AUGMINAS PETRONIS

Postmodernistas futbolo aikštelėje

 

Vėlyva birželio popietė, troškų virš dirbtinės vejos pakibusį karštį sklaido nerimastingo vėjo gūsiai. Jauni vyrai berniokiškai gergždžiančiais balsais aunasi futbolo batelius, sveikinasi pliaukštelėdami rankomis, keli daro apšilimo pratimus, keli rūko.

– Sveikas, nu! Ką tu? Kas pas tave gero?

– Tai gal lošiam? Kiek čia mūsų jau yra?

– O tai su kuriuo kamuoliu?

– Šitas – balionas. Duok tą pažiūrėt… Visi jau esam?

– Tuoj, pala… Keturi ant penkių dabar. Dar Valentijanas turi būt, jo? Dar Valentijanas, ane? Davai, kas nors parašykit Valentijanui.

– Tai jis rašė, kad vėluos. Galim be jo gal pradėt.

– Tai tada galim dalintis kažkaip komandas, jis prisijungs.

Kaip tik tuomet iš už kampo mokyklos, kuriai priklauso aikštelė, pasirodė Valentijanas. Jo lieknam, į priekį palinkusiam kūnui ne vienu ir ne dviem dydžiais per dideli marškinėliai buvo sukišti į elektrinės spalvos glaudes, šiaip jau skirtas maudymuisi. Vienoje rankoje Valentijanas nešėsi oranžinius futbolo batelius, kitoje – A4 lapą su smulkiomis raidėmis atspausdintu tekstu. Nelaimei, jis buvo filosofijos doktorantas.

– Prašyčiau visų dėmesio. Parašiau trumpą tekstą apie futbolą, norėčiau perskaityti, – ir pradėjo nelaukdamas pritarimo iš klausytojų, kurie pusračiu susispietė aplink jį ir klausėsi išplėtę akis, dažnu atveju nejausdami, kaip atvimpa apatinė lūpa. – Apie futbolą norėčiau pradėti nuo pabaigos, nuo po futbolo, nuo ten, kur futbolo jau nėra. Daugelis mūsų turime tam tikrus po futbolo ritualus, tam tikrą pasikartojančią, savarankišką mechaniką, kuriai pajungiame savo kūnus, – čia galima klausti, kas turima omeny sakant, kad futbolas yra kūno lavinimo veikla, kad tai kūno veikla, kad tai veikla: hobis: hobio ir darbo dichotomija, hobis kaip priemonė kapitalistiniams vartojimo interesams įteisinti, hobis kaip grupinės priklausomybės ženklas, hobis kaip priklausomybės buržuazinei-kapitalistinei visuomenei ženklas. Čia galima kelti klausimą: kiek mūsų į šią aikštelę atvedė nesavarankiškas troškimas turėti hobį ar mūsų artimųjų troškimas, kad jį turėtume, kad jie galėtų sukurti galimybę mums šį hobį įsigyti?

Tačiau susikoncentruokime trumpam į bananą: bananas. Vidutiniame banane yra apie šimtą kalorijų, apie dvidešimt šešis gramus angliavandenių, apie trisdešimt miligramų omega-3 riebalų rūgščių, apie penkiasdešimt miligramų omega-6 riebalų rūgščių, beveik dešimt miligramų vitamino C, maždaug pusė miligramo vitamino B6, maždaug šeši miligramai kalcio, beveik miligramas geležies, trisdešimt miligramų magnio, taip pat kalio, cinko, fosforo, vitamino A, vitamino K ir kitų medžiagų. Savaime šie faktai būtų bereikšmiai – nors ir galima klausti, ar neatrodo reikšminga tai, kaip lengva juos rasti internete. Reikšmę jie įgyja tik mačistinėje kūno fetišizacijos teleologemų visumoje, kuri su mus per informacines technologijas pasiekiančių kalbančių galvų – trenerių, sveikatingumo specialistų, koučerių, sporto vlogerių etc. – pagalba įtvirtina reikalavimą po kiekvienos treniruotės suvalgyti bananą, įtikinėdama, kad tai naudinga mums.

Jei lyčių vaidmenų kaita savaime radikaliai abejoja vyriškumo norma ir norma kaip tokia apskritai, tuomet ji reikalauja bent jau pripažinti čia esant suskliaustą prievartos horizontalę, kuri įtvirtina ir atspindi buržuazinėje-kapitalistinėje kultūroje randamą konkurencijos ir bendradarbiavimo sankabą, neretai prisidengiančią tariama jųdviejų priešprieša. Pats skirstymasis į komandas čia prašosi būti išryškintas, nes apskritai tai gana miglotas procesas. Pradžioje siekiama žaidžiančiuosius padalinti į dvi kuo lygesnes, kaip tik įmanoma lygias komandas, o tuomet žaidimas sprendžia, kuri iš jų laimės, taigi įtvirtins dominavimą kitos atžvilgiu. Jeigu žaidimas vystosi nepakankamai lygiai, tuomet daromi apsikeitimai žaidėjais (mainai!) – čia norisi pabrėžti, kad susiskirstymas į komandas nesibaigia dar prieš prasidedant žaidimui, kad jis tęsiasi, kaip potencialybė ir aktualybė, viso žaidimo metu.

Futbolas gamina tai, ką draudžia. Ir būtent šiame tarpe, trūkyje tarp to, kas draudžiama ir kas nedraudžiama, įsiterpia malonumas: įvarčio, triumfo malonumas, taip pat pražangos malonumas, riboto, tačiau neapibrėžtų ribų smurto, už kurį dėl taisyklių tuojau pat vienu metu ir atsakoma, ir išvengiama atsakomybės, – pagalvokite, kas lauktų, jei nežaisdami futbolo įspirtumėte atsitiktiniam nepažįstamam žmogui ir paliktumėte mėlynę. Taisyklės, kaip civilizacijos, kaip įkultūrinto karo (!) ženklas, šiuo atveju įteisina ne tik – nebijokime šio žodžio – ant smurto ribos balansuojančią mačizmo raišką, bet ir šiaip jau heteronormatyvinį-seksistinį vaidmenų padalinimą: vyras kaip veikėjas, žaidėjas, kovotojas; moteris kaip stebėtoja, palaikytoja, žaizdų ir traumų gydytoja. Tačiau dėl pasiteisinimo šie galios santykiai neretai tariamai apverčiami sakant „žmona išleido pažaisti futbolo“, dažnai priduriant, kad vyro sveikata (fizinė, emocinė) yra pačios moters interesas.

Pražanga kaip tokia mums turi rūpėti dar ir dėl to, kad iš esmės ji yra ne tik neapibrėžta, bet ir neapibrėžiama. Omeny čia turimas ne tik paprasčiausias faktas, kad taisyklės mėgėjų žaidimuose dažnai išmanomos tik apytiksliai, kad tenka pasitikėti „prasižengusiojo“ ar „nukentėjusiojo“ „garbės žodžiu“, kad skirtingose šalyse panašios situacijos skirtingai traktuojamos, nors žodžiais taisyklės visur vienodai apibrėžtos. Prisiminkime futbolo klasiką, žymųjį Mourinho epochos Madrido „Real“ pralaimėjimą „Barcelonai“, žymiąją Pepe pražangą prieš Dani Alvesą – Pepe už ją buvo parodyta raudona kortelė. Mus šios pražangos vaizdas daugybės pakartojimų pavidalu pasiekia per ekranus dėl transliacijos, kameros, televizijos technologijų. Priklausomai nuo kameros, taigi nuo žiūrėjimo kampo gali atrodyti – ir iš tikrųjų atrodo, – kad kietas, skausmingas kontaktas tarp kojų buvo, tačiau iš kitų kampų susidaro įspūdis, kad apskritai nebuvo jokio kontakto. Gali atrodyti, kad tai ribinis atvejis, tačiau iš tikrųjų – tipinis, netgi paradigminis. Ar pats pražangos neapibrėžtumas neslepia to savyje? Ar pats reikalavimas pasakyti buvo pražanga ar ne, nenumato tam tikro tariamai absoliutaus žiūros taško su begalybe kamerų ir begalybe vaizdo pakartojimų? Ir net jei toks žiūros taškas būtų pasiekiamas – ar nesiprašo jis būti papildytas arba visažiniu teisėju, arba neginčijamu šio teisėjo sprendimo autoritetu, arba ir tuo, ir tuo? Ir ar neužsimena šis papildymo reikalavimas futbolą, kaip veiklą, hobį, kaip žaidimą, esant nepertraukiamai susipynusį su teleologiniu-eschatologiniu horizontu? Ar ne tai slepia populiari ištara „futbolas – daugiau nei tik žaidimas“ – būtent nuodėmę pačioje žaidimo struktūros šerdyje? Kas iš tikrųjų bandoma pasakyti šiuo „tik“?

Čia yra kažkokia paslaptis. Nėra lengva pasakyti, kas yra futbolas. Daug lengviau pasakyti, kas jis nėra: jis nėra krepšinis, nėra rankinis, nėra tenisas. Tačiau ar jo nėra ten, kur po treniruotės valgome bananą? Kai geriame mineralinį vandenį, kad susigrąžintume prarastus mineralus? Kai po treniruotės atliekame kūno tempimo pratimus? Kai perkame naujus batelius ar aprangą (žiemos aprangą, rudens aprangą, vasaros aprangą, salės futbolo batelius, natūraliai vejai skirtus batelius, dirbtinei vejai skirtus batelius, specialias futbolui skirtas kojines ir t. t., visada kreipdami dėmesį į prekės ženklą)? Kai tariamės dėl aikštės nuomos ir mokame ją? Kai deramės dėl šių išlaidų su žmonomis ar draugėmis? Kai žmonoms ar draugėms pasakojame apie savo laimėjimus ar nesėkmes? Futbolas, mums sakoma, kartu yra ir „tik“ žaidimas, ir „daugiau nei tik“ žaidimas – ar nelieka sakyti, kad jis yra dar ir „mažiau nei tik“ žaidimas? Ar apskritai galima „tik“, „daugiau“ ir „mažiau“ priskirti tam, kas neturi ribų? Futbole nėra vietos net ir tik („tik“) numanomai pabaigai.

Čia galima klausti, kas tokią savaime suprantamą padaro vertę to, kas neturėdamas nei pradžios, nei pabaigos kėsinasi įsiurbti visą asmenybę, kas, be to, dar ir remiasi išblėsusiomis teocentrinėmis iliuzijomis bei pateisina buržuazinės-kapitalistinės visuomenės gyslomis srūvančią galią? Dvidešimto amžiaus teorija įtvirtino vertės, begalinio Vakarų kultūroje įtvirtintos vertės tematikos peržengimo faktiškai ir galimai suvokimą, taigi būtina sukurti ir įtvirtinti politinį diskursą, kuris išsaugotų ir puoselėtų nuolatinę tokio refleksyvaus vertės peržengimo galimybę.

Jam baigus niekas nekalbėjo. Sutrikę futbolininkai vaikštinėjo po aikštelę, kažkas pats sau vienas spardė kamuolį į viršų, kažkas atsigulęs ant dirbtinės vejos rodė skruostus link laidos artėjančios saulės raudoniui. Pakilęs vėjas atpūtė keletą saujų dulkių iš gretimos tinklinio aikštelės, kur nusispyrusios sportbačius trys paauglės mušinėjo tinklinio kamuolį. Nuo mokyklos sienų ataidintis jų juokas girdėjosi ir futbolo aikštelėje. Valentijanas suurzgė kaip bebras, pamatęs, jog pastačius užtvanką upokšnis rado kelią užakusiame užutėkyje ir dabar srūva per aplink.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.