Kliudžiau 2

 

Negaliu sakyti, kad „Wolto“ maisto išvežiotojo darbas visai neįdomus. Kartais būna sunku rasti kliento namą ar laiptinę. Kelis kartus bevežant maistas išvirto iš dėžučių ir reikėjo pačiam jį iš naujo supakuoti taip, kad nekristų į akis. Gal darbe man tiesiog norisi ko nors nekasdieniško – dažnai iš jutubo užsileidžiu muziką iš „GTA San Andreas“ žaidimo ir iš maisto išvežiotojo persikūniju į gangsterį. Lakstau po miestą su mašina, išvežioju klientams užsakymus, sustojęs prie šviesoforo žiūriu į savo atvaizdą veidrodėlyje, truputį linksiu į ritmą, užsitraukiu kapišoną, nutaisęs įžūlų „aš toks kietas“ veidą pasitaisau tamsius akinius. Arba pasileidžiu muziką iš Džeimso Bondo filmų, ir mano treningai virsta black tie kostiumu, prie šviesoforo nusitraukiu kapišoną ir į veidrodėlį pro užtamsintus akinius rūsčiai žiūriu nelinksėdamas, o maistas, kurį vežioju „Wolto“ klientams, – nebe maistas, bet iš tikrųjų tai net nežinau kas. Kas nors tokio, ko laiku nepristačius pasaulį užvaldys blogiukai, mirs daugybė žmonių ar panašiai. Nors iš tikrųjų tai tik vieną kartą darbe bandžiau gelbėti gyvybę.

Tai buvo nedidelis, pilkas, purvinas, galbūt labai senas ir lėtas, o gal tiesiog labai kvailas balandis. Savanorių prospektu važiavau link centro. Man beveik privažiavus Krasnūchos „Maximą“, balandis, bandydamas perskristi tiesiai priešais mane skersai kelią, luposi į patį priekį, ten, kur „Toyotos“ ženkliukas. Išgirdau „bumbt“, pamačiau, kaip pilkas gumulas nusirideno per kapotą, priekinį stiklą, stogą ir nukrito už mano mašinos. Gal būčiau taip tiesiog važiavęs ir nuvažiavęs, bet sucypė už manęs važiuojančios mašinos padangos. Metęs žvilgsnį į veidrodėlį pamačiau sustojusį „Volvo“ ir mirksinčias oranžines avarines lemputes. Galbūt kas nors toje mašinoje iš tikrųjų pakliuvo į bėdą! Apimtas entuziazmo ir jaudulio norėjau iškart apsisukti, bet jau buvau prie pat sankryžos, sustojau prie raudono šviesoforo, o toje sankryžoje negalima sukti į kairę, žodžiu, turėjau sulaukti žalios, pravažiuoti šviesoforą, apsisukti prie „Batų kalno“ ir tik tada grįžau prie crash site’o.

Vaizdas buvo kaip iš kokio atseit labai meniško filmo: priešais savo mašiną pastėrusi stovi jaunutė, liesa gal dvidešimtmetė mergina (mintyse ją pavadinau Gelbėtoja), ant baltos vasariškos suknelės užsimetusi geltoną, šviesą atspindinčią liemenę, įjungusi oranžines žybsinčias lemputes ir pastačiusi raudoną trikampį mašinai iš galo. Jos tvirtus, išpuoselėtus, ilgus, šviesius plaukus kedena vėjas. Atrodo kaip labai elegancka, labai posh troleibuso vairuotoja, išlipusi tvarkyti nukritusių laidų. Stovi ir žiūri į prie jos baltais konversais apautų pėdų besivoliojantį mano numuštą balandį. Balandis bukai kraipo galvą ir lėtai, nerangiai atsispirdamas viena koja sukasi ratu aplink savo sulaužytą, nebesusiskleidžiantį sparną.

Prie įvažiavimo į daugiabučio kiemą pastatau mašiną ir paskubomis prieinu prie jos.

– Laba diena, – sakau.

– Ar galit man padėt? – klausia ji.

– Taip, gerai.

– Reikia jį nunešti kažkur. Jei čia taip bus, tai jį suvažinės. Tai, galvoju, reikia nunešt kažkur.

– Gerai, kur?

– Gal pradžioj tiesiog nuo kelio patraukt.

– Gerai.

Abu stovim ir nieko nedarom. Žiūriu į balandį. Jis visas sulaužytas ir persikreipęs, bet iš jo veido – jei balandžiai turi veidus – nepasakytum, kad kankinasi. Snapas sučiauptas kaip visų balandžių, žvilgsnis – tūpas, kaip visų balandžių, visa fizionomija – labai labai balandiška. Pasispirdamas sukasi vietoje ritmiškai idiotišku mirties valsu. Pro šalį pralekia mašina, vėjo gūsis pagauna balandį, truputį kilsteli ir apverčia, jis pasimuisto ir vėl pradeda suktis nagais kabindamasis į asfaltą.

– Paimkit jį, – sako Gelbėtoja.

– Ką?

– Nu paimkit į rankas ir nuneškit.

– Aš?

– Nu, prašau, paimkit. Jūs gi vyras.

Susikaupęs spoksau į balandį. Gal jis turi ligų. Gal kuo nors žiauriai blogu išsitepęs. Gal pradės snapu kapoti man rankas. Iš kur, po galais, man žinoti? Ir kaip išvis jį paimti? Atsidūstu, susikaupiu, akimirka drąsos ir griebiu balandį už sparnų, suglaudžiu juos ir staigiu judesiu jį pakeliu. Nustembu, nesitikėjau, kad bus toks lengvas ir kad visiškai nesipriešins – jis beveik nejuda, tik vos vos kraipo galvą į šalis. Matau ir delnais jaučiu, kaip tankiai kvėpuoja. Apsidairau, ar nėra mašinų, ir pusiau bėgte puolu link šaligatvio. Gelbėtoja mažais grakščiais žingsneliais tipena man iš paskos. Atsargiai padedu balandį ant šaligatvio, o jis vėl pradeda suktis taip pat kaip ant kelio, kaip mažas robotukas, kuriam nukvako programinė įranga. Mudu su Gelbėtoja stovim ir spoksom.

– Jis gali taip vėl tiesiog pats nueiti ant gatvės, – sako ji. – Reikia kur nors ten toliau nunešti.

Susinervinęs krapštau galvą. Visiškai nenoriu vėl liestis prie balandžio. Bet Gelbėtoja teisi, gatvė tikrai arti. Vėl paimu balandį į rankas. Tolėliau nuo gatvės – pieva, pavėsis, žydi alyvos. Ten nunešęs paleidžiu toliau suktis balandį.

– Ačiū jums labai, – su nesuvaidintu dėkingumu sako Gelbėtoja.

– Ką?

– Ačiū, sakau, kad padėjot tą paukštį išgelbėt.

– Išgelbėt?

– Nu taip.

Ji man šypsosi. Kokia naivi, kokia mergaitiška, kokia geranoriška, riteriško reveranso prašanti šypsena. Jaučiu, kaip panieka, nusivylimas ir pyktis kutena gerklę. Gal ir galėčiau susilaikyti ir apsimesti, kad viskas gerai, bet kažkas lyg spaudžia mane su ja susipykti. Leidžiu sau pratrūkti ir žodžiai liejasi patys:

– Jūs suprantat, kad jis yra vienas traumuotas paukštis? Kad jis pats nei maisto, nei vandens nesusiras? Jūs suvokiat, kaip jam skauda? Jis negali skristi, negali net paeit normaliai. Kai mes nueisim, jį per trisdešimt minučių gyvą suės kokia benamė katė. O jei jo niekas nesuės, kas nėra žiauriai tikėtina, tai jis vis tiek maksimum porą parų pratemps be maisto ir vandens! Mes, užuot palikę jį ant kelio numirt greitai, paliekam jį čia numirt lėtai ir skausmingai! Ir nereikia čia vaizduot pasaulio gelbėtojų, – man pritrūksta žodžių, aš piktai skėsčioju rankom ir purtau galvą.

– O tai ką jūs siūlot? – truputį supykusi klausia gelbėtoja.

– Aš? Siūlau? Tai jei norit gelbėt tą balandį, tai variantas realiai tik vienas: pasiimat pas save, nuvežat pas veterinarą, nusiperkat narvą kokį, lesalo ir prižiūrit, kol jis ten sustiprės ir bus galima paleist. Nes kitaip tai paliekat jį mirt ir viskas.

– Paimt pas save? – lyg savęs pačios klausia Gelbėtoja.

– Nu čia kaip ir vienintelis variantas.

– Nu, žinokit, nu negaliu aš tiesiog imti to balandžio. Aš nuomojuosi butą, jis gali ten prišikti ar ką nors. Nežinau, gali sugadint kažką.

– Tai į narvelį įdėkit.

– Nu baikit. Aš negaliu imti balandžio iš gatvės. Niekas gi taip nedaro. Būtų, nu, too much.

Ji kietai sučiaupia lūpas.

– O gal jūs galit jį pasiimt? – viltingai, bet primygtinai klausia.

– Šitą žiurkę su sparnais? Ne, ačiū.

– Prašau. Labai prašau. Būkit drąsus. Jūs gi vyras.

– O jūs gi moteris.

– Žemė mūsų planeta, mes turim ja rūpintis, – įkyriai moralizuojančia socialinės reklamos intonacija sako ji.

– Bet jums kažkaip tas netrukdo važinėt su dviejų litrų dyzeliu.

– Nu, o jums labai trukdo. Man reikia mašinos. O jūs į save pasižiūrėkit.

– Oi, tai pas mane hibridas. Vapše ant elektros beveik vien važiuoju.

Nutylam.

– Aš suprantu, kad jums patinka vaidinti superheroję, – pradedu atseit konkrečiai, atseit vyriškai aiškinti. – Bet čia taip truputį kažką padarius nieko nebus. Čia arba imi, kitiems atrodai nenormalus ten ar nesveikas, arba ne, ir tada balandis miršta. Jūs gal veganė? – pasiduodu pagundai truputį ją užsipulti.

– Aš… Nu kaip, nu bandžiau kažkada tiesiog mėsos nevalgyti. Ne kaip tikri veganai, bet tiesiog be mėsos. Bet aš nelabai gal valios turėjau.

– Nu va. O čia reikia labai valingai.

– Bet jums irgi visas tas tinka. O kodėl jūs ant manęs čia lojat, bet pats ne… Neprisitaikot sau to, ką sakot?

Neturiu ką jai atsakyti. Ji prikanda lūpą.

– Tai neimsit balandžio, – Gelbėtoja lyg klausia, lyg priekaištauja.

– Neimsiu.

– Nu tai labai jums ačiū, – balse ironija ir nusivylimas.

– Prašom.

– Tai viso gero.

– Viso.

Nė vienas iš mudviejų nepajuda iš vietos.

– Tai aš jau eisiu, – sako Gelbėtoja.

Ji sudrėkusiomis akimis žiūri į balandį, kuris, mums besiginčijant, nustojo klibikščiuoti ratais, o dabar sukioja galvą į šonus, nesuprasdamas, kaip dramatiškai ką tik buvo sprendžiamas jo gyvybės klausimas.

– Eikit, – sakau.

Ji nieko nebesako, staigiai apsisuka ir nueina link savo „Volvo“. Pasukęs galvą žiūriu, kaip Gelbėtoja pasiima avarinį trikampį, išsineria iš geltonos liemenės, atsisėda į mašiną, avarinis signalas nustoja mirksėti ir ji nuvažiuoja Savanorių prospektu kupina gerų norų, bet per daug pripratusi prie komforto, pripratusi kitiems atrodyti normali, per daug pagauta gyvenimo inercijos, kad ką nors iš tikrųjų pabandytų pakeisti, – visai kaip aš. Ir ko aš pratrūkau? Juk galėjau jai leisti tikėti, kad išgelbėjo balandį, atseit padarė gerą darbą. Ar reikėjo jai kliudyti? Nežinau. Gal ir reikėjo.