LiteratūraAtsiminimai

JONAS MINKEVIČIUS

Atvažiavau

Pokariu čia turėjo vertę tik agresyvi ir grubi jėga, neskaitant, žinoma, atvirų kyšių.
Tų laikų geležinkelių peronuose liko išbarstytos mano paauglystėje idealizuoto tikėjimo žmonių altruizmu ir sąžine skeveldros. Ekstremaliomis aplinkybėmis absoliuti dauguma žmonių išpažįsta tik dvi filosofines kategorijas: individualizmą ir egoizmą.
JONAS MINKEVIČIUS

Ekscelencija

  Pačiais baisiausiais Stalino metais, ieškodamas duonos ir siekdamas užbaigti paskutinę gimnazijos klasę, atsidūriau Panevėžyje. Vieną žvarbų sausio sekmadienį stovėjau žmonių pilnoje katedroje, šoninėje navoje prie pilioriaus, ir klausiau sumos. Ten, rinkdamas bažnyčiai aukas, mane ir pastebėjo buvęs Kupiškio gimnazijos kapelionas, pogrindžio ateitininkų dvasios vadas Vaclovas Kartočius. Tragiškasis pokaris žmones lyg džiūstančius lapus blaškė po visas pasvietes ir nuo paskutinio…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Atvaizdas ir panašumas

  Mama niekada nepasakojo apie savo vestuves, aš nemačiau nė vienos tėvų vestuvinės nuotraukos. Manau, jie nenusifotografavo ta proga. Kartą paklausiau apie santuoką: „Gyvenome netoliese, lankėme šokius, susituokėme…“, ir viskas. Nei romantiškos draugystės istorijos, nei svajonių ar lūkesčių. Mane stebino, netgi glumino ši mamos atminties duobė, studijas prisimindavo su menkiausiomis smulkmenomis. Mačiau datas ant nuotraukų – „1944 metai“, net karas…

JONAS MINKEVIČIUS

Kryžius ir erškėčių vainikas

  Vieną šviesią 1985 metų pavasario pavakarę ėjau iš Kauno geležinkelio stoties ir čia pat, ties „Planetos“ kino teatru, pamačiau dailininką Liudą Truikį. Matyt, ir jis tuo pačiu traukiniu grįžo iš Vilniaus, kur buvo gavęs darbo – kurti dekoracijas Operos ir baleto teatre. Maestro neskubiai, pamažu, kartais nevalingai susvyruodamas senatviškai netvirtomis kojomis pėdino savo namų pusėn. Liesas, akiniuotas, su juodais…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Kraitis

  Studijuoti išvažiavau septyniolikos metų, pašalinta iš aukštosios mokyklos neturėjau jokių atsarginių variantų, nebrandinau svajonių, nepuoselėjau planų. „Baigsi aukštąją – išeisi į žmones“, – sakė mama. Mūsų giminės moterys buvo pavyzdingos darbštuolės, veikloje skandinusios nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Nepriklausomas charakterio būdas skatino užsibrėžtų tikslų siekti nesitikint paramos iš šalies. „Pasikliauk savimi!“– štai šūkis, kurį privalėjau iškalti granito plytoje…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Praraja

  Specialybės mokėmės trise, du lietuviai ir estė. Vėliau likau viena – mergina susirgo tuberkulioze, o vaikinas sukūrė šeimą ir grįžo į Lietuvą. Pabaigusi trečią kursą, vasaros atostogų metu aplankiau Leningradą, Maskvą ir Budapeštą. Fotografavau, grįžusi rodžiau skaidres, pasakojau įspūdžius, gyvenau kelionės nuotaikomis. Sukūriau linoraižinių pagal savo eskizus, nedidelio formato figūrinių kompozicijų su tekstais, atspaudusi raižinius odoje, įrišau penkias knygas…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Netikėtumai

  Skrisdama į Maskvą gintis diplomo lėktuve netikėtai sutikau Grigorijų Kanovičių, kurį per tėvus pažinojau nuo pat vaikystės, kai jo tėvelis mano tėvui siuvo kostiumus, o aš dalyvaudavau matavimuose ir būdavau linksmų pokalbių liudininkė. Akies krašteliu keliskart mačiau per kambarį pereinant Grišą, niūroką vyresnį paauglį (kam gi patiks, kad svetimi žmonės lankosi jo namuose?). Vėlesniais metais matydavau jį visur: sutikdavau…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Stebuklas

  Apie dailę svajojau nuo vaikystės, mėgau piešti ir lipdyti. Gyvenome prie upės, radusi pakrantėje molio, parsinešdavau į namus. Lipdžiau neraginama ir nemokoma, miestelyje dailės mokyklos nebuvo. Ruoštis stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą neturėjau galimybių, nežinojau netgi, kad reikalingas specialus pasiruošimas. Atvažiavusi į Vilnių laikyti egzaminų, aplankiau mamos pažįstamos bičiulį, jis ruošė moksleivius stojamiesiems į tuometinį Dailės institutą. Išgirdęs, kad…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Žala

Paskutiniais studijų metais vis dar gyvenau Maskvoje, bet vis dažniau būdavau Vilniuje. Šis neramus ir permainingas metas buvo kupinas įdomių įvykių, pažinčių ir nelauktų nusivylimų. Viena reikšmingiausių man buvo pažintis su Vytautu Žalakevičiumi.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Mediumas

  Skaudžių istorijų ir pasakojimų keliaudama girdėjau daugiau nei liudijimų apie sėkmę – stiprus laikinumo jausmas, monotoniškai supant vagonui, leido atsiverti, kalbėti apie tai, kas nuvylė ar susiklostė ne taip, kaip buvo svajota, tikėtasi. Žmonės įžvelgė supratimą mano akyse, o aš jaučiausi personažu, kurį norėjo matyti pašnekovai. Klausydamasi svetimų išpažinčių, svyravau tarp užuojautos ir aistros įsijausti į vaidmenį lyg cirko…