LiteratūraAtsiminimai
Arčiau Grūšlaukės ąžuolo
Su skulptoriumi Antanu Mončiu susipažinau 1989 metais, kai teko režisuoti lietuvių poezijos vakarą Šv. Sulpicijaus aikštėje, vykusį tarptautinio festivalio „Marché de la Poésie“ metu. Kol repetavome su aktoriais Caroline Paliulis ir Jeanu-Christophe’u Mončiu, Antanas laikėsi nuošalyje, tyliai stebėjo visą procesą. Jis būdavo drauge ir Ugnės Karvelis bute.
Ponia Juodelienė
Mano tėveliai gyveno, man regis, uždarą šeimos gyvenimą. Mamytė, kai buvo jaunesnė, dažnai pasakodavo, kad ji norėjusi dažniau eiti į svečius ar priimti juos namuose, bet tėvelis sakydavo, kad geriau nueiti į teatrą ir kiną, o tie susitikimai paprastai baigiasi tik pasiplepėjimu.
C’est la vie
Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.
Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).
Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.
Istorija su lagaminu
Man skaudėdavo širdį, kai bendrakursiai ruošdavosi kelionėms, planuodavo įvairiausius žygius, kai kurie dirbdavo universiteto valgykloje Palangoje. Vytas niekur nesutikdavo važiuoti, kad ir kaip prašydavau. Jis buvo tiek daug keliavęs po Sovietų Sąjungą, stovyklaudavo ar dalyvaudavo teniso varžybose. Turbūt jam buvo sunku suprasti jauniklės žmonos polėkius, svajones. Be to, jam jau buvo 33 metai. Pagaliau ir suprasti jis nesistengė.
Beldimas į duris
Kitą dieną 8 val. ryte suskambo telefonas: „Labas rytas, jus trukdo rašytojo Peterio Ustinovo kuratorius. Ponas gali jus priimti 9.30 penkiolikai minučių išgerti puodelį kavos savo apartamentuose „Vier Jahreszeiten“.“ Išmušė šaltas prakaitas, akimirksniu susivaldžiau ir tuoj pat puoliau į mūšį.
1955 metų žiema – pirmoji kelionė į Jančius
Neseniai buvo miręs Stalinas ir iš Sibiro pradėjo grįžti suvargę, bet likę gyvi mūsų žmonės. Supratau, kad Tamas atėjo prašyti kaimynų kuo nors – javais ar bulvėmis – sušelpti, nes rado išplėštus namus ir atimtą ūkį. Tą dieną ypač pajutau tą tikrąjį Užnemunės, arba Suvalkijos, žmonių gyvenimo supratimą, jų uždarą būdą.
Viešnagė Radviliškyje
Užėjau į stotį – toks liūdnas pokario vaizdas, visur šalta, nejauku, nešvaru, ant sienos kabo Repino paveikslo „Burliokai prie Volgos“ reprodukcija, apiplyšusi, ištepliota. Kaip man čia išbūti visą parą?
Vaikystė prie kalėjimo durų
Nežinojau, kad mamytę pamatysiu tik po ketverių su puse metų, kai ji suvargusi ir ligota grįš iš Sibiro lagerio. Tik mirus Stalinui jos byla po kurio laiko peržiūrėta ir nustatyta, kad ji be jokios kaltės suimta, nuteista kalėti ir išvežta į Sibiro lagerį…
Be iškabos
Tarybinių laikų nomenklatūra be pašaipėlių gyveno tylų ir uždarą gyvenimą. Tam sluoksniui nepriklausiau, tačiau apie 1968 metus, tai yra ankstyvojo Brežnevo laikais, bendravau ar net bičiuliavausi su nomenklatūros vaikais.
Gražuolė Anelė
Apie gražuolę Anelę vėl išgirdau tuoj po karo – aišku, vėl paslapčia pasiklausiusi suaugusiųjų. Pasirodo, vokiečių metais jos vyras buvo aukštas gestapo karininkas, o ji tuo metu dirbo prižiūrėtoja Lukiškių kalėjime. Tuomet to niekaip negalėjau suvokti: tokia graži, tokia miela – ir kalėjimo prižiūrėtoja.
