Petras Cvirka: apie vardus ir paminklus
Studijų metais, kai dar valdė Brežnevas, atvykus į Vilniaus geležinkelio ar autobusų stotį troleibusai, kad ir kur trauktų – antras į Antakalnį, penktas į Žirmūnus ar dar kažkoks, kurio maršruto pavadinimo jau nebeprisimenu, neišvengiamai veždavo Komjaunimo (po Nepriklausomybės revoliucijos ji atvirto į Pylimo) gatve pro Petro Cvirkos paminklą, stovintį svarbių Vilniaus gatvių sankirtoje. Ir tai buvo taip natūralu kaip sosiskos su garstyčiomis geležinkelio stoties bufete ar šešioliktas trulikas pro Krasnuchą ir Dobrej rady stotelę į Karoliniškes ir dar tolyn. Kaip 1984 m. rašė ortodoksas komunistas Genrikas Zimanas, Petro Cvirkos paminklas rodo, kad „jis greta su mumis, mielas ir brangus, niekuomet neužmirštamas“ (Genrikas Zimanas, Siluetai, Vilnius: Vaga, 1984, p. 201).
Mielas ir brangus Petras Cvirka tebestovi. Tiesa, Pamėnkalnio gatvės skvero aplinka apsiteršė užrašais, garbingai pavadintais grafičiais, vakarais čia renkasi neaiškios žmogystos, pamėgusios šį skverą dėl nuošalumo, tačiau ir dabar septintas troleibusas taip pat sąžiningai veža žmones nuo stočių tolyn į sostinės gyvenamuosius rajonus.
Taigi, pro šį paminklą pravažiavo kelios vilniečių kartos. Po sunkios darbo dienos ar knygų ir studijų žvilgsnis neužkliūdavo tiek, kad atkreiptum dėmesį į estetines (dabartine naujakalbe „vertingąsias“) „Cukrinių avinėlių“ autoriaus paminklo savybes. O ir kokios yra tos savybės? Socialistinis realizmas, ir tiek. Įdomus, žinoma, objektas Vilniuje, bet buvusios imperijos teritorijose tokių vietų dar liko galybių galybės. Tik ar vertas jis išlikti Lietuvos sostinėje? Lyg ir stovėjo ilgai, lyg ir niekam netrukdė. Jokiai valdžiai netrukdė. Kaip dzūkai sako, valgyti neprašė. Tačiau kilo diskusija dėl pavaizduoto subjekto kolaboravimo sovietmečiu. Buvo toks dalykas, tikrai buvo, bet…
Gal čia jau ir Vilniaus nekilnojamojo turto plėtotojų ir kitų susijusių su tais procesais reikalas? Vieta, apie kurią jums kiekvienas rimtas žmogus pasakys – auksinė, koroče. Pasiimkite tą savo paminklą su visais pričindalais, tiktai tą vietą mums palikite. Pasiruošę perkelti su gazonu savo lėšomis.
Prieš keletą metų „Šiaurės Atėnuose“ rašiau apie paminklo kitai kontroversiškai asmenybei – Liudui Girai – likimą ir apie Petro Cvirkos persivertimą nuo kairuoliškumo link padlaižiavimo stalininei sistemai. Nebuvo jie stalinistai ir įsitikinę ortodoksai komunistai. Norėjo jie tiktai gerai gyventi ir būti prie valdžios, prie stipresniųjų. Ką gi, mano karta matė ir tokius laikus. Tiktai be tokio kraujo.
Dėl Petro Cvirkos pažiūrų nėra ko ginčytis. Paskaitykime jo kūrinius, publicistiką ir kalbas po 1940 m. sovietinės okupacijos, jie kupini panegirikos sistemai ir draugui Stalinui. Siūlyčiau peržiūrėti tokius leidinius kaip „Lietuvos liaudies seimas: stenogramos ir medžiaga“ (Vilnius: Mintis, 1985), Petro Cvirkos „Raštų“ septintas tomas „Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai“ (Vilnius: Vaga, 1986), Mindaugo Tamošaičio „Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ (Vilnius: Gimtasis žodis, 2010). Vaizdas bus visas ir išsamus.
1940 m. liepos 22 d. vadinamojo Liaudies seimo metu Petras Cvirka rėžė kalbą, kurią pradėjo žodžiais: „Pačią pirmąją dieną, kai tik Lietuvos liaudis, herojiškos Raudonosios armijos padedama, nubloškė nuo savo kūno smetoninį priespaudos, paniekinimo ir darbo žmonių išnaudojimo valdymą, plačiausios Lietuvos darbo žmonių masės pareiškė nepaprastą džiaugsmą ir dėkingumą Tarybų Sąjungai už jos išmintingą, taikingą politiką, nešančią tautoms išsilaisvinimą.“
Po vokiečių įsiveržimo teko bėgti iš Lietuvos (pametus ar paslėpus komunistų partijos bilietą, ir tiktai Sniečkaus įsikišimas išgelbėjo nuo tolesnių nemalonumų), blaškytis po imperiją – Maskva, Saratovas, Almata, jausti nuolatinį nepriteklių, lėšų trūkumą, atskirtį nuo žmonos. Po karo Cvirka vėl aktyviai įsitraukė į komunistinę veiklą.
Kas gi buvo mano jaunystės laikais Petras Cvirka? Mokyklų programose privaloma ir neskaitoma „Žemė maitintoja“, keistokas „Frank Kruk“ siužetas ir visuose Lietuvos miestuose aptinkami gatvių pavadinimai su ta pačia pavarde. Beje, Gargžduose, iš kur esu kilęs, ši gatvė tebėra iki šiol ir niekam ji nerūpi. Važinėja sau gyventojai pirmyn atgal.
Taigi, man kaip žmogui iš provincijos kyla klausimas dėl vienodų standartų ir požiūrio. Kodėl elitinė (arba buvusi elitinė) mokykla Vilniaus centre vis dar pavadinta Salomėjos Nėries, su Vilniumi menkai ką turėjusios bendra, vardu? Poetės Salomėjos Nėries asmenybės politiniai vingiai yra beveik tokie pat kaip ir rašytojo Petro Cvirkos. „Vadui, mokytojui, draugui – Didžiajam Stalinui aš skiriu savo eiliuotąjį žodį – poemą apie Staliną“, – aidint audringiems aplodismentams užbaigė ji kalbą Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai Lietuva buvo „priimta“ į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jeigu jau kyla klausimų dėl istorinės tiesos ir atminties politikos formavimo Vilniuje, tai mokyklos arba gatvės pavadinimą pakeisti yra gerokai lengviau, negu paminklą nugriauti (Kazio Škirpos gatvės pavadinimas buvo pakeistas) ir ten pradėti tokias nekilnojamojo turto plėtotojų širdžiai mielas teritorijos planavimo procedūras.
