Šaka

 

Moterys

 

1.

 

Kaimynė tiktai vaikus augino

ir knygas skaitė.

Romanus – apie Andželiką, raitelį be galvos,

muškietininkus ir grafą Montekristą.

Skaitė po medžiu prigulusi, o namie

sergančiam sūnui kojas trynė,

žolelėm girdė.

 

Iš šešių vaikų tris palaidojo.

 

Tikrai knygų niekam nedovanojo, nepardavė,

skolintas saugojo.

Vieną pavasarį, prieš mirtį,

man Maironio biografiją įkišo per tvorą.

Sakė: tik paskaityk ir man grąžink,

bus mano anūkėlei pasoga, bus mano anūkėlei

namų paguoda.

 

 

2.

 

Man rodos, jos netgi nebuvo –

sėdėjo stotelėj, nailoninės pėdkelnės,

pūstas sijonas –

nuėjo patikrinti grafiko ir dingo,

nuėjo ir dingo,

 

vėliau mačiau ją prie namų,

raškė lazdyno riešutus.

Minkšti ir neprinokę jie buvo,

žalsvi kaip jos akių rainelės,

kaip jos sijono nėriniai.

 

 

3.

 

Tame piešiny moters akys raudonos

ir primena spanguoles.

Lūpos kietai sučiauptos.

Nematomam vėjy taršos geltoni plaukai.

Po moters kojomis plyti kapinės.

Ant aukšto laimės bokšto – kryžius

su stogine ir juosvais raižiniais.

 

Keista, ne sapnas čia ir ne vaizduotė.

Ir net ne eilėraštis.

Dukra prosenelę nupiešė,

sakė, tokią kažkada ją matė,

kai vargonais sename bute abi grojo,

šiurkščiai trankė baltus klavišus,

mikliai vengdamos juodų.

 

 

Dangus

 

Dočkių kaimo (Šiaulių r.) atminimui

 

Geltonuose laukuose žali traktoriai

ir žydras dangus,

o tolumoj – apleistos kapinės mirusio kaimo,

ir malūnas be sparnų, ir drėbto molio tvarto sienos,

ir alyvos, kurias sodino jau mirusios moterys,

ir tvenkinys, kurį kasė jau mirę vyrai,

gal dar liko jų vaikai, laukai ir pievos,

gal dar liko jų dangus,

kuriuo dabar dalijamės.

 

 

Šaka

 

Aš kartais įsivaizduoju savo laidotuves.

Ir nereikia man nešti baltų žiedų, dabar madingų.

Atiduokit mano organus, o atliekas –

sudeginkit.

Atneškit man vieną žiedą, raudoną,

tą, kuris žydėjo mano vaikystės sode,

žydra tvora aptvertam nuo vištų.

Per gedulingus pietus vieną tų vištų nupeškit,

geriausia tą seną, juodą, Amiliutę,

kuri man į glėbį lipdavo,

kurią po daržą nešiodavau,

kudakuojančią.

Ir nekalbėkite nieko, nes viską girdėsiu.

Tik į sapnus ateiti tingėsiu,

todėl urną pakaskit ir išsiskirstykit,

pakaskit po nukirsta obelim,

ant kurios buvo kerpė užaugusi,

po obelim, nuo kurios kartą vaikystėj nukritau

ir krisdama nulaužiau jaunutę žaliuojančią šaką.

 

 

Takelis

1.

 

Mane išgąsdino į langą beldžianti šaka –

tokioj tyloj, kai miega vėjas ir visi kaimo šunys.

Tokioj tyloj, kai pirmą kartą susitikę –

po dešimties metų klajonių aplink pasaulį –

ėjome per Šiaulių senąsias kapines,

tais paauglystės takeliais, kurie stebuklingai neužžėlė.

Toj tamsoj ir šalty bučiavomės,

ir aš tau pasakojau apie ekskursiją po kapines Helovyno proga,

kai viena dalyvė pasijuokė iš neskoningo kapo,

ir šaka jai perbraukė per akį, vos neišdūrė.

 

Rimties,

sakiau tada, nors vis tiek juoktis norėjos

ir eiti tais takeliais, eiti,

kol pareisime namo.

 

 

2.

 

Neliko pėdsakų į grėsmingus namus,

į varnų gūžtą, po kuria pavasariais

žydėjo poetiniai narcizai.

 

Kažkas tą namą įsigijo ir atnaujino.

Pastatė erdvią laiptinę su langu per visą sieną,

iškirto medžius ir krūmus, surentė tvorą

ir šunį paleido.

 

O mes ten dar sugrįžtam.

Numetam dviračius ant vieškelio ir tupim

tvoros šešėliuose.

Jei būtų takelis, ir vėl ten eitume,

tarp tų krūmų ir žolių,

liptume į medžius ir vogtume obuolius,

ir tyliai pirštais traukytume erkes –

prabėgusias vaikystės namų dienas.