Džiákūzy

 

Lionginas, tiesios marmurinės nosies link šešiasdešimtmečio artėjantis barzdočius, kopėtėlėmis nusileido į drungną baseino vandenį, kuris dėl plytelių spalvos atrodė idiliškai mėlynas, lyg Sicilijos pliaže. Stengėsi atrodyti besijaučiąs visiškai komfortiškai, bet visgi baseinas rodėsi esąs keistas sprendimas trijų brolių bei dviejų jų žmonų susitikimui. Nors pirtis, aišku, smagu. O komplekse pirtys buvo net keturios – rusiška, turkiška, kaimiška (niekuo nesiskirianti nuo rusiškos) ir infraraudonųjų spindulių (kuri neveikė). Eiti į baseiną sugalvojo Liongino žmona, šiam panėrus, melodingu tenoru į save atkreipusi publikos dėmesį:

– LUCINA! LUCE! ATEIK ČIA! ATSILAISVINO DŽIÁKŪZY!

Nesilankiusiems baseine su pirčių kompleksu toks entuziazmas galėtų pasirodyti perspaustas. Bet tai – tik dėl elementarių žinių trūkumo. Komplekse yra kelios skirtingos atrakcijos. Baseinas – smagu pasipliuškenti, bet vis dėlto blanki, sterili, chloruota ežero imitacija. Pirtis – kaimo rėželis mieste, lyg mediniai šaukštai Kaziuko mugėje. Kultūrinės patirties ieškantys ten gali gauti bonusą – agresyviai draugišką įraudusį dėdę, gausiai pilantį vandenį ant akmenų, sukantį virš galvos rankšluostį ir visus įspėjantį, kad „sasyskoms čia nebus gerai“.

Bet sūkurinė vonia – prabanga. Burbuluose jautiesi turtingesnis. Tik tas vieną eilę žiūrovams teturintis mažytis Koliziejus, ta patricijų vonelė pasižymėjo problema: palyginti su pirtimi ar baseinu, ji labai maža. O kadangi maža – nuolat užimta. Tad pamačiusi dvi laisvas vietas patyrusi pirčių lankytoja bemat pasinaudojo proga prisikviesti vyro brolio žmoną, su kuria demonstratyviai bandė megzti ypatingą, moterišką ryšį.

Lydima poros ant šezlongų išsitiesusių vestalių žvilgsnių, Lucina atšlepsėjo artyn ir nusispyrė prekės ženklo „Numa“ gumines šlepetes. Dvi patenkintos vilkės sutūpė į vandenį.

– Otata!

– Nu, taip kad šampano dar kas atneštų!

– Gerai tu čia sakai! Cha cha cha!

Kartu burbuliavo maždaug trisdešimt penkerių mamytė su nenustygstančiu sūneliu ir juodaplaukis, garbanotas dailių, taisyklingų veido bruožų jaunuolis. Sėdėjo beveik nejudėdamas, be jokių matomų jausmų akis įbedęs viršun, lyg kiaurai lubas matytų Jovės palocius.

– Labai svarbu geras drėgmės ir temperatūros balansas, – lyg ir pasitenkinimą burbuliavimu išreiškė Lucina.

– Jo. Taip malonu tada, ar ne?

– Aš labiau noriu pasakyt, kad sveikatai tas gerai.

Lucė įdėmiai nužvelgė Vestą, kuri tuo metu apžiūrinėjo kitus burbulinės vonios kaimynus. Vesta gal ir moka gerai suorganizuoti ką nors, susikviesti žmones, bet kartais įkyri kitiems pati to nepastebėdama, pagalvojo Lucina. O be to, Vestai trūko rimto požiūrio į sveikatą – kiek Lucina bandydavo jai ką nors pasakyti apie natūralią žmogaus ir gamtos harmoniją, jos dieverienė niekada rimtai nesiklausydavo.

– Žiūrėk, Luce, – kaimynei į ausį pašnibždėjo Vesta. – Čia toj burbulinėj vonioj kaip tik penkios vietos. Galėsim su, va, Aurelijum, Lione ir… Šitu gi…

– Julium.

– Julium, teisingai. Va, galėsim čia visi ir susėsti.

Netrukus motina, neapsikentusi dėmesio ištroškusio septynmečio sūnaus baksnojimosi ir kojų mindžiojimo, pasiėmė šį už rankos ir išlipo. Bet Vestai nespėjus apie atsilaisvinusias vietas pranešti artimiesiems, pusantro lankytojo erdvę užpildė impozantiškas tatuiruotas ruonis, visiškai nepaisydamas žodžių, Antano Dambrausko įdėtų į lūpas Ovidijui*.

– Atsiprašau, čia užimta, – pasakė Vesta.

– Niekur neparašyta, – atšovė ruonis.

Vestai dingtelėjo, kad net jei ir neįmanoma jo paprasčiausiai išvaryti, truputį pasiginčijus jis veikiausiai pasijustų nemaloniai, todėl, galima tikėtis, bent trupučiuką greitėliau išliptų. O gal ir tas garbanius susiprastų.

Tad ji pabandė. Pasakė ruoniui, kad jis – mankurtas, gyvulys ir barbaras. Pastarąjį žodį ji prieš keturiasdešimt dvejus metus išgirdo per lietuvių kalbos ir literatūros pamoką, kai mokytoja dėl seniai pamirštos priežasties išreiškė nusivylimą mokyklos ūkvedžiu. Nuo tada Vesta pradėjo vertinti svarų „barbaro“ skambesį – „debilas“, pavyzdžiui, niekuo panašiu nepasižymėjo. Ir nors į rafinuotą prasivardžiavimą ruonis numojo peleku, šypsena besiburbulinant taip ir nenušvito. Greitai, pasibodėjęs: „Nu čia ir pripersta“, jis išsikrapštė ir nušliaužė link kaimiškos pirties, iš kurios kaip tik išlindo įraudusių gladiatorių trijulė.

– Lionginai! Aurelijau! Šitas… Juliau! Greičiau! – Vesta atsistojusi į pergalę žengti spėriai ragino vyrus.

Aurelijus atsivilko pirmas. Antrasis maskatuodamas rankomis atsliūkino Lionginas. Paskutinis, lėčiausias, atpėdino Julius. Tik jam vietos vonioje jau nebebuvo: dvi užėmė jo broliai, dvi – brolienės, o paskutinę, penktąją, laikė dailusis garbanotasis jaunuolis.

Kad vyriausias, santūriausias, vienišiausias brolis stovėtų ir žiūrėtų, kaip jo jaunėliai su žmonomis turškiasi burbulinėje vonioje, buvo neleistina. Aurelijus pradėjo stotis ketindamas užleisti vietą, bet Vesta delnu paliesdama kelį jį sustabdė.

– Palauk, tuoj, žiūrėk, – pašnibždėjo.

Ir žvilgčiodama į garbanių ji pabandė jį išguiti pasakodama kai ką, ko, kaip ji įsivaizdavo, turėtų būti nemalonu klausytis. Pradžioje papasakojo, kaip prieš dvi savaites sirgo sloga. Tada prisiminė kadaise turėjusi bendradarbę, kuri susierzinusi nevalingai rakinėdavo nosį ir laižydavo pirštus. Bet jaunuoliui tai nedarė jokio įspūdžio – jis burbuluose virė oriai, šaltai žiūrėdamas tai į lubas, tai į tolumoje priešais jį dunksančią dušų durų eilę. Reikėjo ko nors aštresnio nei snargliai. Todėl, nepaisydama nepritariančio Lucinos žvilgsnio, savo sutrikusio vyro, dar labiau sutrikusio vyro brolio ir priekaištingai šaltyje tirtančio, oranžiniu trikampiu tesišildančio kito brolio, Vesta pradėjo peržengti vieną rubikoną po kito. Pradžioje tema pasirinkusi savo dukros vaikystės ligas, kurias gydydavo bandydama įvairiomis žolėmis „atstatyti skysčių balansą“, skausmais, vėmimais ir viduriavimais ji nukeliavo link epilepsijos priepuolio, kurį kadaise buvo mačiusi Kaune ant Palemono tilto. Tada jai toptelėjo, kad žmonėms dažnai nemalonu klausytis visokių asmeniškų dalykų, todėl išvyniojo naują pasakojimo giją, prasidėjusią žodžiais: „Tai va, o kai pajutau, kad su mėnesinėm jau viskas…“, o pasibaigusią: „…visai tikiuosi, kad vanduo bus į naudą mano pėdų grybeliui“, kas buvo melas, nes jokio pėdų grybelio ji neturėjo. Bet fortūna jai nesišypsojo. Tik mažumėlę lūpų kampučius kažkur jos pasakojimo viduryje kilstelėjo užsisvajojęs gražuolis.

Pradžioje sutrikdyti Vestos manevrų, broliai greit sumojo, kad čia kažkoks žaidimas, ir papasakojo po istoriją iš studijų laikų. Tik nė vienas iki galo nepataikė į toną. Lionginas papasakojo apie atvirą kojos lūžį, kurį kartą matė studentų futbolo komandos „Spartakas“ treniruotėje. Aurelijus – apie baltarusę iš bendrabučio, pavarde Kirkorova, kuri, pavydėdama klaipėdiečio statybos inžinerijos studento dėmesio, kažko primaišė į savo kambariokės šampūno buteliuką. Išlindusią iš dušo merginą išmušė šerpetojančiomis baltomis dėmėmis. Lucina, nieko nesuprasdama, bet bandydama pataikyti į pokalbį, papasakojo, kad kartą jos mamą, gyvenusią Raseinių rajone, bandė apvogti, bet ji atsitiktinai pabudo vidury nakties ir išgąsdino vagį. O ją pažadino klegėti pradėjusios žąsys.

Galų gale neapsikentusi Vesta garsiai pasakė, ką galvojanti:

– Nu, ir kaip tas debilas nesupranta, kad mes visą šitą cirką išstatėm, kad jis išsinešdintų? Ką, jis nemato, kad pas mus žmogus stovi, laukia? Kaip jis…

Toliau ramiai į toli žvelgiančiam garbaniui iš nugaros priėjo mergina, atsitūpė, palietė petį ir gestų kalba kažką pasakė.

Iš pirčių komplekso pro aukštą arką dvi poros ir vienišius išėjo tylomis. Automobilių aikštelėje Vesta atsisveikindama linktelėjo Lucinai, ši santūriai nusuko žvilgsnį. Tarp brolių užsimezgė ir nutrūko trumpas dialogas:

– Juliau, gal tave pavežti?

– Ai, kad dėkui. Aš pėsčiom. Pusvalandukas ir namie.

– Tokiam šalty? Tamsoj? Per mišką?

– Viskas gerai, žinok. Turiu ciklopą, pasišviesiu.