Nugalėtojas

Tvankioje betoninio daugiabučio svetainėje prie išblukusiais gėlėtais tapetais nuklijuotų sienų glaudėsi suklerusios lentynos, nukrautos sovietmečiu išleistomis knygomis, žurnalais „Modelist konstruktor“ ir įvairiais tautinių motyvų menkniekiais. Nuo palubės kambarį stebėjo dulkėtas molinis Vytis, kurio šypseną slėpė ūsai ir šarvų antsmakris. Senelis užsidėjo akinius.

– Dabar žiūrėk, – pasakė. – Stumi karaliaus pėstininką į priekį. Per du. Atsidaro kelias rikiui – va čia – ir karalienei. Pradžioj statai rikį. Tada karalienę. Va taip. Ir jei čia viskas laisva, ketvirtu ėjimu statai matą. Va taip. Dabar pakartok. Gerai. Dar kartą. Taip… Gerai, šaunuolis. Šitaip galima prigaut žioplį, bet jei bus nors truputį patyręs žaidėjas, tai nieko neišeis. Nu, dar kartą. Šaunuolis, Lukai. Nubėk paspausk televizoriaus mygtuką.

Šildamas sucypė senukas „Tauras“.

●

Į mokyklos šachmatų turnyrą Lukas užsirašė todėl ir tik todėl, kad jis vyko pamokų metu ir galėjo būti pateisinama priežastis jas praleisti. Iš vakaro, prieš parodydamas, kaip keturiais ėjimais pričiupti nemokšą, senelis paaiškino, kaip juda figūros. Lukas manė, kad jam neblogai sekasi viską perprasti. Bokštų tiesės ir rikių įstrižainės kaip ir nekėlė daug sunkumų. Reikėjo tik jų nesupainioti. Bet žirgo judesiai – trys į priekį, vienas į šoną – buvo, kaip pasakytų mama, kažkokia mistika. Kodėl jei „į priekį“ gali būti ir „į šoną“, negali tas likęs langelis vis tiek būti „į šoną“? Arba „atgal“? Ir jei galima suktis į šoną, tai kodėl tada negalima eiti įstrižai? Visiškai nelogiška. Jiems truputį pasiginčijus, senelis pliaukštelėjęs sau per šlaunis ir atsidusęs pasakė: „Gal geriau tų žirgų rytoj tu išvis nejudink.“

Tik prieš pat prasidedant turnyrui kūno kultūros mokytojas K. pastebėjo, kad visos mokyklos šachmatų lentos kažkur išgaravusios. Taip ir pasakė koridoriuje prie sporto salės susigrūdusiems trisdešimt dviem pradinių klasių šachmatų turnyro dalyviams. Tada nusiėmęs raudoną kepurę su snapeliu pasikrapštė plikę ir pridūrė: „Palaukit pusvalandį, nueisiu namo ir atsinešiu savo šachmatus.“ Vaikai pradėjo šnabždėtis. Kokia sėkmė! Kokia neįtikėtina sėkmė!

Ir tai dar buvo ne viskas! Kūno kultūros mokytojas K. grįžo nešinas tik viena šachmatų lenta. O tai reiškė, kad vienu metu galės žaisti tik viena priešininkų pora. O tai savo ruožtu reiškė, kad turnyras išsitęs ir praleistų pamokų skaičius padidės. Ir kuo ilgiau išsilaikysi neiškritęs iš turnyro, tuo didesnė tikimybė, kad taip ir nenueisi į nė vieną pamoką. Ir taip vieną dieną tėvų ir mokytojų koalicija bus nugalėta.

Priešininkų poros sėsdavo žaisti. Kiti trisdešimt vaikiščių malėsi aplinkui, tildomi mokytojo komentavo ėjimus, vaikščiojo pirmyn atgal į valgyklą, pirkiojo limonadus, traškučius ir visokius smulkius saldumynus.

Lukas nusipirko visai nemažai šio bei to: šokoladuką „Dar 2“ už litą dvidešimt, tris „senteršokais“ vadinamus rūgščius čiulpinukus po dešimt centų, pakelį traškučių už aštuoniasdešimt centų ir dvi ilgas rožiniais ir žydrais dryžiais margintas guminukines juosteles po penkiolika centų. Iš jo trijų litų liko keturiasdešimt centų, už juos paėmė šokoladiniu glaistu aplietą bandelę – kad sąžinė mamos balsu neburbėtų, jog ėda vien tik saldumynus.

Buvo puiki diena – kita tokia puiki buvo gal prieš metus, kai atvažiavus Amerikos prezidentui mama liepė neiti į mokyklą, prikepė blynų ir jie visą rytą kartu žiūrėjo televizorių.

Atėjo Luko eilė žaisti. Jis pirmą kartą išgirdo žodį „šešioliktfinalis“ – koks juokingas žodis! – ir atsisėdęs prie lentos pats sau vienas tyliai prunkščiojo. Priešais atsisėdo vangus, apsimiegojęs ketvirtokas A. – pirmasis Luko priešininkas. Mokytojas metė monetą ir Lukui kliuvo žaisti baltaisiais. Tai irgi buvo didelė sėkmė, nes iki tol žaisti juodaisiais jis niekad nė nebuvo mėginęs.

Prasidėjo. Lukas į e4 pastūmė pėstininką, A. atsakė keistu pėstininko žingsniu į a5. Lukas, pagal senelio pamokymus, pastatė rikį per du langelius nuo pėstininko – į c4. Pėstininkas į e5. Baltųjų karalienė į f3, juodasis pėstininkas iš a5 į a4 ir Lukas, drebėdamas iš susijaudinimo, pastatė savo pirmąjį matą (karalienė į f7!).

– Lukas laimėjo. Nu, kaip greitai, – pasakė kūno kultūros mokytojas K. ir pasitaisė kepurę.

Berniukai iš pakampių susirinko paspoksoti į sustingusias riebaluotais pirštais nučiupinėtų figūrų pozicijas. Tarp jų buvo ir ketvirtokas Eigirdas – triskart pradinių klasių šachmatų turnyro čempionas ir šių metų favoritas. Jis situaciją pakomentavo taip:

– Kindermatas, koks vaikiškas. Neįmanoma taip apsižioplint, – ir dar pridėjo: – Eina šikt, kaip įmanoma taip apsižioplint?

Kitas Luko varžovas buvo B. – net pagal savo amžių mažas, išraudęs ir strazdanotas pirmokas. Lukui vėl kliuvo žaisti baltaisiais. Į Luko pirmyn pastumtą karaliaus pėstininką jis atsakė netikėtu pėstininko ėjimu į d6, savo karaliaus pėstininko nepajudino, bet ir puolimo kelio Lukui niekaip neuždarė. Tad kai Lukas karaliene prirėmė jo karalių, teliko traukti šį į d7. Lukas, nežinodamas, ką daugiau daryti, pastūmė karalienę į e6 (šachas!). Karalius grįžo į e8. Karalienė grįžo į f7. Pirmokas šaižiai suriko: „Nu ne!“, apvertė lentą ir pradėjo pasikūkčiodamas raudoti. Kūno kultūros mokytojas K. tai įskaitė kaip pasidavimą.

Ketvirtfinalyje Lukas gavo techninę pergalę – jo varžovą dėl smarkaus ir netikėto viduriavimo namo išsivežė mama.

Turnyras užsitęsė. Visos keturios pamokos Luko klasei jau buvo pasibaigusios. Žiūrėdamas pro langą į šaltą, sausą, darganotą vasarį, jis pajuto dvejonę, ar tikrai buvo verta rašytis į turnyrą.

Pirmojoje pusfinalio poroje žaidė Eigirdas. Jis apsistatė sicilietiškąja gynyba, kurią mokėjo geriausiai. Nuo trečio ėjimo kontroliavo centrą, o devintu išmainė rikį į bokštą. Dešinėje atsidarė kelias a lygiagretės pėstininkui. Dvyliktu ėjimu išlošė neapdairaus priešininko žirgą. Beliko įtvirtinti pranašumą paprastuoju būdu keičiantis lygiavertėmis figūromis ir pastatyti matą vienišėjančiam karaliui. To galų gale nė neprireikė, nes likęs be karalienės ir bokštų Eigirdo priešininkas pasidavė – bejėgis, kaip ir visi tądien.

Antrajame pusfinalyje Lukas žaidė su bendraklasiu, dukart „Kengūros“ matematikos olimpiados šimtukininku, neseniai šachmatų būrelį lankyti pradėjusiu D. Į pirmyn šovusį Luko pėstininką jis atsakė pirmyn per du langelius pastumtu juoduoju karaliaus pėstininku.

– Susirėmė kaktom! – linksmai sušneko D. – Itališką žaidžiam, ane?

Lukas palinksėjo, lyg būtų supratęs, ir į c4 pastatė rikį. Nepatenkintas D. susiraukė ir nevalingai sustenėjo. Ėjimas buvo ne visai pagal vadovėlį, bet lyg ir tilpo į itališkojo debiuto schemą. Todėl D., įveikdamas krūtinėje suspurdusią abejonę, toliau žaidė schematiškai – žirgas į c6. Jis buvo neseniai išmokęs pagrindinius Giuoco Piano variantus ir jie įkyriai plaukiojo netoli minčių paviršiaus. Bet trečias priešininko ėjimas buvo visiškai netikėta, D. niekad anksčiau nespręsta lygtis – vietoj žirgo į f3 atsistojo karalienė. Paprasčiausia rodėsi žirgu pagrasinti šakutėmis karaliui ir bokštui – tada karalienė turėtų atsitraukti. Aišku, reikia galvoti ir apie figūrų išvedimą. Gal geriau būtų neforsuoti ir arčiau centro perkelti antrąjį žirgą? Išeitų beveik kaip dviejų žirgų gynyba.

D. taip susijaudino, kad garsiai pasakė:

– Dviejų žirgų gynyba!

Tada nusigando išsidavęs, išraudo, pastūmė rikį į c5, lyg žaistų Giuoco Piano, ir ketvirtu ėjimu gavo matą (vėl karalienė į f7).

Eigirdas Luko pergalės pusfinalyje nematė. Nebuvo jokio skirtumo, su kuo žaisti finale. Su Feliksu – savo geriausiu draugu, tądien truputį panėšėjusiu į pakaliką, – koridoriuje ant tinku apibyrėjusios palangės žaidė su tazais (tais laikais taip vadinosi bulvių traškučių pakeliuose randami metaliniai žetonai su paveikslėliais iš japoniškų filmukų).

– Tu kreivai dauži, dėl to tau neišeina.

– Čia palangė kreiva.

– Žėk, ten Samanta.

Nušokę nuo palangės, jiedu koridoriumi pribėgo iš nugaros susikūprinusiai šeštokei ir iš visų jėgų pradėjo skanduoti kalėdinę melodiją: „Samanta jau nėščia, / Bet dar tik paslapčia, / Nors trečias jau mėnuo, / Ją dulkina piemuo, / Jingle bells, jingle bells…“

Vėliau, valgykloje nusipirkę po rūgščiai saldų saldainį ant pagaliuko, pro siauras, žemas, paprastai mokinių nenaudojamas duris išsmuko į lauką.

– Žiūrėk, – pasakė Feliksas. – Kai prilieti geležinį stulpą liežuviu, būna toks garsas, – ir parodė, koks būna garsas.

– Pabandyk patept metalą su čiupačiupsu, – pasiūlė Eigirdas.

– Kodėl?

– Čiuju, bus žiauriai faina. Bet taip smarkiai patrink.

Jie pabandė. Garsas buvo nerealus. Burnoje liko silpnas keistai metalinis čiulpinuko skonis.

– Davai dar kartą.

– Eeee… Aaaa… – pasakė Feliksas negalėdamas nuo stulpo atitraukti prišalusio liežuvio.

– Eeee… – atitarė Eigirdas, prišalęs dešimčia centimetrų žemiau.

●

Kūno kultūros mokytojas K. buvo gerokai įpykęs. Jis galėjo būti išėjęs namo prieš keturiasdešimt minučių. Dukart siuntė vaikus pažiūrėti, ar antro šachmatų turnyro finalininko nėra valgykloje, bet ten jo nerado. Galų gale, suburbėjęs: „Bus techninis pralaimėjimas“, iš anksto mokyklos direktorės pasirašytame sveikinimo rašte įrašė Luko pavardę ir atsainiai paspaudęs ranką ištiesė Lukui.

– Nu ką, labai sveikinu, – burbtelėjo.

●

Tamsiame, tvankiame koridoriuje Lukas pradžioje nusiavė batus ir tik tada pasakė naujieną:

– Aš laimėjau visą turnyrą. Laimėjau pirmą vietą. Ir visą dieną nebuvau pamokose!

Senelis nusiėmė akinius.

– Tikrai?

– Tikrai! Galiu diplomą parodyt! Tavo ta taktika labai padėjo.

Kai pienu užsigerdamas sausainius Lukas pabaigė pasakoti, kaip viskas nutiko, senelis paklausė:

– Tai dabar tave į respublikinį siųs?

– Mokytojas sakė, kad į miesto. Kažkada ten gal po mėnesio. Irgi praleisiu pamokų vieną dieną.

– Tai gal nori pasitreniruot? Išmokt, kaip žirgai vaikšto?

– Gerai, – pasakė Lukas, pamataravęs kojomis atsistojo ir nukėlė šachmatus nuo lentynos.