Delčia
Delčia
Kai prabundu vidury nakties,
ir už lango šviečia delčia,
prisimenu jūrą, kalvas ir kopas,
naktis, kai eidavom iš draugų namo,
kai saugojausi krūmų, kad šuo neišlįstų,
kai bijojau juodų katinų, o rudus tampiau už ūsų.
Tada mūsų kaimas kitoks buvo, gatvės trumpesnės,
vieni kitus pažinojom.
Raukšlėtuose kaimynų veiduose dulkėjo nepriklausomybė,
atėjusi jiems per vėlai, o mums atnešusi suvokimą,
kad ledų būna ne tik šokoladinių, ne tik plombyro.
Seniai jau žliūgėm užžėlė tie takeliai.
Seniai ugniažolės geltoniu užliejo patvorius,
kur su vaikystės drauge burdavom kortom –
tai ji man santuoką išbūrė, vaikus ir laimę,
o apie negandas tylėjo, nors veide mačiau baimę.
Vėliau išdavė, ką gyvatės ir laivo kortos reiškė,
bet buvo per vėlu.
Nudilęs mėnulis jau buvo atgimęs.
●
baltos aplūžusios kriauklės išplautos ant kranto
birus smėlis tarp mano pirštų
ir mano vaiko kastuvėly
kuriuo kartu kasėme gilią duobę – spąstus
nieko neįtariantiems atostogautojams paplūdimy
iškastą duobę apdėjom šiaudais užklojom plėvele
apibarstėme biriu smėliu
kad būtų tikriau
pažėrėme kelias kalkių baltumo kriaukles
tada pasislėpėm už kopos ir laukėm
laukėm kol sutemo
patekėjusio mėnulio prieblandoj
pakilus vėjui – audros šaukliui
išlindom iš savo slėptuvės
mano pečius slėgė kibirėlių ir kastuvėlių
prikrauta kuprinė
ir kareiviška maskuotė
mėnulio prieblandoj mes ėjom į žvalgybą
bijodami ant kopų besislepiančių priešų
pametėm kryptį pamiršom atstumą išdavėme tikslą
ir vis ėjome
maskuotės ir krovinio slegiamais pečiais
nuo sunkių batų skaudančiom kojom
ant padų jausdami šviežių pūslių spyglius –
jie mus surado ryte
didžiulėj duobėj kurią buvo apsėmęs vanduo
nuplovęs maskuotę ir ištirpdęs mūsų kūnus
visa kas liko
buvo sunertos rankos
baltos ir suskilusios kaip kriauklės
Palaikai
Tikrai jie ne žemėj, ir ne danguj.
Nežinau, kur jie liko, kai sūnus išėjo.
Karvės rupšnojo žolę, upelio vaga per pievas driekės,
viskas liko vietose, tik jo neliko, ir laukai nemelioruoti,
ir bažnyčia be bokšto, ir ežeras tas pats.
Pakrantėse tos pačios antys, tie patys ajerai,
net žvejai, ir jie tie patys.
Šimtus metų jie tie patys.
Ta pati ragana. Tas pats rutulys,
tik ne krištolo, o iš molio,
tas pats receptas, ta pati šiurkšti ližė,
tik duona –
vienąkart trapesnė, o kitą kartą
kaip akmuo sunki.
●
šią naktį sapnuojasi man mirę
ateina tyliai ir sustoja
stebi nemigos agoniją
prieina arčiau prie lovos
tiesia rankas bet nekviečia
guliu nejudėdama
laukdama tolesnio gesto
už lango liejasi prieblandos garsai
čiulba miesto paukštis
kurį girdžiu greičiausiai tik aš
tada senelis ištraukia adatą
iš aksominio švarko užančio
duria man į centrinę veną arčiau širdies
ir sako
pro čia tekės bendra mūsų plazma
mūsų bendras raudonis gyvastis
alsavimas ir sveikata
pro šitą kateterį
●
ispanų gotikinis romanas,
jis rašytojas, ji našlaitė,
jie myli, nekenčia, nejaučia, nujaučia,
jis serga, ji išteka už senio,
jie užmiega, jie patenka į košmarą,
jo bokšto name už spintos glūdi slaptas kambarys,
jame dūla lavonas, jos lovoj po čiužiniu
traška jo meilės laiškai, byra dulkės ant juodo parketo,
į langus beldžiasi vampyrai, rankas tiesia atgijusios lėlės,
nuo jūros artėja audra,
ji viską nušluos
bet nesvarbu, neturi reikšmės visa tai, nes jų meilė
nugalės,
nugalės viską, ir aižantį ledą, ir kapus, į kuriuos kas naktį jį kviečia
vyras apanglėjusiais sparnais,
šviesos nešėjo veidu
sunkus ispanų gotikinis romanas,
penki šimtai penkiasdešimt puslapių sapnų,
pilių, užmūrytų kambarių,
tiek traškančio popieriaus,
tiek dulkių,
tiek šviesos žaismo ant grindų,
kai užverčiu knygą
bet užversti tavęs aš negaliu
ir skaitau tave, ir sapnuoju
