LiteratūraAtsiminimai

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Antraštė

  Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Skenduolė

  Laikraštį „Leniniečių balsas“ rajono gyventojai gaudavo du kartus savaitėje, tvarkingai sukarpytą ir užmautą ant vinies jį galėjai rasti visose išvietėse. Prenumerata nebuvo savanoriška. Klasių auklėtojai privalėjo atsiskaityti mokyklos direktoriui, direktorius raportuodavo švietimo skyriaus vedėjui, o šis partijos sekretoriui. „Leniniečių balsas“ apie ezoteriką rašė retai, visgi straipsnių pasitaikydavo: „Spiritizmas – tai apgaulė ir akių dūmimas patikliems žmonėms.“ Spauda neigė anapusybės…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Pagunda

  Gražina mokėsi toje pačioje katedroje, tik kursu aukščiau, ji paaiškindavo man tai, ko dėl kalbos barjero nesugebėdavau paklausti dėstytojų. Turėjo talentą paprastais žodžiais išreikšti painius dalykus, nejaučiau, kad apsunkinu ją klausinėdama. Man sugrįžus į Lietuvą, susirašinėjome. Viename iš laiškų užsiminė apie akvarelę, – peržiūrų metu vertinimo komisijos nariai atsirinkdavo darbus į mokomąjį fondą, vėliau eksponuodavo juos dailės instituto fojė,…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Vaikai ir mergelės iš Gegužės Pirmosios gatvės

  „Ponai“, „ponios“, „panelės“ dingo iš oficialių dokumentų ir viešosios erdvės, kreipdavomės vieni į kitus žodžiais: „Jūs, drauge…“ Mokykliniuose vadovėliuose skaitėme prozos kūrinius ir eiles, žodis „ponai“ juose simbolizavo blogio jėgas.   Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo            Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai –            Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo,            Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai.…

JONAS MINKEVIČIUS

Kazimierinės

  Kovo ketvirtoji – Kazimierinės – būriui senųjų Kauno dailininkų buvo neeilinė diena. Jie laikėsi jau nuo kažin kada nusistovėjusios tradicijos susirinkti į Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, iki šiol stovintį menininkų namą ir šiltai pasveikinti bičiulį Kazį Šimonį. Ta proga ponia Teodora visuomet suruošdavo kuklias vaišes, kokios buvo įmanomos tais nykiais pokarinio dešimtmečio nepriteklių metais. Jose nieko stipresnio, išskyrus šventinio sovietinio…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Raštelis

  – Ar suprantate, kas jums bus, kai paaiškės, kad sakote netiesą?! Laukite prie telefono kabinos, pareigūnas palydės į mano kabinetą, – išgirdau telefono ragelyje grėsmingą nurodymą. Sekundę abejojau, ar esu tas pats žmogus, kuris prieš dvylika valandų įsėdo į traukinį, vykstantį į Maskvą, ar žinau savo vardą, pavardę ir adresą. Prisiminiau kurso draugo perspėjimą: – Tokius pastatus geriau apeik…

SAULIUS LYNIKAS

Apie šokiams prieš pusę amžiaus trukdžiusius lietų ir Mėnulį

Buvo 1969 metų liepos 20 dienos vakaras. Netikėtai šokio viduryje muzika nutilo, ir iš aparatinės anuometis diskžokėjas pasveikino visus su nuostabiu žmonijos pasiekimu – kaip tik dabar amerikiečiai nusileido Mėnulyje…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Varnas varnui akies nekirs

  Stoties laukiamoji salė buvo sausakimša, žmonės sėdėjo ant palangių ir grindų. Vieni laukė traukinio, kiti ieškojo prieglobsčio nakčiai, dar kiti žvalgėsi, ką nugvelbti. Milicininkai vaikščiojo tarp krėslų, purtė miegančius už pečių, ragino saugoti savo lagaminus ir ryšulius nuo vagių. Nors bagažo neturėjau, mane išbudino taip pat. – Nemiegokite! – paprašė įsakmiai. Perštėjo gerklę, krėtė drebulys, laikrodis rodė antrą valandą…

JONAS MINKEVIČIUS

Atvažiavau

Pokariu čia turėjo vertę tik agresyvi ir grubi jėga, neskaitant, žinoma, atvirų kyšių.
Tų laikų geležinkelių peronuose liko išbarstytos mano paauglystėje idealizuoto tikėjimo žmonių altruizmu ir sąžine skeveldros. Ekstremaliomis aplinkybėmis absoliuti dauguma žmonių išpažįsta tik dvi filosofines kategorijas: individualizmą ir egoizmą.
JONAS MINKEVIČIUS

Ekscelencija

  Pačiais baisiausiais Stalino metais, ieškodamas duonos ir siekdamas užbaigti paskutinę gimnazijos klasę, atsidūriau Panevėžyje. Vieną žvarbų sausio sekmadienį stovėjau žmonių pilnoje katedroje, šoninėje navoje prie pilioriaus, ir klausiau sumos. Ten, rinkdamas bažnyčiai aukas, mane ir pastebėjo buvęs Kupiškio gimnazijos kapelionas, pogrindžio ateitininkų dvasios vadas Vaclovas Kartočius. Tragiškasis pokaris žmones lyg džiūstančius lapus blaškė po visas pasvietes ir nuo paskutinio…