LiteratūraAtsiminimai
Be iškabos
Tarybinių laikų nomenklatūra be pašaipėlių gyveno tylų ir uždarą gyvenimą. Tam sluoksniui nepriklausiau, tačiau apie 1968 metus, tai yra ankstyvojo Brežnevo laikais, bendravau ar net bičiuliavausi su nomenklatūros vaikais.
Gražuolė Anelė
Apie gražuolę Anelę vėl išgirdau tuoj po karo – aišku, vėl paslapčia pasiklausiusi suaugusiųjų. Pasirodo, vokiečių metais jos vyras buvo aukštas gestapo karininkas, o ji tuo metu dirbo prižiūrėtoja Lukiškių kalėjime. Tuomet to niekaip negalėjau suvokti: tokia graži, tokia miela – ir kalėjimo prižiūrėtoja.
Paskutinis tėvelio apsilankymas Raudondvaryje
1941 metų birželis, labai karštas, giliai įsirėžė man į atmintį. Tėvelis buvo Varėnos poligone, vadovavo savo divizijos karių mokymams. Mudvi su mamyte vasarojom Paliepiuose. Pirmą kartą mūsų sodyboje nebuvo linksma, visi suaugusieji vaikščiojo kažkokie susigūžę, susirūpinę.
Keletas Kėdainių eskizų
Kai tėvelis 1941 metų vasaros pradžioje išvyko su divizija į Varėnos poligoną (iš ten jį drauge su kitais Lietuvos karininkais birželio 14 dieną išvežė į Sibirą), mudvi su mamyte nukeliavom pas senelius į Paliepius – kaimelį netoli Ariogalos. Nežinojau, kad visa likusi mūsų šeimyna – ir mudvi su mamyte, ir teta Stasė su mažute, neseniai gimusia Danute, ir seneliai – buvo pasmerkta badui ir šalčiui Sibire.
1968 metų kariūnai Rygoje
Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo gal tik viena aukštoji mokykla, kurios studentai galėjo išvengti karinės prievolės, tuomet trukusios trejus metus, tai – Kauno politechnikos institutas (KPI).
Mano mokytojas – Vanagas
[1945 metų] Vasario 16-ąją atėjome ir klasėje sustojome visas kursas su mažutėmis trispalvėmis ant krūtinių. Pirma pamoka – mokytojo A. Kulikausko. Tarsi nemato. Bet auklėtojui pasako. Ateina auklėtojas, pažiūri. Patyli. O paskui: „Geriau širdyje – ne ant krūtinių.“ Nusiėmėme.
Raudoni pelekai
Kutena, spurda delne grobis, nelengvai įgytas. Nedidukas, saujoje telpa, bet labai geidautas. Gyveno jis kažkur, kur niekaip neįžvelgsi, nepasieksi, o dabar aš jį apžiūriu, patyrinėju. Gražus – auksu žėri, skaisčiai rausvai pasidabinęs ir spokso apvaliomis akimis. Karosiukas.
Iš Sarbievijaus kiemo liudijimų
Kadaise kiemo simbolis – senas beržas – nukentėjo nuo ekstremalių orų ir jau nebesipuikavo savo gyvybingu žavesiu. Ir atsitik tu man taip, kad ant netoliese stūksančio pastato karnizo, kabindamasis į ribotas dirvožemio atsargas, stiebėsi naujas berželis. Gerieji žmonės nukėlė tą liauną gyvybę ir pasodino į senojo vietą. Kiemelio agora vėl atgijo.
Vakaronė pas Nadeždą Mandelštam
Susitikime, kuriame dalyvavau, buvo kalbama apie O. Mandelštamo kūrybinį palikimą ir deklamuojamos jo eilės. Kai kurias ištraukas N. Mandelštam perskaitydavo pati iš užrašų. Vakaro šeimininkės kalbėjimas apie lageryje žuvusio vyro kūrybą buvo nelinksmas ir lydimas vos vos pagaunamo ironiško, kartais skausmingo šypsnio.
Prisiminus ilgą kelionę su Sigitu Geda
Susiruošėme su Sigitu Geda į studentų konferenciją Baku, Azerbaidžane. Buvo 1965 metai, balandis, aš studijavau trečiame, Sigitas, kiek pamenu, ketvirtame kurse. Nesibičiuliavome su Sigitu, bet susitikę fakulteto koridoriuose ar auditorijose rasdavome bendrų temų pokalbiams.
