LiteratūraAtsiminimai
Iš Sarbievijaus kiemo liudijimų
Kadaise kiemo simbolis – senas beržas – nukentėjo nuo ekstremalių orų ir jau nebesipuikavo savo gyvybingu žavesiu. Ir atsitik tu man taip, kad ant netoliese stūksančio pastato karnizo, kabindamasis į ribotas dirvožemio atsargas, stiebėsi naujas berželis. Gerieji žmonės nukėlė tą liauną gyvybę ir pasodino į senojo vietą. Kiemelio agora vėl atgijo.
Vakaronė pas Nadeždą Mandelštam
Susitikime, kuriame dalyvavau, buvo kalbama apie O. Mandelštamo kūrybinį palikimą ir deklamuojamos jo eilės. Kai kurias ištraukas N. Mandelštam perskaitydavo pati iš užrašų. Vakaro šeimininkės kalbėjimas apie lageryje žuvusio vyro kūrybą buvo nelinksmas ir lydimas vos vos pagaunamo ironiško, kartais skausmingo šypsnio.
Prisiminus ilgą kelionę su Sigitu Geda
Susiruošėme su Sigitu Geda į studentų konferenciją Baku, Azerbaidžane. Buvo 1965 metai, balandis, aš studijavau trečiame, Sigitas, kiek pamenu, ketvirtame kurse. Nesibičiuliavome su Sigitu, bet susitikę fakulteto koridoriuose ar auditorijose rasdavome bendrų temų pokalbiams.
Komjaunimo bilietas
1967 metų pradžioje senuosius komjaunimo bilietus (su keturiais ordinais pirmame lape) pradėjo keisti į naujus (su penkiais ordinais). Buvo paskelbta, kad naujasis bilietas nebus keičiamas visiems savaime. Kas norės jį gauti, rašys pareiškimą (prašymą), o šį svarstys pirminė komjaunimo organizacija ir tenkins arba ne.
Visi mes bėgūnai
Filosofijos žurnaluose skaitytojai tada buvo supažindinami su Nikolajumi Berdiajevu ir jo mėginimu suvokti „rusišką idėją“, siekiant tada, kai rašė tremtyje (regis, 1946 metais), perprasti, kas yra Rusija ir kas su ja nutiko 1917 metais. Dabar reikia skaityti iš naujo, gal padės geriau atsakyti į klausimą, kas vyksta tenai dabar.
Iš bloknoto (22)
Viena iš tų, kam nespėjau pasakyti, kad esu dėkinga už patirtą jautrumą, įsiklausymą ir supratimą, buvo Laimė Gabrielė Lukošiūnienė, neseniai mus palikusi, ligos nukankinta ir, kaip dabar, kovido metais, dažniausiai būna, net nepalydėta į naują jos poilsio vietą…
Vario širdelė uždraustame įeiti kambary
Tą vasarą ilgokai viešėjau Veisiejuose, Sigito gimtinėje. Buvo neseniai gimęs mano brolis, o Uršulei – jau šeši mėnesiai, tad tėvai sakė, kad važiuočiau padėti tetai Gražinai prižiūrėti pusseserės.
Kur buvo gera dirbti (3)
Kaptarūnai verti atskiro pasakojimo, kuris apimtų politinius, tautinius, socialinius, žmogiškų santykių, gamtovaizdžio specifikos ir kitus klausimus. Tai vieta, kur nekyla konfliktai tautiniu pagrindu, kur skirtingi žmonės, gerai pažindami vienas kitą, išpažindami skirtingą tikėjimą arba būdami visiškai niekuo netikintys, pakenčia vieni kitus, toleruoja. Jau nejauni būdami ir suvokdami, kad kiekvienam galų gale teks būti nulydėtam į Šalčininkų kapines (taip, ten…
Iš mano muziejaus archyvų
Kažkada seniai, labai seniai, kai Lietuvos žemėje Vytautas Landsbergis dar nebuvo išradęs Sąjūdžio, sėdėjome su Vytautu, bet kitu, prie butelio kažkurio ir sprendėme pasaulinius reikalus. Pašnekovas, visados tikėjęs spausdinto žodžio galia, mane įtikinėjo vidinės partinės demokratijos ateitimi… ar kažkaip panašiai; aš, jokia ateitimi netikintis užkietėjęs cinikas ir skeptikas, pro langą matydamas tiktai pilką cepelinų spalvos dangų, neatsakingai, šiaip sau,…
Kur buvo gera dirbti (2)
Apie Druskininkų sanatorijas – „Dainavą“, „Draugystę“, „Lietuvą“ ar „Eglę“, – kuriose per ilgus gyvenimo dešimtmečius buvau gydoma ne kartą, galėčiau papasakoti daugybę visokių dalykų. Apie dalį jų jau esu parašiusi bankrutavusios leidyklos „Versmė“ užsakymu, bet knygos apie kurortą jie neišleido, sutarties sąlygų neįvykdė, tai tekstą išspausdino Renata Šerelytė „Drauge“. Bet šįkart – apie kitką, apie tai, kur buvo gera…
