Mentas inteligentas

 

Nesu tikras, kame buvo problema. Tikrai stengėmės nepakliūti policijai – šeštadienį specialiai anksčiau atsikėlėm. Postų nesutikom nei išvažiuodami iš Vilniaus, nei prie Pabradės. Mane buvo apėmęs malonus jaudulys – aš realiai dariau kažką nelegalaus, o ir šiaip mudu pirmą kartą nuo lapkričio išvažiavom iš miesto. Vingiavom laukais ir miškais, pro rytinį rūką, visokius kaimus ir degalines – laisvę jaučiau visu kūnu. Tik mano žmonai trukdė sąžinė.

– Klausyk, Valdai, gal mes kažkaip negerai darom? – paklausė ji kažkur maždaug prie Švenčionių.

– Ką?

– Nu, kad važiuojam pas tavo mamą.

– Ai, nu gal ne. Žinai, jau ji paskiepyta gi. Realiai viskas čia saugu.

Ji tylėjo ir tai lyg savaime spaudė daugiau pasiaiškinti.

– Ir supranti, kas yra, – pradėjau vartytis. – Atsimeni, per praeitas Velykas jie mums sakė maždaug: „Nelankyk tėvų per Velykas, kad aplankytum per Kalėdas“? O kas buvo po to per Kalėdas? Nugi negali taip amžinai tęstis. Negaliu tiesiog mamos vienos palikt antrus metus iš eilės. Velykos gi, o ji viena.

Nutilau. Rima taip pat tylėjo. Prie Švenčionių posto irgi nebuvo. „Viadoje“ sustojom kavos. Automobilyje tylėdami ištuštinom kartoninius puodelius, tada Rima pasakė: „Žinai, kaip gaila, kad Švenčionyse nėra „Circle K“, aš palinksėjau ir važiavom toliau. Posto nebuvo ir prie Ignalinos. Jau įsivaizdavau, kad prasmukom, ir atsidaręs langą garsiai šaukiau: „Šimonyteeee! Kur tavo Leningrado blokada?!“, o Rima juokėsi. Kad pasiektume sodybą, kurią senatvei pasirinko mano mama, teliko iš šono aplenkti Visaginą – pavažiavus link elektrinės vedančiu keliu, sankryžoje, ties ženklu į Magūnus, pasukti į dešinę, o tada žvyrkeliu liktų ne daugiau kaip pusantro kilometro.

Turbūt turėjau iš anksto suprasti, kad postas stovės būtent toje sankryžoje, būtent prie to ženklo į Magūnus. Tiesiai – patogiausias kelias į Visaginą, posūkis į kairę – irgi į Visaginą, tik pro dačių rajonėlį. Atvažiuoti galima tiek pagrindiniu keliu, tiek iš dešinės, nuo mamos sodybos pusės. Žodžiu, logistikos požiūriu visiškai logiška statyti postą būtent čia. Aišku, logiškai tai atitinka ir tai, ką mano tėvas vadindavo kiaulystės, o mano žmona – Merfio dėsniu.

– Šūdas, reikėjo važiuot pro Rimšę, – sakau Rimai lėtai stabdydamas automobilį.

Pririedame prie posto – keleto ant kojelių pastatytų kelio ženklų, mirksinčio policijos autobusiuko ir vienišo, jauno, kūdo, truputį sušalusio mentuko. Sustojęs krapštau kaukę. Jis prieina artyn, aš bandau užsimauti kaukę, bet iš jaudulio pirmu kartu man nepavyksta. Mentukas kantriai laukia, kol užsitempęs kaukę atidarau langą.

– Laba diena, – sako jis.

– Laba diena, – atsakau.

– Koks jūsų kelionės tikslas?

– Va ten vat, – pasilenkęs į priekį plačiu mostu rodau į dešinę. – Ten už Magūnų yra tokia nu kaip sodyba.

– Aha. O iš kur važiuojat, sakykit?

– Nu, iš Vilniaus.

– Aha, iš Vilniaus. O ta sodyba jum priklauso?

– Nu kaip, nu, mano mamai.

– Mamai?

– Mamai.

Mentukas sutrikęs žiūri į mane.

– O jūs gal ten registruoti? – jo balse suplazdena viltis.

– Nu kaip, – sakau. – Kaip čia dabar mes registruoti.

– Turit dokumentus?

– Taip, taip.

Iš bardačioko ištraukęs paduodu violetinės spalvos papkę. Jis sušalusiais pirštais po truputį ją atverčia. Sklaido popierius. Mudu su Rima sėdim kaip šikantys katinai žvilgsnius įbedę kaži kokiuose toliuose.

– Bet jūs Vilniuj registruoti, – liūdnai sako mentukas, lyg pats būtų truputį dėl to kaltas.

– Nu kaip, – gūžčioju pečiais. – Nu jo.

– O tai jūs gi per Švenčionis vis tiek turėjot važiuot, – stebisi jis. – Ir pro Pabradę, ir Ignaliną.

– Nu jo.

– Ir jus praleido?

– Nu, matot, nebuvo ten tų postų. Šimonytė turbūt patingėjo jūsų kolegom paskambint ir pažadint.

Mano pokštas niekam nekelia juoko. Mentukas tyli. Aš tyliu. Rima tyli.

– Nu, žinokit, – jis lėtai pradeda sakinį, bet iš intonacijos jau aišku, kuo pabaigs. Atsidūsta. Apatinė lūpa truputį virpa. – Žinokit, negalėsiu jūsų praleisti, – ir ramiai atkiša man papkę. Jo veide – apgailestaujanti užuojauta.

– Aha, – sakau paimdamas dokumentus.

Galvoje ūžia: kaip čia geriau pabandyt atsikalbinėti? Gal pabandyti apsimesti, kad supykau, ir truputį ant jo parėkti? Staiga man šauna mintis.

– Klausykit, – sakau. – Bet juk, šiaip ar taip, mes į Ignalinos savivaldybę jau, nu, įvažiavom, ar ne?

– Nu, kaip ir jo, – mirksi mentukas.

– O jūs prižiūrit, kad niekas į Visagino savivaldybę neįvažiuotų?

– Nu jo.

– Ta va, – pergalingai baigiu mintį. – O mano mamos sodyba Ignalinos rajone. Tai techniškai aš kaip ir nekertu savivaldybės ribų, kur jūs prižiūrit.

– Nu kaip, – susiraukia. – Matot, sankryža, man atrodo, jau yra kaip ir Visagino miesto savivaldybė.

– Ką? – apsimetu, kad pykstu. Širdis man daužosi kaip pasiutusi. – Ir kiek aš čia į tą Visagino savivaldybę įvažiuosiu?

– Nu kokius… – jis iš akies bando nustatyti atstumą. – Ką aš žinau, kokius tris metrus. Gal penkis.

– Penkis metrus? – dramatiškai pakartoju. – Tai dėl penkių metrų aš turėsiu mamą palikti vieną per Velykas?

Bandau prispausti jį piktu žvilgsniu. Jis nuryja seilę ir atsako į mano klausimą:

– Taip.

Užverčiu akis, teatrališkai skėsčioju rankomis, delnu trenkiu per vairą. Žmona čiumpa mane už alkūnės ir bando raminti.

– Nu, klausykit, – mentukas irgi supyksta. – Visiems dabar sunku! Visiems! Mano baba irgi viena! – jis atsidūsta, susitvardo, pritildęs balsą pradeda žodžius berti lyg žirnius. – Čia ne dėl metrų. Nu kas, jei jūs atvežėt brazilišką ten tą gi virusą? Užeisit į kaimo parduotuvę. Ar į bažnyčią. Vis tiek gi užeisit. O ten kokia babcė pagaus tą virusą ir amen. Aš gi už tai atsakau. Ir išvis, jūs neturėjot iki čia davažiuot. Prie Nemenčinės jums turėjo duot baudą ir pasiųst namo.

– Bet nepasiuntė.

– Nu tai man reikės.

– O jeigu aš dabar vat imu ir važiuoju?

– Gerai, važiuokit.

– Į priekį?! – šūkteliu nustebęs.

– Oi, ne, ne. Aš turiu minty namo, į Vilnių galit važiuot. Ne, į priekį tik nevažiuokit. Bus problemų daug ir jums, ir man. Bet jums daugiau.

Linkteliu. Prispausti nepavyko, tad keičiu taktiką – bandau vaidinti supratingą policininkų bičiulį.

– Nu, žinokit, aš jus suprantu, – sakau. – Bet nugi pats matot. Nugi nebeveikia tas karantinas. Niekam jis neberūpi. Niekas jo nebesilaiko. O jūs vis tiek vaidinat čia kažkokį, ką aš žinau, atsakingumo herojų.

Bet taip jį tik supykdau.

– Jūs nesuprantat! – jis pradeda šaukti. – Aš gi daviau priesaiką! O įsakymas – toks, koks yra! Negaliu gi taip imti ir ant visko nusispjauti! Čia yra, nu kaip pasakyt, nu garbės dalykas!

– Garbės? – klausiu.

– Taip, garbės!

– Tai neleisti man aplankyti vienišos mamos jums – garbės dalykas? Spjaukit jūs, dėkit ant tos garbės!

– Ai, eik tu nachui, – skėsteldamas rankom sako jis.

Jo tonas – visiškai kasdieniškas, lyg ne tą detalę atsukusio automechaniko arba jauno programuotojo, kurį pasišaipydamas išdūrė nebrendila kolega.

Išsižiojęs spoksau į jį, negalėdamas patikėti, kad tikrai tai išgirdau iš policininko – o dar tokio kuklaus ir susigūžusio. Jis ir pats nutyla, atrodo, išsigandęs išsprūdusių žodžių.

– Atsiprašau, – sulemena. – Labai atsiprašau jūsų.

– Jei aš jums taip pasakyčiau, taigi surašytumėt man už pareigūno įžeidimą.

– Taip, surašyčiau. Labai jūsų atsiprašau.

– Tai gal jau leisit važiuot?

– Ne, neleisiu.

– Nu ir gerai, – sakau. Iš nusivylimo mane ima kažkoks paaugliškas noras išsidirbinėti, tik kažkaip nieko gero nesugalvoju. – Žinot ką? – sakau. – Man dabar taip liūdna, kad aš vat imsiu ir niekur nevažiuosiu. Vat kaip stoviu, taip ir stovėsiu.

Rima delnu užsidengia akis.

– Gerai, stovėkit, – sako mentukas.

Apsisuka, nueina prie policijos mašinos, smagiai taukšteli durelėm ir sėdi sau ramus. Aš išjungiu variklį.

– Tai dabar taip ir sėdėsim? – klausia Rima.

– Nu biškį pasėdėsim.

– O šita… Nu kaip… O kodėl?

– Taigi sakiau – nes man labai liūdna.

– Nes tau liūdna?

– Nes man labai liūdna.

– Nu supratau, – ji iš rankinės išsitraukia smartfoną.

Kaip ji gali taip tiesiog imti ir panirti į instagramą? Jaučiu idiotišką norą, kad ji su manim ginčytųsi, kad galėčiau išlieti apmaudą, o ji mane prispaustų susiimti ir elgtis normaliai. Žiūriu, kaip ji beveik ritmiškai slenka nuo vieno posto prie kito. Dabar man tikrai pasidaro liūdna. Atremiu galvą į sėdynės atlošą ir užsimerkiu. Mintys laksto, bet kažkaip vis grįžta prie Rimos. „Kvėpuok ramiai“, – mintyse sau sakau. Staiga išsigandęs šokteliu sėdynėje – kažkas man prie pat galvos beldžia į langą. Mentukas kažko nori. Nuleidžiu stiklą.

– Ponas, gal galim susitart? – sako ir kiša penkiasdešimties eurų banknotą man pro langą.

Bandau nustumti jo ranką, bet mane varžo diržas, o jis lengvu riešo pasukimu įmeta piatdisoką į vidų, kažkur man prie pedalų.

– Čia kad nebūtų liūdna, – sako naiviai geraširdišku balsu. – O dabar važiuokit į Vilnių. Vasarą mamą aplankysit. Nugi suprantu, kad taip jau atvažiavot toli ir prie pat jau esat. Nu bet reiks jum važiuot namo, žinokit, atsiprašau, – ir apsisukęs dideliais greitais žingsniais puola link savo mašinos, smagiai daužia durelėmis, užsidaro viduje.

– Bliacha, – sakau. Užvedu variklį, jungiu atbulinį bėgį, apsuku mašiną.

– Tai ką – viskas? – klausia Rima.

– Žinai, mes gi galim ten prie Rimšės pasukti ir iš kitos pusės mamą privažiuot. Nereikės tos sankryžos.

– A, nu jo.

Mentukas dingsta už posūkio, o aš, smarkiai viršydamas greitį, lekiu vieškeliu, tada pro apytuštį Rimšės miesteliūkštį, vėl vieškeliu, kol pamatau pažįstamą stogo kontūrą ir pradedu lėtinti. Įvažiavęs į kiemą sustoju.

– Gal tu grąžink jam tuos pinigus kaip nors? – sako Rima.

Man prieš akis tarsi filmas prasisuka: įsivaizduoju, kaip vienas važiuoju atgal prie sankryžos, o jis, pamatęs, kad važiuoju nuo Magūnų pusės, iškart supranta, kad apvyniojau jį aplink pirštą. Aš geranoriškai šypsodamasis išlipu iš mašinos, kišu jam penkiasdešimtinę ir sakau: „Gal, žinokit, vis dėlto pasilikit jūs šitą.“ O ką jis sakys? Greičiausiai: „Ne, ne, ne, jūs turėkit, nereikia.“ Man kyla nemaloni nuojauta, kad tie pinigai buvo visai ne bandymas parodyti kokį nors supratingumą ar dosnumą, bet rafinuota patyčia. O kas, jeigu jis supyks, kad aš laimėjau, kad apvažiavau jį iš kitos pusės? Kas, jei sumanys pasityčioti iki galo? Kas, jeigu man surašys baudą? O už pinigų grąžinimą pripaišys bandymą papirkti pareigūną?

Pasisuku į Rimą. Kaip, po galais, jai visa tai paaiškinti?

– Ai, – jaučiu, kaip man tvinksi galvoje. – Užsičiaupk ir viskas.