GRAŽINA CIEŠKAITĖ

Dvieiliai

 

 

medituoji pasaulį sustojo tarp daikto ir žodžio mintis

pranašai išėjo į rojų nušvito kūrėjo būtis

 

 

nupiešęs dievišką žmogų Leonardas Kristų išvydo

tvarinį nepaliestą blogio antikosminį dvasios vidų

 

 

kas įkūnijo mirtį kaip dėsnį jei ne Dievo kerštas valia

iš dalelių visatą sudėstė judėti kančios spirale

 

 

sąmonės būtį tyrą pašventintą kraujo putos

nuo daiktų atsiskyrus patirsi kaip šviesą gamtos

 

 

tarp būties ir begamtės nušvitęs taurus apeironas

jį kaip saulę ugnies dalelytę regėjo išminčius Platonas

 

 

mano mokytojų išminčių trejybė Šivananda Bregas Vydūnas

Rytai Vakarai pražydę dvasios aukuras kūnas

 

 

permanentinė saulė Budos meilės švyti dvasia

iš kančios letargo nubudus pasaulio pragaruose

 

 

Budos saulė nušvito nirvanos vaisius vaiskus

antikosminis dievo mitas jungiantis meilės vaikus

 

 

kuriantis gelminę visatą dvasialytis bepradis tykus

atspindžius sielos pamato poetas begamtės laikus

 

 

tiesa neegzistuojanti be suvokėjo kaip duota teisybė

kadaise nukryžiuoto Prometėjo išminties visybė

 

 

gyvybę užteršę maudosi savo purve

aukodami aukso veršiui sielos urve

 

 

prarasto grožio beieškanti dvasios dugną matai

Budą nušvitusį viešpatį ten kur žodžiai daiktai

 

 

kurti visatą iš naujo po įkvėpimo medžiuose

pašventintu mūzos kraujo širdies įkvėptuoju žodžiu

 

 

iš meilės gimsta būtis tarp tamsos ir šviesos pražydus

žodžiai širdies sujungti į metalinį dvasios skydą

 

 

mistinis žodis prabyla nušvitimo žodžiu

į antgamtinę tylą kurią širdimi girdžiu

 

 

indų svastika kryžius Budos kryžkelė stigma būties

dvasiakosmosui grįžus į astralinę formą minties

 

 

susijunk mintie su judėjimo fatumu

šviesos begalybės spiralėje matomu

 

 

nušvisti kaip Buda prisikelti kaip Kristus kančios vakare

antikosmosui budint po visybės saule tauria

 

 

juodai nemąsto išminčiai nejuda absurdo ratu

žodžio kūnas aukojamas minčiai būtis kur Buda ir tu

 

 

stebėdamas sapną lyg nieką kuris anapus gamtos

išminčius viršūnėje lieka kaip sargas būties įkvėptos

 

 

mintis nematomas žaibas būtį sukurti baigus

anapus tamsos ir šviesos dvasiagamtę būtovę tiesos

 

 

mano šventoji trejybė Absoliutas Kristus Buda

per tuštumos amžinybę būtis dvasiamintė juda

 

 

ne judėjų išdievintą rojų kur medžiai kalti

nirvaną svajoju sparnai prie uolos prikalti

 

 

apokalipsės raitelis tamsus į žemę leidos

sparnuotas žirgas jo šviesus baudėjo veidas

 

 

aptemsta nušvinta aptemsta nušvinta dvasia

o Dievas ją mato ir apsupa aura šviesia

 

 

medituoti kaip kurti būtį dvasiagamtės daiktijos fone

kai minties neminties amplitudė įkvepia būti mane

 

 

kiekviena širdies dalele jaučiu tavo meilę Dieve

dvasiagelme minties spirale kurti save kaip rievę

 

 

neapykantos erą pradėję nykūs protai kvailiai

juodas kraujo žydėjimas kančios sklidini aviliai

 

 

perkeisti mintį kaip srovę kuriančią dvasią visovę

begamtę ir tai ko tu lyg būties nematai

 

 

mintis išminties gimdyvė ten kur nyksta kančia

nušvitimo šviesmedžiui žydint po Budos saule skaisčia

 

 

kūnas išganymo laukia pro juodąją kvailio kaukę

regisi absurdo dėmė saldi nebūties nuodėmė

 

 

minties antikosmas belaikis juda antgamtės ratu

pragaro trauką įveikęs ten kur nušvisi tu

 

 

dovanoju tau amžiną sodą nes žiedai tarp žiedų

kur gyvatė keičianti odą sklidina šviesos ne nuodų

 

 

antipasaulis minties dvasiakūnis grožis gamtos

dvasiaregė būtis išminties su širdim sujungtos

 

 

būtis nesibaigia mirtim kaip viršūnė beribės šviesos

myliu nepadalinta širdim tave mano saule tamsos

 

 

Dievas tapęs žmogum žmogus į dievą pavirtęs

Kristus ir Buda imu medituoti tikėjimo viltį

 

 

tyrą žemę kur švyti Buda kosminės jūros gale

pamatysi per tuštumą juda kaip žvaigždynas šviesos spirale

 

 

benamis dievas sudedi aukas Tėvynės širdį Salomėja

nežinomi mirties keliai lemtis baudėja

 

 

kas įkvėps jus nebūti bendraminčiai beminčių kvailių

prarastos išminties absoliutė po juodosios šviesos mėnuliu

 

 

šviesesnė už šviesą Budos galva nusileido

į antgamtės gelmes atskyrusi kaukę nuo veido

 

 

Viešpatie Buda padėki sieloms nubusti

toms kurios budi antgamtės meilę pajusti

 

 

beminčiai išminčiai įsikūniję tarp septynių kalvų

nepaliauja svaigintis kvailybe ant mūsų galvų

 

 

mintis ir žodis susilieja per šviesą dvasios visata

žvaigždė pakilus virš Betliejaus sparnuota saulė kometa

 

 

regiu atėjimą Budos būtį kuriantį žodžio valia

minties antikosmosui judant dvasiaprote šviesos spirale

 

 

dvasiaširdė minties dalelytė judanti antgamtės skliautu

tamsiagelmė bekūnė belytė tenai kur Buda ir tu

 

 

minties sutvėrėjas per kosmą nelemtą šviesos spiralėmis juda

sugrįžta į antikosminę gamtą ir tampa esančiu Buda

 

 

kūrėjas minties ovalas atvėrėjas dievas gamtos

į mentalinę sąmonės salą plukdomas žodžio putos

 

 

mirties šokis bekūnėje sudužusi Dievo širdis

apokalipsės viršūnėje žmogeliai tiesos neverti

 

 

tamsi vidurnakčio hipnozė dvasia dievai nematantys minties

sudaužę širdį absoliutės rožę tarp meilės ir mirties

 

 

žodis kaip mentalinis raktas įeiti pro antgamtės duris

dvasiamintį tikėjimo aktą begamtei sielai kurianti

 

 

aštuonialinkiu keliu perkeitęs kančią į gėrį

antikosmo nimbu žaliu Buda apsupa žvėrį

 

 

amžinybė šviečianti pro žodžius

Antika nušvitusi Apolono medžiuose

 

 

skenduoliai tamsos vandenyno jų dievas nykus

apie dvasią nieko nežino gimdo beširdžius vaikus

 

 

bedalė dvasios gyvybė sudrumsta lyg prakeiktas vynas

nutolote nuo amžinybės ten kur gamta kapinynas

 

 

lauksiu tavęs amžinybėje ten kur kūno nėra

tiktai belaikė visybė nakties angelų sfera

 

 

saldi aistra o blogis jis kartus prakeiktas vynas

sudegina pasaulius nevertus liepsnojantis visatos erškėtynas

 

 

esi pakankamai kvailas kad išmintingas nebūtum

tavęs man beviltiškai gaila per tuštybę pražūtum

 

 

Buda gimė kai mirė kančia kaip sudievintas mitas

praregėjo kūrėjo delčia žodžio kūnui minčiai nušvitusi

 

 

begamtė kūrėjo mintis judanti samsaros ratu

bekūnė belaikė tarp žodžių visovės daiktų

 

 

šventoji mąstytojų trejybė Pitagoras Sokratas Platonas

skriejanti per begalybę mintis išminties gravitonas

 

 

išminčių dievų trejybė Orfėjas Prometėjas Buda

per begamtę samsaros tamsybę būtis dvasiamintė juda

 

 

mano šventoji kūrėjų trejybė Mačernis Rilkė Čiurlionis

dvasiaprotę širdies subtilybę įkūniję dieviški žmonės

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.