Apklausa

 

Agnė pastatė mašiną duobėtame daugiabučių kieme, greta naujutėlaitės žaidimų aikštelės. Birželio pradžioje prieš šeštą buvo tvanku ir karšta kaip vidudienį, miestelis – pilnas gaivališkos žalumos. Kelionę į Vilkaviškį Agnė suplanavo vienam vakarui. Gūglo žemėlapiai atvedė prie pirmojo namo. „Jonas M., 86 m., L. gatvė 12-14“ – buvo pirmas punktas planelyje su apklausos dalyvių adresais.

Apklausų įmonėje Agnė dirbo neseniai – iš tikrųjų kol kas ji apklausas buvo atlikusi tik telefonu. Kadangi tyrėjai įtarė, jog nuo to, ar žmonės kalba telefonu, ar akis į akį, gali priklausyti rezultatai, o Belgijoje tyrimas buvo daromas kaip dalis dar platesnės rinkimų studijos, reikėjo, kad visoje Europoje projekto apklausų vykdytojai – „apklausiukai“, kaip juos vadino Agnės vadovas, – nuvažiuotų prie kiekvienų durų.

Prie raudonų plytų daugiabučio laiptinės paspaudė mygtukus ir laukė, kol pro groteles sklindantį pavargusį pypsėjimą pakeis žmogaus balsas.

– Alio?! – pasigirdo seniokiškas šūktelėjimas. Suvalkietiškas „o“ buvo pavyzdingai apvalus.

– Čia Agnė K., atvažiavau dėl apklausos, kaip buvo suderinta.

Pauzė.

– Atsidarė?! – vėl panašiai šūktelėjo balsas. Antrasis „a“ buvo ištemptas ir atviras, „ė“ – beveik karikatūriškas, lyg seniokas bandytų pasijuokti iš tarmės.

– Ne…

– Tuoj… – ir atodūsis.

Nervingas ištęstas pyptelėjimas, Agnė patraukė duris. Lipant laiptais viršuje taukštelėjo užraktas. Antrame aukšte maloniai šypsodamasis stovėjo žemaūgis vyras – truputį sulinkęs, apsimovęs senus nutrintus treningus, apsivilkęs balkšvą, purvinokos spalvos megztinį, beveik visai nuplikęs, tik ant pakaušio buvo keletas šviesiai pilkų kuokštų. Žiūrėjo išsišiepęs, tarp geltonų dantų žibėjo keletas aukso kvadratėlių.

– Užeik, užeik, arbatos padariau, – jis trečią kartą nustebino Agnę ryškia suvalkietiška tarme.

– Tai gal čia, prie durų, ilgai netruks…

– Užeik, užeik, iš toli atvažiavai, – vyras nušlepsėjo į vidų.

Teliko sekti iš paskos. Butas atrodė nuo pat statybų nė kiek neatnaujintas. Visur buvo priversta daiktų – prikabinta senų paltų, ant spintelių prikrauta, pridėliota rūbų, kartoninių dėžių, koridoriaus kampe ant grindų į sieną atsuktas stovėjo tarybinis televizorius. Tvyrojo lyg prakaito, lyg senų prisvilusių riebalų, lyg tiesiog priplėkusios, nevėdintos patalpos tvaikas.

Virtuvėje ant stalo stovėjo du garuojantys puodeliai, kaip karvių uodegos karojo siūlai su geltonomis „Lipton“ etiketėmis. Vyras stovėjo virtuvėje ir žiūrėjo pro langą.

– Tai sveiki, mano vardas Agnė, – ji pabandė pradėti pokalbį.

– Jonas, – atsisukęs jis mostelėjo į kampe prie stalo stovinčią kėdę.

– Tai čia greitai, dešimt minučių.

– Prisėsk, vaikeli, – globėjiškai, bet įsakmiai pasakė Jonas.

Agnė paklaũsė. Išsitraukusi aplanką praskleidė popierius ir pabandė paaiškinti, ką ketina daryti:

– Tai mes čia su kolegom darom tokį tyrimą, tiesiog klausinėjam, kaip žmonės gyvena.

Jonas supratingai linktelėjo.

– Nu kaip gyvena, – Agnei nespėjus pratęsti minties įsiterpė, – kaip, kaip. Blogiausia, kad darbo neturi. Ir vaikų niekas nenori auginti. Ir dirbti nenori, – Agnė garsiai įkvėpė bandydama parodyti, kad nori įsiterpti, bet jis nekreipė dėmesio. – Iš tikrųjų tai baisiausia, kaip niekas nenori dirbti. Pašneku, va, Kazys, vaikas mano amžiną atilsį bičiulio gero, gal prieš mėnesių kokį porą matėmės… Nors gal ir prieš porą metų tas buvo, dar prieš tą, kai sako, krizę. Nu, žodžiu, tai sako, jau už dieną darbo ūky be trisdešimt eurų neina, – Jonas padarė reikšmingą pauzę, lyg suma būtų turėjusi kelti įspūdį. – Bet sako, kad ir to darbo ne taip ten jau yra. Technikos amžius, kai sako.

Agnė pajuto tinkamą momentą pratęsti, ką buvo pradėjusi sakyti.

– …tai va, tai aš tiesiog dabar vardinsiu klausimus ir jūs sakysite arba „visiškai sutinku“, „sutinku“, „nesutinku“, „visiškai nesutinku“, arba „nežinau“. Gerai? Gerai. Pirmas klausimas: ar sutinkate, kad sveikatos apsaugai reikėtų skirti daugiau lėšų, net jei tai reikštų mokesčių didinimą?

Jonas jai šypsojosi geltona ir auksine šypsena.

– Tas tai taip, kai sako, sveikata nevaldiškas daiktas, bet kad jau ten tiem žulikam, kur tik į savo kišenę, tik… Va, pasakysiu: sveikatą pataisyt ir be tų seimūnų galima.

Agnė laukė, kol papokštavęs pašnekovas atsakys į klausimą, bet jis nutilo ir užsisvajojęs spoksojo į savo arbatą.

– Tai kaip čia: sutinkat ar nesutinkat, kad mokesčius didintų dėl ligoninių? – ji pabandė kuo paprasčiau suformuluoti klausimą.

– Kad seimūnai jau taip prisivogę, – atsakė Jonas, – žinok, jau užtenka. Reikia dalintis.

Agnė jau ketino žymėti „nesutinku“, bet sudvejojo – ar „reikia dalintis“ kartais nereiškia kairiųjų ekonominių pažiūrų? Ji atsuko lapą prieš pašnekovą.

– Reik pažymėt va kaip čia.– Žinok, vaikeli, aš jau akis savo pražiūrėjau. Neprimatau be akinių. O tie akiniai… – jis atsilošė ir numojo ranka, – jau po tų akinių.

Agnę erzino, kad tiek laiko reikia kamuotis prie vieno klausimo, kuris, galų gale, mažai ką lems bendrame apklausos vaizde. Ji pažymėjo „nežinau“.

– Kitas klausimas: ar sutinkate, kad švietimui… – jai toptelėjo, kad Jonui tas žodis gali nieko aiškaus nesakyti, – mokykloms reiktų skirti daugiau lėšų… pinigų, net jei reiktų didinti mokesčius. Sutinkate?

Jonas gal keliasdešimt sekundžių tylėjo.

– Mano sesuo jaunėlė, – lėtai pradėjo jis, – Lilija. Tokį vardą mamytė sugalvojo. Tuo metu dar Liudvinave buvom. Tai Lilija išsimokė ant mokytojos. Jau amžiną atilsį dabar. Tai ji kai gavo paskyrimą, tai atvažiuodavo kartais, te nuo Pandėlio, te toks yra miestas. Tai ji te dirbo. Ant mokytojos išsimokė, tai kada paskyrimą te gavo, tai gerai, te ir vyras atsirado, ir namus turėjo. Ir nuvažiavau ir aš, te gražūs namai, aišku, ne butas, namukas jau toks, te su sodu, te daržas. Tai buvo gerai. O kai prie Lietuvos jau tai labai sunku, te ir daug žmonių darbo neturėjo. Po to žmonės pradėjo važiuot į Vilnių, kas į užsienius darbo, namai tušti, kas gerti labai pradėjo. Vaikų mažai. Tai jau labai buvo sunku ir sakė, ir vyras mirė jos, o ji da dirbo ir metus, ir ne vienus, ilgai da dirbo, – Jonas palingavo galvą.

– Tai kaip sakot? – paklausė Agnė. – Reik padėt mokytojam?

– Reik, reik, – sutiko Jonas, – ir labai reik. Kad seimūnai mūsų daugiau, kai sako, padėtų, tai visiem geriau būtų.

Agnę apėmęs nerimas truputį atlėgo – pagaliau panašu į aiškiai kategorizuojamą atsakymą. Buvo pats metas apklausai pradėti važiuoti įprastomis vėžėmis. Tuomet ji pastebėjo, kad praleido pačiame lapo viršuje esantį klausimą.

– Dabar paklausiu apie jūsų politines pažiūras, – ji atsikvėpė, – kokios jos: socialdemokratinės, socialistinės, liberalios, konservatyvios, krikščionių demokratų, o gal tautinės?

Jonas susikaupęs tylėjo.

– Tautinės, – pasakė jis, – ir komunistinės.

Agnė visiškai sutriko.

– Kaip ir tautinės, ir komunistinės?

– Tautinės ir komunistinės. Ir krikščionių.

– Tai krikščionių demokratų?

– Ne demokratų. Krikščionių. Tautinės, komunistinės ir krikščionių.

Agnė žiūrėjo į apklausos lapą. Teko pripažinti antrą pralaimėjimą. „Nežinau“ pažymėjo.

– Gerk arbatytės, – paragino Jonas, – gerk, gerk, vaikeli, gerk.

Agnė pakėlė puodelį ir kovodama su kūną purtančiu nešvaros jausmu nugėrė mažą gurkšniuką. Arbata buvo pusiau atšalusi ir kadangi niekas laiku neištraukė pakelio, pavirtusi kartoku „čefyru“.

– Jūs įdėjote cukraus, – pastebėjo ji.

– Taip, vaikeli, du šaukštus, – šypsodamasis atsakė Jonas, – sau visad dedu du šaukštus. Tik pas mane nebėra mažų tų šaukščiukų, tik dideli šaukštai, kai sriubai, – jis kelis kartus gargaliuodamas atsikrenkštė. – Organizmas kai motoras. Degalo, kai sako, neužpylęs toli nenuvažiuosi.

Agnė palinksėjo. Po radiatoriumi, tarp dulkių gulėjo arbatinis šaukštelis. Reikėjo greičiau judėti su klausimais.

– Valstybė turėtų skirti daugiau lėšų finansinėms socialinės apsaugos priemonėms, tokioms kaip pensijos, motinystės, nedarbingumo, bedarbio išmokos, net jei tai reikštų didesnius mokesčius, – iš lapo perskaitė Agnė, – sutinkate ar nesutinkate?

Ji tikėjosi trumpo atsakymo, bet viltis buvo bergždžia.

– Mano pensija, žinok, tai vos apsisuku, vos, vos, jau kai per tą, kai sako, krizę sumažino, tai labai sunku buvo. Sakė, žada valdžia atiduot, o kaip gavosi, taip gavosi. Ir dabar kiek aš te gaunu tos pensijos – keturi su biškiu te tų litų. Eurų. Keturi šimtai eurų su kapeikom. Tai ką jau te už tiek, vaikeli? Ant maisto, ant maisto, o kai žiemą, tai te šildymas, tai mokėk. Sunku, labai sunku. O te jau pabaliavot tai jau kalbos nėra. Nu kaip, nu, pabaliavoju, aišku, reikia, kai sako, šventes pašvęst. Ant cigarečių tik sutaupau, kaimynas baltarusiškas parduoda. Tu nerūkai? – staiga paklausė jis.

– Aš… Ne… Ne, nerūkau.

– Ir gerai, bobom… mergom, kai sako, nedera tas. Vis tiek, aišku, nors moterys rūko, bet, ai, mamytė sakydavo, ka vaikai kreivi šleivi gimsta. Kai brolis gimė, tai ji galvojo, kad čia dėl rūkymo. Nors ji ir metuose buvo, kai brolis gimė, jau kiek jai – keturiasdešimt penki? Šeši? Tokiuose metuose sveiki ne taip jau visad kad gimtų. O Vytukas ir mirė greitai, peršalo, plaučiai atsisakė ir palaidojom.

Jis vėl nugėrė arbatos.

– Po to tai ėjo ir bažnyčion, ir viską. Bet ką jau darysi. Kunigas sako, čia ne už nuodėmes, čia metai. O ji verkia ir verkia. O tėvas kai pergyveno, baisiai. Ir pokaris gi buvo, nieko te nebuvo, kruopų maišus du turėjo ir iš kolchozo kas nubyrėdavo. Tai taip ir gavosi. O dabar gerai, ir kruopų valgau, ir dešrytės, va, nusiperku. Tik jau baisiai brangu dabar, baisiai, – Jonas vėl pradėjo linguoti galvą.

Pačioje šio monologo pradžioje pažymėjusi „sutinku“, Agnė tylėjo. Ji buvo įveikusi tik keturis klausimus. Pokalbis nieko produktyvaus nežadėjo. Žinoma, Jonas buvo senas ir vienišas žmogus, jai, viena vertus, būtų buvę nepatogu tiesiog imti ir palikti jį tuose priplėkusiuose namuose, bet, kita vertus, kalbėti su juo buvo sunku, nemalonu ir norėjosi dingti kuo greičiau. Savo norą sprukti ji pradėjo teisinti mintimi, kad jei tuoj pat neišeis, tai praras ir kitą interviu, nes su Jonu užtruks pernelyg ilgai. Ji sukaupė ryžtą:

– Ačiū, Jonai, už pokalbį, bet manęs jau, žinokit, laukia kiti pašnekovai, – žiūrėdama į savo aplanką Agnė pabandė sukti pokalbį link atsisveikinimo.

– O ką? – nustebo Jonas. – Kas jau tiems pašnekovams te nutiks? Palauks.

– Aš atsiprašau labai, bet sutariau iš anksto su žmonėm.

– Nu, o kur tu dabar važiuosi?

Agnė pasklaidė lapus.

– Į M. gatvę penki, – pasakė ji.

– Septintas butas? – paklausė Jonas.

– Taip, – ji nustebusi pakėlė akis nuo popierių.

– Nu tai va. Pas Birutę. Taip ir sakėm, gi ta pati mergaitė čia. Tuoj.

Jonas atsistojo ir nušlepsėjo į koridorių. Agnė išgirdo, kad jis renka numerį sukdamas diskinį rinkiklį. Buvo girdėti, kaip pridėtas prie ausies pypsi ragelis.

– Alio, nu, Birute, nu, sveika… Taip, taip… Oras… Taip… Karšta, baisiai, ką jau darysi, taip… Klausyk, ta mergaitė, kur tau skambino, kur sakė, atsimeni? Kur skambino… Taip… Tai taip, ta pati… Taip, taip… Čia atvažiavo, klausinėja, jai labai čia viskas įdomu, čia kaip žmonės gyvena… Tai da pas mane da biskį pabus. Pas tave vėliau biskį atvažiuos… Taip… Nu vakare, mes da biskį, kai sako, pašnekėsim. Taip… Nu, su Dievu. Viskas jau, Birute, viskas… Su Dievu.

Ir padėjo ragelį. Paršlepsėjęs į virtuvę, paklausė:

– Nori gal kokio, kai sako, sumuštinio?

– Kad ačiū, žinokit, aš pavalgius.

– Nu kaip nori, kai sako, kai panelė sako, tai reikia klausyt. Bet aš, žinok, padarysiu, gal užsinorėsi.

Jis patraukė šaldytuvo rankeną. Ant durelių metalinėmis raidėmis buvo užrašyta „CAPATOB“. „Capatob, – be garso judindama lūpas perskaitė Agnė. – Ne, sa… ra… tov… saratov, va.“

– Suvalkiečiai, žinok, tik turguj ir su kaimynais skūpi, o kai su svečiais, tai mes, kai sako, vaišinam, vaišinam.

Ir Jonas ant stalo išdėliojo pusę kepalo pigaus, padžiūvusio batono, gabaliuką „šlapiankos“ ir besibaigiantį sviesto pakelį.

– Obuoliuko gal nori?

Agnė nenorėjo ginčytis.

– Ačiū, norėčiau.

Jonas iš spintelės išėmė obuolį, nuplovė ir padavė Agnei. Paėmė keletą lėkštučių – senų ir vietomis praradusių spalvą, kaip ir viskas jo namuose, – padėjęs ant stalo prisėdo ir ėmėsi pjaustyti batoną. Agnė viena ranka laikė prakąstą obuolį, o kita pradėjo vartyti lapus. Ekonominė klausimyno dalis nerodė perspektyvų, todėl nusprendė iš karto pereiti prie vertybinių ir socialinių skirčių dalies. Atsivertė pirmą klausimą.

– Jonai, ar jūs pritartumėte tos pačios lyties asmenų santuokoms?

Jonas tepė sviestą ant batono riekės.

– Žinok, vaikeli, taip pasakysiu, – pradėjo jis, – kai Lilija gavo paskyrimą į Pandėlį, tai te po dviejų metų susirado vyrą. Te susiženijo, normaliai, viską. Nu po to gimė berniukas, Algiukas. Tai atvažiavo tas Algiukas, toks da į mokyklą nėjo, da mažiukas, penkių gal metukų. Ir einam mes te po Vilkaviškį, ir tas vaikas tik rodo pirštu ir sako: „Aina dėde su dėdinu“, – Jonas puikiai pamėgdžiojo aukštaitišką tartį. – O aš tam Algiukui ir sakau, tai sakau: „Tai dėdė su dėdinu kaip katė su katinu? A kaip čia išeina, Algiuk?“

Jonas nutilo, tarsi būtų pasakęs viską, ką galvojo ta tema, ir pradėjo pjaustyti dešrą. „Sutinku“ pažymėjo Agnė – juk Jonas lyg ir nepasakė „ne“. Kaži kodėl norėjo, kad tas senas žmogus, pradėjęs jai atrodyti savaip mielas, būtų pasakęs „taip“.

– Ar pritariate moters teisei į nėštumo nutraukimą?

Jonas padėjo peilį ant stalo.

– Abortą?

– Aha, abortą.

Už lango suošė liepa. Jonas tylėjo. Agnė tylėjo ir kaip užhipnotizuota žiūrėjo į žaliu mirgėjimu spurdančius lapelius. Jonas baigė pjaustyti dešrą ir sudėliojo ant užteptų batono riekių.

– Imk sumuštinį.

– Ką?

– Imk sumuštinį.

Ji atsargiai paėmė sumuštinį. Atsikando, bet išdžiūvusioje burnoje nejautė skonio.

– Tu nerūkai? – vėl paklausė Jonas.

– Ne… Kaip ir… Ne.

– Nu ir gerai, panelėms nedera tas. Aš eisiu į balkoną.

Jonas pakilo nuo stalo. Agnė negalvodama, gal iš nežinojimo, kur dėtis, irgi atsistojo.

– Ir tu eini?

– Nu, kaip aš, nu…

– Nu, einam.

Per koridorių ir rūbais, senų baldų detalėmis, tarybiniais laikraščiais, visokiais įrankiais ir indais užverstą kambarį su išblukusiais gėlėtais tapetais jiedu išlindo į balkoną. Daugiabučių kieme vėjyje lingavo seniai nepjauta žolė, tarp metalinių stulpų, margų, nes smarkiai apsilaupę dažai atvėrė daugiaspalvį skirtingų sluoksnių kamufliažą, buvo ištemptos kelios virvės, ant kurių kabojo du gracingai pavėjui linguojantys patalynės komplektai. Prie smėlėto, purvino, duobėto įvažiavimo stovėjo kelios mašinos, ant vienos jų kapoto snaudė apšiurusi gatvinė katė. Ant balkono turėklo buvo pakabintas lovelis su žemėmis. Kampe stovėjo purvino, turbūt lietaus vandens pilnas tamsios plastmasės butelis nupjautu viršumi.

– Prašom vaišintis, – Jonas, lūpose suspaudęs dar nepridegtą cigaretę, atkišo rusiškais grasinimais greita mirtimi apklijuotą pakelį Agnei.

– Ne, ačiū.

– Tai tu nerūkai?

– Ne.

– A, tai nu ir gerai. Panelė esi, nedera rūkyt.

Agnė užsižiūrėjo į lovelį su žemėmis, iš kurių kyšojo keleto seniai nudžiūvusių augalų gumbai ir daugybė nuorūkų. Jonas, turbūt pamatęs Agnės žvilgsnį, pradėjo lyg ir teisintis:

– Čia tokie žmonės buvo užėję vakar. Ir va, ir priteršė.

Jis prisidegė cigaretę, pasilenkė, paėmė nupjautą butelį ir, suspaudęs cigaretę lūpomis, pradėjo rinkti ir mesti į purviną vandenį nuorūkas.

– O tau kiek metų? – paklausė pabaigęs darbą ir padėjęs butelį ant žemės.

– Dvidešimt du.

– Tai dirbi? Mokaisi?

– Ir dirbu, ir mokausi.

– O ką mokaisi?

Agnė sutriko: ar sakyti tiesiai šviesiai, rizikuojant, kad jis nesupras, ar kaip nors paprasčiau? Sukaupė drąsą:

– Politikos mokslus.

Bijojo, kad jis pradės klausinėti – „O tai kas čia tokie per mokslai?“ ar panašiai, – bet Jonas tik palinksėjo ir rūkė toliau.

– O tai kada vaikus gimdysi?

Įprastomis aplinkybėmis Agnė pykdavo dėl tokių klausimų, bet dabar atrodė truputį juokinga.

– Nežinau, ar gimdysiu. Reikia pradžioj vyrą susirast.

Jonas užgesino cigaretę lovelyje, suniurnėjo „reikia palaistyt“, pakėlė butelį, į kurį buvo sumetęs nuorūkas, ir išpylė vandenį ant sudžiūvusių gumbų su visomis nuorūkomis, kurios, lyg apkeliavusios vieną iš gamtos ir gyvybės ciklo ratų, grįžo ten, kur buvo pradžioje.

Jiedviem grįžus į virtuvę, Agnė paėmė savo aplanką. Trečioji apklausos dalis, pavadinta „Europos Sąjunga ir jos ateitis“, nežadėjo nieko gera. Ji atvertė pabaigą, kur buvo surašyti klausimai apie svarbiausius socialinius duomenis.

– Jonai, jums aštuoniasdešimt šeši, taip?

– Matyt.

Agnė pažymėjo „75+“. Tada pažymėjo „vyr.“. Buvo likę keli klausimai.

– Ar priklausote kokiai nors partijai?

– Pas Paksą mane buvo užrašę, bet dabar jau nežinau.

– Ar priklausote kokiam nors klubui, draugijai, bendruomenei, gali būti meno kolektyvas, susivienijimas, maldos grupelė, choras?

– Baik tu, vaikeli… Aš chore… Nedurniuok.

– Už ką balsuotumėt, jei rytoj būtų rinkimai?

– Ką aš žinau… Pakso nėra? Ir gerai. Už Kirkilą gal tada.

– Kaip dažnai vaikštote į bažnyčią? Kelis kartus per savaitę, kartą per savaitę, kelis kartus per mėnesį, kelis kartus per metus, niekada?

Pauzė.

– Nevaikštau, nevaikštau, kartais per radiją paklausau. Niekada nevaikštau.

Jis nutilo, bet matėsi, kad dar nori kažką pasakyti.

– Kai dirbau, tai negerai buvo. Kai mamytė dar gyva buvo, tai nueidavau kartu. Bet jau kai mirė, tai negerai buvo, – jis vėl nutilo, – nežinau, kaip čia taip buvo. Gal maž reikėtų ir nueit. Visi mano mirė, o aš da likau. Ir ko mane čia laiko?

Agnė pajuto, kad padarytų bet ką, kad tik galėtų dingti per sekundę.

– Ačiū, Jonai, labai už pokalbį ir už… – ji ištiesė ranką virš stalo, ant kurio stovėjo vos paragautas šaltos, pernelyg stiprios gerti arbatos puodelis, prakąstas sumuštinis, obuolio graužtukas ir lėkštė su dar dviem kreivai sulipdytais sumuštiniais, – …vaišes. Labai malonu.

Išlydėdamas tarpdury jis paklausė:

– Nu jau tokia jauna mergina… ar duosi bučkį dėdei į barzdą?

– Oi… Ne, žinokit, ne. Negaliu.

Ir ji nulipo laiptais, apimta palengvėjimo, kad jo atsikratė. Bet kai aikštelėje rakino mašiną, pamatė jį ateinant iš paskos.

– Šitą, – pradėjo Jonas, – gal tu klausyk… Matai, ma labai būtų gražu ir gerai nuvažiuot į Kauną. Te anūkai, žinai. Tik, va, bilietas toks brangus, žinai, nelabai jau kas likę iš tos mano pensijos.

– O kiek bilietas kainuoja?

– Šitą… Te atgal bus… Šitą… Aštuoni dvidešims.

Agnė piniginėje rado penkių eurų banknotą, dviejų eurų monetą, tarp centų surado dar vieną eurą. Surinko lygiai aštuonis dvidešimt.

– Va, prašom.

– Ačiū, labai ačiū. Va, anūkus aplankysiu, žinai. Tai linkėjimus Birutei.

– Iki.

– Su Dievu.

– Iki.

Kitaip nei Jonas, Birutė buvo neproblemiška – į vidų nekvietė, stovėjo tarpdury, paprastai atsakinėjo į klausimus. Pabaigusi apklausą Agnė paklausė:

– O jūs seniai pažįstat Joną?

– Taip, taip, mano vyras kartu dirbo fabrike.

– O tiesa, kad jis turėjo mažą broliuką?

– Kad lyg seserį. Aukštaitijoj kažkur nutekėjus.

– O mažo broliuko? Luošo? Mirė mažiukas?

– Nežinau, jie kai atvažiavo čia, tai buvo jis, motina ir sesuo, bet ta greitai nutekėjo.

– O pas jį ateina kas nors į namus?

– Nu užeinu aš kartais, atnešu maisto jam, dar gal socialiniai kokie užeina.

– Jis turi anūkų, ar ne? – Išgirdusi Agnės klausimą Birutė visiškai sutriko. – Kažkur Kaune, atrodo, sakė?

– Baik tu, kokių dar anūkų, jis senbernis, visą gyvenimą vienas. Neturi jis jokių anūkų jokiam ten Kaune.

Besiruošdama išvažiuoti Agnė pagalvojo, kad gerai būtų užsukti į parduotuvę – kol grįš į Vilnių, jau bus po aštuonių, o jai norėjosi alaus arba vyno. Tad ji sustojo prie pirmos pasitaikiusios „Maximos“, užėjo į vidų, susirinko šio bei to – „Primitivo“ vyno, alyvuogių, „Pringles“, avinžirnių, avokadų, salotų, bananų, riešutų sviesto. Kai ėjo link kasos, išgirdo pažįstamą balsą – nebuvo jokių abejonių, kad parduotuvėje buvo Jonas:

– Kaip šita degtinė devyni eurai? Buvo prieš savaitę aštuoni dvidešims. Prieš savaitę. Tai kaip galima taip paprastą žmogų durnint, ble, ką? Ne, nenoriu kitos, noriu šitos. Už aštuonis dvidešims.

Pasislėpusi už lentynų Agnė laukė dramos pabaigos. Galų gale Jonas sutiko pirkti pigesnį butelį.

Namo ji grįžo po dešimtos – nieko nenorėjo daryti, pažiūrėti vieną bet kokio serialo seriją, išgerti dvi taures vyno, prisikimšti ir eiti miegoti. Planą sugriovė vadovas.

– Alio?

– Alio, Agne, kaip sekėsi?

– Paėmiau abu, bet vienas toks, kad nežinau, ką daryt su juo.

– Nu tai suvesk į sistemą, ką ten turi. O kas ten buvo?

– Nu, toks žmogus. Ką aš žinau, kaip paaiškinti. Apsileidęs alkoholikas. Kažkaip labai tos, žinot, socialinės problemos pasimatė.

– Jo, jo. Žmonės dažnai po Lietuvą daugiau pavažinėję panašiai sako. Man atrodo, tai tiesiog reiškia, kad tuos žmones lengva mylėti, bet tik iš tolo. Gal gali visgi šiandien suvesti? Užsakovas nori rytoj užmesti akį, kaip mums sekasi, noriu, kad kuo geriau atrodytų.

– Gerai.

– Nu atsiprašau, kad toks durnas projektas, kitą kartą tokio neimsim.

Atsidariusi kompiuterį Agnė vėl paėmė į rankas Jono anketą. Lyg gailestis, lyg nusivylimas suspaudė širdį. Atrodė, kad rankose laiko supakuotą, brangų, bet visiškai svetimą gyvenimą.