę. Daug mūsų susirinkdavo – draugai ir draugų draugai, pažįstami iš matymo. Nemėgau alaus skonio, todėl pūslę tik priglausdavau prie lūpų ir negerdavau. Julita nesiliaudavo stebėtis, kodėl alaus pūslėje nemažėja, o putų daugėja, bet nieko nesuprasdavo.
Kartą per vieną tokių pastovėjimų už mokyklos prie mūsų prisijungė pana, kuri draugavo su kažkokiu skinhedu. Vienoje rankoje laikydama cigaretę, kitoje – pūslę, ji aiškino, kad negrai – ne žmonės, nes Adomas su Ieva buvo balti. Šlykštėjausi tokiomis nesąmonėmis ir jau žiojausi kažką sakyti, bet Julita man užmynė ant kojos. Po konco ji mane pasivedė į šoną ir pradėjo aiškinti, kad skinbaboms prieštarauti negalima, nes pasiskųs savo bernams, o tada gaujos skinų manęs ieškos po visus Šiaulius.
Su skinais susidurti neteko, bet išmokau ir šią, antrąją, gyvenimo pamoką. Tylėti, kai niekas neklausia.
Po metų Julita susirado jaunesnį metalistą ir man nebeturėjo laiko. Nesakiau jai, kad kartą, kai ėjau į stotelę, mane tas jos metalistas pasivijo ir pasiūlė kartu nueiti į kapines. Tais laikais Senosios Šiaulių kapinės atstojo neformalų parką. Ten mes eidavome pasivaikščioti, pabendrauti, pasiaiškinti santykių, netgi namų darbus ruošdavome. Laiko aš turėjau, be to, buvo smalsu, kodėl jis sugalvojo mane kažkur pasikviesti, todėl paskui jį pro šoninį įėjimą įsmukau į kapines ir nusekiau į pačią seniausią dalį, kur išlikę laidojimo rūsiai. Metalistas sustojo prie vieno išplėšto rūsio ir ėmė pasakoti, kaip visai neseniai, prieš kokius dvejus metus, jie su draugeliu čia vaikščiojo ir pamatė išmėtytus kaulus. Prie aprūdijusių durų ant ledo voliojosi žmogaus kaukolė. Reikėjo kažką su ja daryti, todėl metalistas ant jos uždėjo koją ir ėmė čiaužyti. Sakė, buvo smagu. Dar pasakojo, kad kartą, kai vykdyti Talkšos ežero valymo darbai, temstant įšoko į kažkokią neseniai išraustą duobę, nes manė, kad ji tuščia. Iš tiesų duobė buvo sklidina dvokiančio ežero dumblo. Namo jis ėjo šliurpčiodamas, kelnės buvo šlapios iki užpakalio ir baisiai dvokė. Mama už maudynes šūduose sukėlė tikrą skandalą ir uždėjo namų areštą.
Pasivaikščioję po kapines, atsisveikinome. Pamenu, dar prisėdau ant suoliuko ir pasitaisiau makiažą. Atkakliai ieškojau vandeniui atsparaus akių pieštuko, bet niekaip nerasdavau tinkamo. Galiausiai sugalvojau, kad reikia nusipirkti skystą pravedimą, todėl bent pusę dienos galėjau vaikščioti juodai išdažytomis akimis. Radau ir ryškiai raudoną lūpdažį. Vienintelė bėda – rytais tekdavo keltis gerokai anksčiau, kad spėčiau susikurti nekuklų gotišką įvaizdį. Tuo metu man kažkas parodė belytį darkwave muzikos kūrėją Sopor Aeternus, ir aš namuose ėmiau kurti šešėlių karalystę. Technologijų pamokai skirtą projektą interpretavau savaip: nusipjoviau medžio šaką, apvyniojau ją juodais siūlais ir pasikabinau ant liustros. Dar rašiau tamsius eilėraščius, ir kai mano teta juos perskaitė, puolė skambinti močiutei ir aiškinti, kad būtina susirūpinti, nes vaikštau visa juoda ir galbūt priklausau kokiai nors sektai.
Po šio skambučio jaučiausi pasiekusi didelę pergalę – atkreipiau dėmesį. Išprovokavau. Išgąsdinau. Peržengiau kažkokias įsivaizduojamas, kažkieno nubrėžtas ribas, parodžiau, kad į gyvenimą galima žiūrėti kitaip.
Vėliau ribas bandžiau vis dažniau ir įžūliau, nekeičiau tik kelių dalykų: gerai mokiausi, nes troškau ištrūkti iš Šiaulių, nerūkiau ir negėriau, nes nė kiek nepageidavau būti panaši į senelį, nesidariau tatuiruočių ir net labai norėdama nesivėriau auskarų įvairiose kūno vietose, nes tikėjau, kad vieną dieną norėsiu atrodyti kitaip, o randai ir buvusio gyvenimo prisiminimai man trukdys.
Išsiliedavau aprangoje: mezgiau ir nėriau, kūriau riešines, vėriau karolius, prie baltų klasikinių marškinių derinau tinklines Viktorijos stiliaus pirštinaites ir taip eidavau į mokyklą. Mūsų gimnazijoje žiemą būdavo šalta, bet aš iš principo nedėvėdavau megztinių ir nuolat sirguliuodavau. Sportinės aprangos neturėjau – ją atstodavo juodos klasikinės kiek platėjančios kelnės ir sintetiniai aptempti marškinėliai. Eidavau į koncertus ir ten kalbėdavau nesąmones, apie save kurdavau mitus ir niekam neatsiverdavau, mokiausi burti Taro kortomis ir nusibraižiusi spiritizmui skirtą lentą šaukdavau mirusių giminaičių dvasias. Baisiausia buvo, kai išsikviečiau senelį, ir jis pasakė, kad yra pekloje už gėrimą.
Garsiai leisdavau muziką ir mėginau rašyti dramą, pinigus leisdavau teatro bilietams, todėl autobusu dažnai važinėjau zuikiu. Baisu prisiminti, bet net ir teatras buvo mano protestas, nes spektakliuose lankydavosi, kaip man atrodė, tik išskirtiniai žmonės. Laisvalaikiu tyrinėjau apleistas vietas. Nežinau, kaip statybose nenusisukau kojos, kaip manęs neužpuolė koks nors alkoholikas, kaip tamsiame parke nepatykojo iškrypėlis. Savame pasaulyje buvau drąsi – man niekas negrėsė. Savo nusibrėžta virve galėjau eiti toli ir sustoti tada, kai pati pageidausiu. Maniau, kad taip gyvensiu amžinai, bet vieną dieną, kai jau studijavau Vilniuje, ta virvė savaime nutrūko.
Nusipirkau trumpą languotą sijoną ir aptemptą violetinę suknelę didele iškirpte. Pirmą kartą užsukau į naktinį klubą. Šokau pagal popsą. Tamsiame parke ne ieškojau įkvėpimo, o bučiavausi su „Erasmus“ studentu. Nustojau lankytis kapinėse – vietoj jų rinkausi barus. Susiradau nemažai naujų draugų. Raudonai nebesidažiau lūpų. Mano aplinkoje nebeliko žmonių, kurie pasakotų apie dumbliais aplipusias kelnes, nebeprasilenkdavau su skinais, į Šiaulius užsukdavau tik per šventes ir ten nuobodžiaudavau: miestas atrodė mažas ir užspeistas, gatvėse nebesutikdavau senų pažįstamų. Mūsų kaime – dar blogiau. Maudyklių niekas neprižiūrėjo, Julita ištekėjo ir išvažiavo, Reda augino tris pametinukus.
Vos per dešimtmetį pasikeitė daugybė dalykų, tik iki šiol neišdrįsau nusipirkti baltų kelnių su kišenėmis ant užpakalio. Ir labiau už pokalbius mėgstu tylą. Kai vakarėlyje visi čiauška, aš klausausi, o užkalbinta nuslepiu daugybę dalykų. Pavyzdžiui, kad esu parašiusi ir išleidusi knygą. Kad kadaise turėjau vaiką, jis mirė nuo vėžio. Kad naktimis man iki šiol sapnuojasi košmarai iš onkologinio. Kad žinau daugybę apleistų vietų, kuriose galėčiau pasislėpti, bet nesislepiu, nes geriausia slėptuvė – po drabužiais esantis kūnas. Kad gyvenime man jau nutiko blogiausi dalykai, todėl nebijau nieko, tik mirti nuo vėžio ir kad ant mano kaukolės čiaužys spuoguotas metalistas su kietais padivalkėje pirktais kerzais. Kad mano kambaryje ant liustros kabo juodais siūlais apraizgyta nulaužta medžio šaka, ir ji man atstoja kompasą.
