LiteratūraAtsiminimai

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Dvasinės pratybos (3)

  Žvelgdama pro vienuolyno langą, prisiminiau turistus Vilniaus senamiestyje: jie žengia, atkišę prieš save knygeles lyg užburti, neatplėšdami susirūpinusio (kartais susižavėjusio) žvilgsnio, vaikšto su planais ir žemėlapiais po bažnyčias, stovi viduryje, dairosi, nervingai sklaido nuotraukomis ir tekstais išmargintus puslapius, dėbčioja įtariai per akinių viršų į šalis, neradę (galbūt išvydę) to, apie ką skaitė knygelėje, – paauksuotos karūnos virš skulptūros galvos…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Dvasinės pratybos (2)

  Skaitant Ignaco Lojolos užrašus, mane nustebino įvadas: „Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą, kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad padėtų jam siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas.“ Tai turbūt tik literatūrinė metafora, pamaniau. Vienuolyne, perskaičiusi „Dvasines pratybas“ antrą kartą, supratau, kad šventasis Ignacas netuščiažodžiauja, knygelėje nėra jokių literatūrinių puošmenų.…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Dvasinės pratybos

Į Dvasines pratybas užsirašiau prieš pusę metų, perskaičiau viską apie Ignacą Lojolą ir jėzuitų ordiną, kurio įkūrėjas yra šventasis. Plaukiojau ežere, gėriau natūralias daržovių sultis, sutartu laiku atvykusi į Trinapolį, jaučiausi gerai pasiruošusi rekolekcijoms. Atvažiavau truputį anksčiau, į tuo metu vykusias „Kafarnaumo dienas“, paskaitas apie Šventąją Žemę.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Pusiaudienio demonas

Parą važiavome viename vagone, dvi ukrainietės – senutė motina ir jos suaugusi dukra. Moterys įsėdo į traukinį toje pačioje stotyje kaip ir aš, o išlipo anksčiau. Kelias tolimas, išsikalbėjome, papasakojo apie namus, savo šeimą, vyresnioji skundėsi širdies nepakankamumu. Vežėsi pintinę maisto: sumuštinių su naminiu sviestu, sūriu, rūkyta šonine ir dešra, vaišino mane ir traukinio palydovę šviežiai iškeptu pyragu, ši vis…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Masalas kvailoms žuvims

  Iki ketverių metų miegojau laikydama mamą už rankos. Teta priekaištavo mamai, kodėl nusileidžianti vaiko ašaroms, bijojau, kad ji paklausys tetos ir paliks mane vieną. Žiemos vakarais ant pravertų kambario durų staktos kabėdavo paltas. Elektra dažnai dingdavo, tėvai virtuvėje uždegdavo žvakę. Liepsnai plazdant, nuo palto krentantis šešėlis judėjo: mačiau šmėklas, sėlinančias prie lovytės. Bijojau siauro plyšio po sofa. Dideli plyšiai…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Antraštė

  Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Skenduolė

  Laikraštį „Leniniečių balsas“ rajono gyventojai gaudavo du kartus savaitėje, tvarkingai sukarpytą ir užmautą ant vinies jį galėjai rasti visose išvietėse. Prenumerata nebuvo savanoriška. Klasių auklėtojai privalėjo atsiskaityti mokyklos direktoriui, direktorius raportuodavo švietimo skyriaus vedėjui, o šis partijos sekretoriui. „Leniniečių balsas“ apie ezoteriką rašė retai, visgi straipsnių pasitaikydavo: „Spiritizmas – tai apgaulė ir akių dūmimas patikliems žmonėms.“ Spauda neigė anapusybės…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Pagunda

  Gražina mokėsi toje pačioje katedroje, tik kursu aukščiau, ji paaiškindavo man tai, ko dėl kalbos barjero nesugebėdavau paklausti dėstytojų. Turėjo talentą paprastais žodžiais išreikšti painius dalykus, nejaučiau, kad apsunkinu ją klausinėdama. Man sugrįžus į Lietuvą, susirašinėjome. Viename iš laiškų užsiminė apie akvarelę, – peržiūrų metu vertinimo komisijos nariai atsirinkdavo darbus į mokomąjį fondą, vėliau eksponuodavo juos dailės instituto fojė,…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Vaikai ir mergelės iš Gegužės Pirmosios gatvės

  „Ponai“, „ponios“, „panelės“ dingo iš oficialių dokumentų ir viešosios erdvės, kreipdavomės vieni į kitus žodžiais: „Jūs, drauge…“ Mokykliniuose vadovėliuose skaitėme prozos kūrinius ir eiles, žodis „ponai“ juose simbolizavo blogio jėgas.   Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo            Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai –            Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo,            Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai.…

JONAS MINKEVIČIUS

Kazimierinės

  Kovo ketvirtoji – Kazimierinės – būriui senųjų Kauno dailininkų buvo neeilinė diena. Jie laikėsi jau nuo kažin kada nusistovėjusios tradicijos susirinkti į Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, iki šiol stovintį menininkų namą ir šiltai pasveikinti bičiulį Kazį Šimonį. Ta proga ponia Teodora visuomet suruošdavo kuklias vaišes, kokios buvo įmanomos tais nykiais pokarinio dešimtmečio nepriteklių metais. Jose nieko stipresnio, išskyrus šventinio sovietinio…